Šis straipsnis skirtas masinio ilgalaikio nykimo ir jo vaizdavimo kino dokumentų bei jų archyvo (per)tvarkymo šiuolaikiniame kine ypatumams. Tam, kaip tam tikros – dokumentinės – atminties formos konstruojamos ir įreikšminamos šiuolaikiniame kontekste, ką šių atminties formų „pripažinimas“ sako apie kolektyvinį „pripažįstančiųjų“ tapatumą ir istorinės atminties konfigūraciją. Pagrindinė jo medžiaga – rastos medžiagos filmai (found footage film), sukurti Antrojo pasaulinio karo kino dokumentų pagrindu, pirmiausia pasakojantys apie Holokaustą ir Leningrado blokadą.
Bendrąjį aptarimo rėmą sudaro istorinės atminties ir jos konstravimo kine problematika. Pirma straipsnyje susitelkiama į (karo) archyvo sampratą ir Antrojo pasaulinio karo vizualiųjų dokumentų perinterpretavimą. Toliau aptariamas žmogiškumą kvestionuojančių patirčių vaizdavimas / regėjimas bei jo iššūkiai. Galiausiai detaliai nagrinėjamas Sergejaus Loznicos filmas „Blokada“ (2006). Jo analizė atskleidžia, kokią archyvo sistemą sukuria jo pasakojimo ypatumai, kokią galios poziciją jie transliuoja ir kaip filmas iš dalies atsako į klausimą „Ką reiškia reprezentuoti karą šiuolaikinėje Rusijoje?“ Tokia dėstymo logika leidžia panagrinėti, kiek suvokimo modeliai ir žodynas, išplėtoti „paradigminiu“ – Holokausto – atveju, gali būti pritaikyti / apriboti kalbant apie kitus masinio naikinimo / nykimo atvejus, taip pat Leningrado
blokadą.
Loznicos „Blokada“ rodo, kad konsensuso dėl istorinės „tiesos“ kaina (ir tikriausiai ne tik Rusijoje) – įsitraukimas į retroscenarijų, nors ir su išlygomis, o archyvavimo konvencijos vargiai gali būti radikaliai pakeistos dirbant su institucijos vardu pagamintais liudijimais, „sutvarkomais“ pasitelkiant dominuojančią reikšmių suteikimo formą. Galiausiai „Blokada“ parodo karo atminties archyvo, surikiuoto sovietmečiu ir iki šiol suteikiančio pagrindą pozityviam Rusijos tapatumui, adaptavimo šiuolaikiniam kontekstui ribą – jis išlieka pergalės mito, kuriame priešai nubausti ir pergalės saliutas įvykęs, ribose.
Document and/or the gaze of power: “The Siege” archyve
Natalija Arlauskaitė
The article questions the order of contemporary film archive working with cinematic documents of mass extermination, dying and suffering. It scrutinizes how the forms of historical memory based on archive footage are constructed, what “acceptance” of these forms by general and professional public tells us about the collective identity of “acceptees” and the configuration of their historical memory. The main material is the World War II archive footage films, primarily films about the Holocaust and the Leningrad Siege.
The general framework of the article is based on the question of historical memory forms and the peculiarities of its cinematic construction. It starts with the concept of (war) archive (Michel Foucault, Allan Sekula) and moves to the re-interpretation of visual documents from the WWII in the European experimental film and visual arts. Then it surveys the ways of conceptualizing the experience of witnessing / looking at the sites challenging the limits of humanity (Giorgio Agamben, Georges Didi-Huberman). Finally, it analyses in detail the film “The Siege” (2006) by Sergei Loznitsa, a “consensual” film in regard to the common understanding of “the truth of the blockade”.
The analysis shows what the form of archive is created / supported by the narrative strategies of the film, first of all by the visual and sound montage, what kind of power position it transmits, and how this film answers the question about the meaning of the WWII representation in Russia today. Thus structured, the article “tests” whether the interpretative models and vocabulary of the “paradigmatic” – Holocaust – case in terms of visual representation are applicable / limited in discussing other cases of mass killing, dying, or suffering, here – the Leningrad blockade.
The analysis of “The Siege” by Loznitsa shows that the historical memory consensus in the form of film (probably not only in Russia) pays its price: it engages into the retro-scenario (Jean Baudrillard, Thomas Elsaesser). It proves that archiving conventions are hardly to change significantly as long as the order of “witnessing” is grounded in the institutionally arranged archive and dominant modes of representation. Finally, “The Siege” demonstrates the validity and the limits of the Soviet version of the WWII cultural mythology still offering the ground for the collective positive identity: the WWII myth works until the enemies are punished and the Victory firework cast.
2.31 MB
134