Straipsnyje analizuojama Jacques’o Rancière’o aptarta sąsaja tarp nereprezentuojamos meno dimensijos ir nemąstomos politikos dimensijos. Paradigminiu tokios sąsajos pavyzdžiu Rancière’as laiko Claude’o Lanzmanno filmą Shoah. Nereprezentuojamumo sąvoka įtraukia mus į diskusiją su kantiškąja didingumo samprata ir tos sampratos modifikacijomis Jeano François Lyotard’o filosofijoje. Lyotard’as perkelia didingumo sampratą į moderniojo meno kontekstą, apibrėždamas jį kaip negatyvios prezentacijos meną. Šis negatyvumas reiškia tiek nereprezentuojamą dimensiją moderniajame mene, tiek nemąstomą tam tikrų politinių įvykių, pavyzdžiui, holokausto, dimensiją. Priešingai šiai didingumo adoravimo strategijai Giorgio Agambenas ir Georges’as Didi-Hubermanas teigia, kad nereprezentuojamumas sukuria patogų alibi, kuris atpalaiduoja nuo būtinybės gilintis į politines šių reiškinių priežastis. Knygoje Vaizdai nepaisant nieko Didi-Hubermanas provokatyviai atmeta formalius Lanzmanno filmo Shoah sprendimus ir atkakliai teigia būtinybę kurti ar prezentuoti vaizdus „nepaisant nieko“. Straipsnyje ši prieštara sprendžiama pasitelkiant Michaelio Haneke’s filmą Baltas kaspinas, kuriame įžvelgiama argumentų abiem ginčo pusėms.
Pagrindiniai žodžiai: didingumas, vaizduotė, reprezentacija, nereprezentuojamumas, holokaustas.
POLITICAL EVENT AS THE UNREPRESENTABLE DIMENSION IN ART
Audronė Žukauskaitė
Summary
This article reconsiders the interface between politics and aesthetics in Jacques Rancière’s work. Rancière claims that the unrepresentability in art in some specific cases is commensurate with the unthinkability of a political event. Rancière finds the paradigmatic example of such commensurability in Claude Lanzmann’s film Shoah (1985). The discourse of the unrepresentable originates from the Kantian notion of the sublime and the subsequent modifications of this notion in Jean-François Lyotard’s philosophy. Lyotard displaces the sublime in the field of modern art, defining it as the art of negative presentation. This negativity refers both to the unrepresentable dimension in modern art and the unthinkable dimension of traumatic political events, such as the Holocaust. Contrary to this strategy of sublime adoration, Giorgio Agamben and Georges Didi-Huberman argue against the unrepresentable and claim the necessity “to stare at the unsayable”. For example, Didi-Huberman in his Images In Spite of All provocatively rejects the formal choices of Lanzmann’s Shoah and insists on the necessity to make or present images “in spite of all”. In my article, I want to build on this controversy by introducing into it Michael Haneke’s film The White Ribbon (2009), which plays on both sides: on the one hand, it uses the negative aesthetics of the sublime, very similar to that of Lanzmann’s film, and on the other hand, it examines violence present at the core of our everyday life.
Keywords: the sublime, imagination, representation, the unrepresentable, Holocaust.
357.44 KB
58