Sociologija. Mintis ir veiksmas

Abstract. This article argues that Simmel’s theories about modern society and culture provide important insights into the issue of the autonomy of the systems that we live under. It begins with a discussion of his ideas about a sense of unity between the self and the external world. It continues by examining the process by which such a sense alters as life fragments into the autonomous formal systems associated with modernity. This leads into an analysis of these forms and their internal functioning. The article concludes with an outline of how these considerations may be relevant to conscious efforts to bring about progressive social change. At issue is how far such critical practice can have an effect on its own terms and how far it is incorporated into a closed system incapable of affecting its environment.

Keywords: action and agency, autonomous systems, personal life, social change, social critique, social forms, socio-cultural theory.

Pagrindiniai žodžiai: veiksmas ir veiksnumas, autonominės sistemos, asmens gyvenimas, socialiniai pokyčiai, socialinė kritika, socialinės formos, sociokultūrinė teorija.

SANTRAUKA
SIMMELIS APIE SOCIALINIŲ FORMŲ AUTONOMIŠKUMĄ
Straipsnyje įrodinėjama, kad Georgo Simmelio moderniosios visuomenės ir kultūros teorijos teikia reikšmingas įžvalgas, padedančias suvokti sistemų, kurias esame apgyvendinę, autonomiškumo problemas. Pirmiausiai aptariamos Simmelio idėjos, kurių akiratyje – individo savasties ir išorinio pasaulio vienybės jausena. Paskui analizuojamas procesas, kuriame ši jausena kinta gyvenimui fragmentuojantis į autonomiškas formalias sistemas, saistomas su modernybės reiškiniu. Šios formos analizuojamos sutelkiant dėmesį į jų vidinį funkcionavimą. Baigiamojoje straipsnio dalyje artikuliuojami metmenys, kurių paskirtis – atliktą analizę įtraukti į potencialių socialinių pokyčių diskursą. Pagrindinis rekomenduojamo diskurso klausimas yra tas: ar ir kaip tokia kritinė praktika gali būti paveiki ir kaip ji gali tapti uždara sistema, nepajėgiančia keisti savo aplinkos?

Santrauka. Šio straipsnio tikslas – eksplikuoti fenomenologinės sociologijos ir socialinių mokslų metodologijos tarpusavio ryšius, detalizuoti fenomenologo Alfredo Schutzo įnašą į sociologijos teoriją ir bendrąją socialinių mokslų metodologiją, identifikuoti konstitucinės natūraliosios nuostatos fenomenologijos skiriamuosius bruožus ir teminius analizės lygmenis, o kartu panagrinėti potencialias fenomenologinės sociologijos radimosi Lietuvos socialinių mokslų kultūroje sąlygas ir aplinkybes. Teigiama, kad svarstant šiuos klausimus svarbu atsižvelgti į trinarę analitinę perskyrą tarp filosofijos, sociologijos ir kultūros. Trinarė analitinė perskyra padeda suprasti Schutzo pastangas artikuliuoti gyvenimo-pasaulio tipizacijų, relevantiškumo ir prasmės adekvatumo kriterijus, leidžia griežčiau apibrėžti fenomenologinės socialinės teorijos radimosi, tiksliau, at-minimo sąlygas ir principus.

Pagrindiniai žodžiai: konstitucinė natūraliosios nuostatos fenomenologija, Alfredas Schutzas, socialinė teorija, fenomenologija Lietuvoje, trys relevantiški socialinio veiksmo horizontai – filosofijos, sociologijos ir kultūros.

Key words: a constitutive phenomenology of the natural attitude, Alfred Schutz, social theory, phenomenology in Lithuania, the three relevant horizons of social action: philosophy, sociology and culture.

ABSTRACT

ALFRED SCHÜTZ AND THE OPEN HORIZONS OF PHENOMENOLOGICAL SOCIOLOGY: THE CONSTITUTION OF THE INTERSUBJECTIVE STRUCTURE, AND THE THOU-ORIENTATION
The aim of this essay is to articulate and explicate the relations between sociological theory and the phenomenological approach. This is done in two parts: the first looks at Schutz’s attempts to articulate a constitutive phenomenology of the natural attitude; the second explicates the methodological postulates formulated by Schutz for the construction of social scientific constructs. It is suggested that the nature of the conventional sociological inquiry in Lithuania must be reconsidered if the subjective view of actor is to be retained as relevant to both philosophical and sociological inquiry.

Santrauka. Straipsnio tikslas – pritaikyti socialinės nelygybės ir politinių procesų pokomunistinėje Lietuvoje analizei Roberto Eriksono, Johno Goldthorpe’o ir Lucienne Portocarero (EGP) klasių teoriją, kuri tęsia Maxo Weberio socialinės struktūros analizės tradiciją. Pirmame skirsnyje analizuojamos priežastys, kodėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos sociologai beveik visiškai apleido tyrimų barą, kurį sociologijos klasikai laikė pagrindiniu, – visuomenės socialinės struktūros analizę. Aptariami dviejų tyrimų, skirtų pokomunistinės Lietuvos socialinės struktūros analizei (Rūtos Brazienės disertacijos ir Arvydo Matulionio vadovaujamo autorių kolektyvo parašytos monografijos) rezultatai, palyginama indukcinė ir dedukcinė socialinės struktūros analizės metodologija, išryškinami dedukcinės metodologijos privalumai. Antrame skirsnyje išdėstoma EGP klasių teorija, pateikiant ją kaip kūrybišką klasikinių Maxo Weberio socialinės struktūros idėjų tąsą. Išryškinami Maxo Weberio ir Karlo Marxo klasių sampratų skirtumai, o EGP klasių teorija palyginama su jos pagrindinėmis šiuolaikinėmis alternatyvomis: neomarksistine Eriko Wrighto klasių teorija, orientuota į išnaudojimo santykių analizę, ir amerikietiškąja socialinės stratifikacijos analizės koncepcija, orientuota į individualaus socialinio ekonominio statuso (SES) matavimus. Trečiame skirsnyje neovėberiškai analizuojama pokomunistinės Lietuvos klasinė struktūra, pateikiant jos 11, 7, 5 ir 3 EGP klasių modelius. Šiam tikslui panaudojami 2009 m. pabaigoje atliktos reprezentatyvios Europos socialinio tyrimo (EST) Lietuvos gyventojų apklausos duomenys. Remiantis diachroniniais ir sinchroniniais palyginimais bei istorine analize išryškinami šios struktūros bendrieji (lyginant su panašiomis į Lietuvą šalimis) ir saviti nacionaliniai bruožai. Paskutiniajame skirsnyje modifikuotas 7 EGP klasių modelis pritaikomas statistiškai nagrinėjant vėberiškai apibrėžiamą (kaip „gero gyvenimo šansų“ nelygaus pasiskirstymo) socialinę nelygybę Lietuvoje, o taip pat bandant nustatyti (pasitelkiant statistinę atitikties analizę) klasinės priklausomybės įtaką politinėms orientacijoms bei elgsenai.

Pagrindiniai žodžiai: Eriksono-Goldthorpe-Portocarero (EGP) klasių teorija, pokomunistinės Lietuvos socialinė struktūra ir politika, gero gyvenimo šansų nelygybė, atitikties analizė.

Key words: Erikson-Goldthorpe-Portocarero (EGP) class theory,

ABSTRACT

THE CLASS STRUCTURE OF CONTEMPORARY LITHUANIA: A NEO-WEBERIAN ANALYSIS
This article analyses social inequality and political processes in post-Communist Lithuania, using the neo-Weberian class theory of Robert Erikson, John Goldthorpe and Lucienne Portocarero (EGP). The opening section considers why the analysis of social structure, which was a central concern in classical sociology, has been so neglected in Lithuanian sociology since the restoration of independence. There are just two exceptions to this trend, discussed in the same section – Rūta Brazienė’s 2002 thesis and the 2005 volume edited by Arvydas Matulionis. The first part also compares inductive (data-driven) and deductive (theory-driven) methodologies of social structure analysis to substantiate the advantages of the latter for this article’s empirical analysis. The second part outlines EGP class theory, considered as a creative continuation of Weber’s classical analysis of social structure, and as a genuine alternative to Marx’s theory of classes and class struggle. EGP class theory is compared with two other approaches – Erik Olin Wright’s neo-Marxist class theory, which emphasises exploitation relations between classes, and American social stratification analysis, which focuses on the measurement of socio-economic status (SES). The third section offers a neo-Weberian examination of post-Communist Lithuania’s class structure, represented by four different EGP class types. Diachronic and synchronic comparisons and historical analysis are used to point out the features of Lithuanian class structure that are shared with other similar countries and those features that are nationally specific. To this end, data from Round 4 of the European Social Survey in Lithuania (conducted at the end of 2009) is used. In the last section, which applies statistical methods of correspondence analysis, a slightly modified EGP class model is used to explore manifestations of social inequality (conceived in Weberian terms as an unequal distribution of ‘life chances’), as well as the voting and ideological orientations of the Lithuanian electorate.

Santrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raiška. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, siekiama rekonstruoti muzikinių subkultūrų tapatybės ir subkultūrinių erdvių dinamiką Klaipėdos mieste posovietiniu laikotarpiu. Šiame žurnalo numeryje spausdinama antroji (paskutinė) straipsnio dalis, kurioje aptariama 1997-2010 m. įvykusi roko ir elektroninės šokių muzikos subkultūrų erdvinė ir stilistinė diferenciacija. Analizuojamam laikotarpiui būdingi du ryškūs subkultūrų dinamikos etapai. 1997-2002 m. Klaipėdos muzikinės subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio; visa tai vedė link naujų susibūrimo vietų paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. Stebima roko muzikos ir elektroninės šokių muzikos subkultūrų erdvinė diferenciacija. 2003-2010 m. stebima vidinė roko ir elektroninės muzikos subkultūrų fragmentacija, ideologinis tapatybių „išsigryninimas“ ir ritualinių erdvių uždarumas. Minėti subkultūrų dinamikos procesai atskleidžiami sutelkiant dėmesį į erdvės ir tapatybės santykį, kuris interpretuojamas platesniame urbanistinių ir ideologinių pokyčių kontekste.

Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.

Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.

ABSTRACT
URBAN SPACES AND SUBCULTURAL DYNAMICS IN KLAIPEDA IN 1991–2010 (2)
The main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In this issue of the journal is published the second part of the study, mainly focusing on spatial and stylistic differentiation of two subcultures - rock and electronic dance music – from 1997 till 2010. This period witness two stages of subcultural dynamics. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. Rock music and the electronic dance music subcultures appropriates their own spaces in the city and don’t mix identity rituals together. 2003–2010 are marked by inner differentiation of subcultures, fragmentation, ideological purification of subcultural identity, and seclusion of ritual spaces. These transformation processes of subcultural identity and places in Klaipeda are interpreted within the bigger context of urban and ideological changes.

Santrauka. Posovietiniuose miestuose atsiranda naujas būsto tipas: suplanuoti būsto projektai „rezidenciniai parkai“, palydimi gyvenimą juose nusakančių rinkodarinių žinučių. Lietuvoje šis būsto tipas apibūdinamas kaip „gyvenvietės“, „rezidencijos“, „būsto projektai“. Tai naujas reiškinys posovietiniuose miestuose, kuriuose valstybinį planavimą, apimantį miesto planavimą, būsto finansavimą ir paskirstymą, keičia privati iniciatyva. Šiuos projektus prasminga, taikant Lefebvre’o erdvės sampratą, analizuoti kaip naujo tipo erdvę posovietiniame mieste. Šio tipo erdvės gamybos būdas transformuoja miesto erdvę, atspindi naują nuostatų laikotarpį, tačiau taip pat atskleidžia ir dvilypį santykį su „socialistine erdve“. Naujiesiems būsto projektams būdingas „sovietinių“, t.y. moderniosios architektūros ir funkcionalistinio urbanizmo architektūrinių praktikų, tęstinumas, tačiau kartu simbolinė šių būsto praktikų dimensija susieta su gyvenimo kolektyviniame būste patirties inversija. Simboliniu šių architektūrinių praktikų matmeniu tampa „privatumo“ ir „panašumo“ ideologijos. Šios būsto praktikos natūralizuojamos ir normalizuojamos, įtvirtinamos kaip geistinos ir kartu objektyvios per fizines erdvės reprezentacijas, papildančias verbalines sistemas: rinkodarą, žiniasklaidą, teisinę sistemą. Straipsnyje, remiantis Ranciere’o ir Swyngedouwo politikos ir politiškumo koncepcija, naujųjų būsto projektų natūralizavimo praktikos interpretuojamos kaip po-politinio miesto raiška.

Pagrindiniai žodžiai: naujieji būsto projektai, miesto sociologija, politiškumas.

Keywords: new housing developments, urban sociology, political.

ABSTRACT
SOCIOLOGICAL REFLECTIONSON NEW HOUSING DEVELOPMENTS IN POST-SOCIALIST VILNIUS
Planned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition.

Abstract. The perception of criminal justice in society is a controversial social problem. Traditionally, criminal justice issues have been treated as a matter of professional interest for criminologists, criminal justice experts and other professionals from related fields. But is expert knowledge the only valid kind when it comes to criminal justice topics? This question, though rhetorical, is aimed at stimulating discussion about the co-existence of different types of social knowledge on criminal justice, and their impact on various discourses concerning crime and punishment in society. In this article a group of researchers from Vilnius University makes use of phenomenological methods to analyse three different types of discourse on criminal justice: professional, political and public. The professional discourse on criminal justice is scrutinised from the perspective of penal law, the political discourse from the point of view of macroeconomics, while the public discourse is analysed using ideas drawn from psychology and media studies. The analysis of these discourses seeks to examine the social construction of criminal justice, and the particularities of its reception among professionals, politicians and a wider public.

Keywords: criminal justice, discourses, economic circles, psychological reception, mass media.

Pagrindiniai žodžiai: kriminalinė justicija, diskursai, ekonominiai ciklai, psichologinė recepcija, masinės medijos.

SANTRAUKA

KRIMINALINĖS JUSTICIJOS RECEPCIJA VISUOMENĖJE
Kriminalinė justicija suprantama kaip socialinės kontrolės sistema, kuri per atitinkamą įstatymų leidybą, praktikas bei institucijas užtikrina nusikaltimų kontrolę ir prevenciją bei taiko poveikio priemones teisės pažeidėjams. Kriminalinės justicijos paskirtis demokratinėje visuomenėje atitinka jos narius vienijantį bendrą socialinį interesą – gyventi saugioje ir solidarioje visuomenėje, kurioje kiekvienam jos piliečiui yra užtikrinamas tinkamas saugumo lygis, paisoma jų teisių, o teisingumas vykdomas visiems vienodai ir teisingai. Nors Vakarų civilizacijos kriminalinės justicijos principams yra daugiau kaip du šimtai metų, jų įgyvendinimas visuomenėje nėra mechaninis ir priklauso nuo įvairių istorinių, kultūrinių, geografinių bei globalaus vystymosi aplinkybių. Straipsnyje, remiantis fenomenologinės sociologinės požiūriu, analizuojamos kriminalinės justicijos recepcijos konstravimo aspektai profesiniame lauke, jo sąsajos su makro (ekonomikos) bei mikro (psichologijos) socialiniais veiksniais, masinių medijų įtaka kriminalinės justicijos suvokimui visuomenėje. Atsižvelgiama ne tik į relevantiškas šiai problemai teorinius šaltinius, bet ir atliktos fokusuotų grupinių diskusijų rezultatus. Pirmame poskyryje analizuojami profesiniai teisiniai kriminalinės justicijos apibrėžimo aspektai, antrame – demonstruojami, kaip ekonominiai procesai gali keisti politinius kriminalinės justicijos tikslus. Trečias poskyris nagrinėja psichologinius veiksnius, kurie gali įtakoti paprastų žmonių sampratą apie kriminalinę justiciją. Ketvirtas poskyris pristato komunikacinius kriminalinės justicijos recepcijos visuomenėje aspektus.

Santrauka. Remiantis tarpgeneracinėmis solidarumo bei konflikto teorijomis, straipsnyje analizuojama senelių pagalba prižiūrint anūkus Lietuvoje. Straipsnis pagrįstas 2009 metais Demografinių tyrimų instituto atlikto „Kartų ir lyčių tyrimo“ duomenimis, kurie parodė, kad aktyviausiai senelių vaidmuo yra atliekamas nuo 50-ties iki 65-rių metų, o apie pusė anūkus prižiūrinčių senelių dar ir dirba. Svarbiausi veiksniai, lemiantys senelių dalyvavimą prižiūrint anūkus, yra senelių lytis, santuokinis statusas, subjektyvus sveikatos vertinimas bei tai, ar gyvena kartu su anūkas, ar atskirai. Siekiant nustatyti senelių dalyvavimo prižiūrint anūkus sąsajas su jų gerove, naudotas Demografinių tyrimų institute sukurtas gerovės indeksas, susijęs su demografiniais procesais. Paaiškėjo, kad senelių dalyvavimas prižiūrint anūkus susijęs ne su visais, bet tik tam tikrais senelių gerovės aspektais. Straipsnyje ir aptariama šių skirtingų gerovės aspektų diferenciacija pagal anūkų priežiūros pagalbos teikimą ar neteikimą bei kitus svarbius veiksnius – senelių amžių, lytį bei užimtumo statusą.

Pagrindiniai žodžiai: seneliai, vaikų priežiūra, gerovė, daugialypiai vaidmenys.

Key words: grandparents, child care, well-being, multiple roles.

ABSTRACT

GRANDPARENTS’ CHILDCARE SUPPORT IN LITHUANIA: PREDICTORS AND CONSEQUENCES FOR WELL-BEING
Using theories of intergenerational solidarity and conflict, and data from the Demographic Research Institute’s 2009 survey, ‘Gender and Generations’, this article analyses childcare support provided by grandparents in Lithuania. The survey results revealed that the most active grandparents are aged between 50 and 65, and that half of those grandparents participating in childcare also have a job. The most important factors determining grandparents’ participation in childcare are gender, marital status, subjective health and whether grandparents and grandchildren live together or separately. To assess the connection between grandparents’ well-being and their role in childcare, the Demographic Research Institute’s well-being index, linked to demographic processes, was employed. The results show that childcare provision is related only to some aspects of grandparents’ well-being; this article discusses the distribution of various aspects of wellbeing by the provision or non-provision of childcare and by other crucial predictors: the age, gender and employment status of grandparents.

Santrauka. Šiame straipsnyje, pasitelkiant Alfredo Schützo sociologines fenomenologines sąvokas ir asmenines judėjimo negalią turinčių žmonių naracijas, siekiama atskleisti, kaip asmenys, dieną iš dienos praleidžiantys sėdėdami neįgaliojo vežimėlyje, subjektyviomis prasmėmis kuria ir konstruoja jiems reikšmingą socialinę tikrovę, kurios vienas kertinių kasdienybės elementų yra pats vežimėlis. Dėl skirtingų interpretacijos schemų, taikomų tam pačiam ženklui „perskaityti“, skirtingi individai tam pačiam objektui – šiuo atveju neįgaliojo vežimėliui – priskiria skirtingas prasmes, jiems jis ženklina skirtingą tikrovę. Taigi prasmių įvairovė, suteikiama vežimėliui, priklauso nuo kiekvieno neįgalaus asmens turimos socialinio žinojimo atsargos, kuri apima kultūrines, simbolines visuomenėje vyraujančias neįgalumo reikšmes, taip pat nuo negalios pobūdžio (įgimtos ar po traumos/ligos įgytos) asmeninės patirties sąveikose su kitais neįgaliaisiais iki traumos arba tos patirties neturėjimo bei nuo reikšmingų kitų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja formuojant arba koreguojant neįgaliojo nuostatas vežimėlio atžvilgiu resocializacijos procese.

Pagrindiniai žodžiai: judėjimo negalia, vežimėlis, neįgalieji, subjektyvi prasmė, fenomenologinė sociologija.

Keywords: motor disability, wheelchair, disabled, subjective meaning, phenomenological sociology.

ABSTRACT

THE WHEELCHAIR AS A SIGN OF MOTOR DISABILITY: A PHENOMENOLOGICALLY GROUNDED SOCIOLOGICAL PERSPECTIVE
The article applies Alfred Schutz’s phenomenologically grounded sociological perspective to explore how people in wheelchairs construct and maintain their significant social reality through subjective meanings, one of the key elements of everyday life being the wheelchair itself. Their personal narratives are based on qualitative in-depth interviews and suggest that due to the different schemes of interpretation applied towards ‘reading’ the same sign – in this case the wheelchair – different individuals assign different meanings, which to them signify different realities. This variety of meanings given to the wheelchair depends on the stock of social knowledge available to each person with a disability, which includes the cultural and symbolic meanings of disability that prevail in a society, as well as the type of disability – congenital or injury-/illnessacquired. The meanings also vary based on personal experience of interactions with other disabled people prior to injury, or on a lack of such experience. Among people with disabilities, such factors (facets) are involved in the formation or adjustment of attitudes towards the wheelchair during the re-socialisation process.

Knygos recenzija

Irena Juozeliūnienė, Laura Kanapienienė. 2012.
Šeimos žemėlapio metodas.
Mokomoji knyga socialinių mokslų studentams.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 112 p.