Sociologija. Mintis ir veiksmas

Santrauka. Straipsnyje lyginamos tarpukario ir pokomunistinės agrarinių reformų pradinės sąlygos, eiga ir rezultatai, šį diachroninį palyginimą praplečiant ir kontroliuojant sinchroniniais palyginimais su analogiškais procesais kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tarpukario ir pokomunistiniais laikais. Svarbiausius abiejų reformų panašumus lėmė 1949–51 m. kolektyvizacija, visus Lietuvos žemdirbius pastačiusi į padėtį, kurioje iki 1922 m. reformos buvo dvarų darbininkai kumečiai, kurie dalį atlyginimo gaudavo natūra – ordinarija. Jos dalis buvo dvaro inventoriumi bei gyvuliais dirbamas dvaro žemės sklypas, analogiškas kolūkiečių asmeninių pagalbinių ūkių sklypams. Skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos kolūkiečiai nebuvo kolūkių baudžiauninkai, o tik kumečiai. Kaip ir dvarų iki 1922 m. reformos darbininkams, sovietiniams kumečiams buvo taikomas represinis darbo jėgos kontrolės režimas, suteikęs kolektyvinių ūkių vadovams faktinę „raudonųjų baronų“ galią. Pagrindiniai tarpukario reformų Rytų Europos šalyse tikslai buvo anksčiau privilegijuotų tautinių mažumų galios apribojimas ir bolševizmo įtakos slopinimas. Tik Baltijos šalyse ji neturėjo neigiamų ekonominių pasekmių, ką Lietuvoje užtikrino kartu su dvarų parceliacija vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius. Palyginti su tarpukario reforma, pokomunistinė agrarinė reforma buvo mažiau nuosekli, nes jos eigą lėmė interesų konfliktas tarp naujos sovietinių kumečių kartos, suinteresuotų įprastų darbo vietų išsaugojimu, ir išėjusių į miestus buvusių žemės savininkų palikuonių. Kadangi Lietuva buvo viena tų pokomunistinių šalių, kuriose stipresnė buvo antroji stovykla, čia buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti de-kolektyvizacija. Dėl sovietmečiu įvykusios vienkiemių likvidacijos ir demografinių pokyčių, ji negrąžino Lietuvos kaimo ir žemės ūkio į 1940 m., bet sukūrė būklę, labiau primenančią Lietuvos kaimo situaciją iki 1922 m. reformos: gausus mažažemių („trihektarininkų“) sluoksnis, gatviniai kaimai (buvusios kolūkinės gyvenvietės), fragmentuota žemės valdų struktūra, iš žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) išaugę arba naujai besikuriantys latifundiniai ūkiai, primenantys ikireforminius dvarus. Pačių ŽŪB, įsikūrusių kolūkių gamybiniuose centruose, pokomunistinė raida analogiška 1922 m. reformos apkarpytų dvarų, kurių nuosavybėje liko jų centrai, likimui: dauguma bankrutavo ir buvo išvaržyti, tačiau dalis virto konkurencingomis kapitalistinėms žemės ūkio įmonėmis. Savo ekonominiais rezultatais tarpukario reforma pranoksta pokomunistinę, nes po jos ir bendra žemės ūkio gamybos apimtis, ir jos produktyvumas tik augo, tuo tarpu kai pirmuoju pokomunistinės transformacijos dešimtmečiu abu rodikliai smuko. Ekskomunistinės kairės propaguota nuosaiki agrarinė reforma nebūtų leidusi išvengti gamybos apimties smukimo, nes tą apimtį užtikrino vėlyvuoju sovietmečiu žemės ūkiui sudarytos „ekonominio šiltnamio“ sąlygos (dosnios subsidijos) ir neribota paklausa. Tačiau nuosaikesnė ar palaipsnė reforma veikiausiai būtų leidusi jau pirmajame dešimtmetyje padidinti žemės ūkio gamybos produktyvumą. Lietuvai tapus ES nare ir jos žemės ūkiui vėl patekus į „ekonominį šiltnamį“, žemės ūkio veikla nebegali būti vertinama vien ekonominiais masteliais. Matuojant pokomunistinės agrarinės reformos padarinius Lietuvoje gamtosaugos vertybėmis, jie yra labai pozityvūs.

Pagrindiniai žodžiai: 1922 m. žemės reforma Lietuvoje, pokomunistinė agrarinė reforma Lietuvoje, represinė darbo jėgos kontrolė, tarptautinis tarpukario ir pokomunistinių agrarinių reformų palyginimas.

Key words: Land reform in Lithuania in 1922, post-communist agrarian reform ir Lithuania, repressive control of labour, international comparison of the interwar and post-communist agrarian reforms.

ABSTRACT

A COMPARATIVE HISTORICAL SOCIOLOGICAL ANALYSIS OF AGRARIAN REFORMS IN THE FIRST AND THE SECOND REPUBLIC OF LITHUANIA
The paper compares the initial conditions, the course and the outcomes of the interwar (1922) and the post-communist (since 1989) agrarian reforms in Lithuania, controlling and enlarging these diachronic comparisons with synchronic comparisons of the analoguos processes in other Eastern and Central European countries at the same times. Most important similarities between both reforms were created by the collectivization in 1948–1951, which for all Lithuaniam tillers shaped the condition in which before the 1922 reform the wage workers (kumečiai) at the large estates were living and working. They received in money only part of their salaries. Another part was paid in kind, including a land plot which was cultivated using the inventory and draught animals provided by landlord. This is quite similar to the small plots allocation for personal use to collective farms workers, and how they were cultivated. However, differently from the workers of collective farms in Russia, who untill late 1960s had no passports, Lithuanian collective farmers were not made serfs, because the passportization of Lithuanian countryside population was implemented by Soviet auhorities as part of their efforts to suppress resistance movement. Similarly to agrarian wage workers before 1922, collective farm workers were subject to the repressive labour force control regime, providing for managers of collective farms the de facto power of „red barons“. Main aims of the interwar agrarian reforms were the restriction of power of the formerly privileged minorities and suppression of Communism. However, only in the Baltic States the reforms had no negative economic outcomes. In Lithuania, such outcomes were preempted by the dispersion of villages into individual settlement farms, which proceeded along with the parcellization of large estates. Comparing with interwar reform, post-communist agrarian reform was less consistent, because its course was under heavy impact of the interest conflict between the new generation of the collective farms workers, interested to keep their working places, and those descendants of the former land owners, who left villages for cities. As far as Lithuania was one of those post-communist countries, where second group was stronger, in this country a radical restitutive land reform was implemented along with the de-collectivization which has restored family farming. However, because of the interjacent liquidation of the individual settlements (re-concentration of rural population in the villages) and demographic changes in the Communist time, it did restore in the Lithuanian countryside and agriculture the status quo of 1940. Rather, it has created the state that is more reminiscent of situation in the Lithuanian countryside before the agrarian reform of 1922: broad social stratum of small plots (3 ha) owners; villages; a fragmented land ownership structure; and large farms reminiscent of landed estates before 1922 reform. While some of them are new ventures (e.g. huge swine-breeding farms, operated by foreignly owned agrobusiness), many emerged out of agricultural partnerships, which were the fragments of the former collective farms. They were established by former collective workers to operate technological complexes of former collective farms which were too large for using by family farms. The evolution of these remainders of collective farms is similar to the evolution of the former landlord farms after their landholdings were reduced by agrarian reform of 1922. The reform left in ownership of the landlords the buildings and other estate with part of land (up to 80–150 ha). Most of these residual estates went bankrupt and were sold in parts at auctions, while some of the survived becoming competitive agricultural enterprises. Similarly, most efficient partnerships survived, expanded and became competitive large-scale corporate capitalist agricultural enterprises. The economic outcomes of the interwar reform are superior to those of post-communist reform: after the first reform, both the general agricultural output and the productivity increased, while both indicators decreased during the first decade of the post-communist agrarian reform. Ex-communist Left in Lithuania promoted moderate agrarian reform, involving transformation of collective farms into the private corporate capitalist agricultural companies. The author argues that such reform would not be able to prevent the reduction in output, because the output as of in 1989 was possible only under economic hothouse conditions of the late Soviet time for agriculture (lavish subsidies, unlimited demand, „price scissors“ favouring agriculture). However, most probably, a more gradual reform would help to increase the agricultural productivity already during its first decade. After Lithuania was accepted to EU and its agriculture is in the „economic hothouse“ again, the agricultural activites cannot be assessed only by economic criteria alone. If the outcomes of the post-communist agrarian reform are assessed by values of ecology, they are very positive indeed.

Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė  429.34 KB

Jau parsisiuntė: 76

Santrauka. Paskutinėje, trečioje, dalyje kritiškai svarstomos trivializacijos, reliatyvizmo ir empirizmo dilemos, su kuriomis, kaip teigiama, susiduria vėlyvoji etnometodologija. Taip pat nagrinėjama santykio tarp subjektyvumo ir objektyvumo problema, kuri rodo, kad EM, neproblemiškai taikydama reliatyvizuojančią Alfredo Schützo racionalumo formų analizę, ją radikaliai endogenizuoja, vengdama išorinių palyginamumo kriterijų. Socialinio veiksmo prasmės problema redukuojama į situacinius sveiko proto žinojimo struktūrų aprašymus. Todėl radikaliai keičiasi socialinio veiksmo prasmės, pagrindinės socialinės teorijos kategorijos, statusas: socialinio veiksmo sąlygų supratimo problema pakeičiama konkrečių „aprašomojo mąstymo“ sprendinių sociolingvistika. EM pažadai siekti aiškumo identifikuojant santykį tarp analitinių sąvokų ir sveiko proto sąvokų lieka paraštėse. Į klausimą, kaip atsekti kelią, nueinamą darant sociologines išvadas, vėlyvoji EM neatsako. Kompensuodama „nejaukią tylą“ EM intensyviau eksploatuoja epistemologinio anti-realizmo natūrfilosofiją; Durkheimo fundamentalų principą nominaliai keičia fundamentaliu fenomenu; konstruoja nerealistines dvinares perskyras, kurios neproblemiškai atkartoja jos ankstyvąsias polemines formuluotes. Kritinėse dalyse artikuliuojami konkretūs pavyzdžiai, liudijantys, kad etnometodologija, konstruodama neįprastą ne teorijos sampratą, juda ironijos, teorinio principo, kurio pabrėžtinai vengia, link.

ABSTRACT

HAROLD GARFINKEL AND THE POSTPHENOMENOLOGY OF SOCIAL ACTION (III)
The aim of this essay is to articulate and explicate the latter day radical version of ethnomethodology (EM), and critically assess the ethno-”methodological” presuppositions, main concepts, and especially an uncommunicative distinction between so called classical accountability and natural accountability. There are four dilemmas that confront Harold Garfinkel in his attempts to explicate the epistemological foundations of fundamental “radical phenomenon“. They are following: first, the “dilemma of trivialization”, including an unarticulated relation between the abstractedness and concreteness; second, the dilemma of relativism; third, the dilemma of empiricism; fourth, the contradiction between subjectivity and objectivity. The conclusion is that, despite the very interesting attempts of classical ethnomethodology to explicate empirically the phenomenology of social action, the latter day radical version of ethnomethodology give up the problem of meaningful and intelligible conditions of social action, and instead reflects Garfinkel’s engagement with 1) a radical form of micro-linguistic a-theory and 2) a naturalist version of epistemological anti-realism.

Haroldas Garfinkelis ir socialinio veiksmo postfenomenologija  889.2 KB

Jau parsisiuntė: 116

Santrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raišką. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, bandoma rekonstruoti Klaipėdos muzikinių subkultūrų dinamiką posovietiniu laikotarpiu. Šioje studijoje siekiama suderinti britų kultūros studijų įžvalgas apie hegemoninės jaunimo kategorijos santykį su subkultūromis, Kevino Hetheringtono ekspresyvios tapatybės teoriją ir Michelio Maffesoli teorines įžvalgas apie šiuolaikinio socialumo formas. Visos teorinės prielaidos susijusios su erdvės ir tapatybės santykio pažinimo klausimu. Posovietinio laikotarpio Klaipėdos subkultūrinių erdvių tyrimas atskleidžia, kad 1991–1996 m. galima stebėti subkultūrų subordinaciją hegemoninei jaunimo kategorijai, stilių hibridiškumą ir subkultūros suartėjimą su popkultūra. 1997–2002 m. subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio, kas vedė link naujų erdvių paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. 2003–2010 m. laikotarpiui būdinga subkultūrų diferenciacija, ideologinis išsigryninimas ir ritualinių erdvių uždarumas. Įvardinti subkultūrų dinamikos procesai interpretuojami platesniame urbanistinių pokyčių kontekste. Šiame žurnalo numeryje spausdinama pirmoji straipsnio dalis.

Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.

Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.

ABSTRACT

URBAN SPACES AND SUBCULTURAL DYNAMICS IN KLAIPEDA IN 1991–2010
The main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In our study of post-Soviet period we follow Marxists interpretation proposed by CCCS about relationship between hegemonic youth category and subculture, apply Kevin Hetherington’s theory of expressive identity, and empirically explore Michel Maffesoli’s ideas about changing sociality. All theoretical assumptions differently focus on relations of space and identity.
The study locates three periods of subcultural dynamics in Klaipeda. In 1991–1996 subcultures were subordinated to hegemonic youth category; pop culture and subcultures were not differentiated; the different styles were mixed in hybrid identities. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. 2003–2010 are marked by subcultural differentiation, ideological purification of subcultural identity and seclusion of ritual spaces. Identified processes are discussed in a wider context of urban changes. In this issue of the journal is published only the first part of the study.

Miesto erdvė ir subkultūrų dinamika Klaipėdoje 1991–2010 m. (1)  572.41 KB

Jau parsisiuntė: 85

Santrauka. Svarstant aktualius miesto planavimo ir įvaizdžio klausimus bene daugiausia kontroversijų kelia dabarties ir praeities architektūriniai objektai. Šie objektai keisdami miesto veidą tuo pat metu koreguoja ir miesto praeitį. Architektūrinės priemonės praeitį gali pertvarkyti, atnaujinti, išsaugoti, naikinti ir t.t. Tokiu būdu architektų veikla patenka į istorikų akiratį. Straipsnyje remiamasi analitine architektūros istoriko Manfredo Tafuri schema, kurioje aiškiai atribojama architektų ir architektūros istorikų veikla. Jei architektai orientuojasi į veiksmą, praktiką, ateities viziją ir utopiją, tai istorikų veikla siejama su teorija, kritiškumu, praeitimi ir atmintimi. Tarp šių kraštutinių figūrų Tafuri įkomponuoja architektūros kritiką, kuris priklausomas tiek nuo architektūros (kaip tyrimo objekto), tiek nuo istorijos (kaip žinių). Tafuri schema nėra pilna – joje trūksta paveldosaugininko. Įtraukiant šį veikiantį asmenį gaunamas išbaigtas modelis, kurį jungia keturios kategorijos: teorija (istorikas ir kritikas), praktika (architektas ir paveldosaugininkas), praeitis (istorikas ir paveldosaugininkas) ir ateitis (architektas ir kritikas). Pakoreguota Tafuri schema taikoma analizuojant Klaipėdos mieste 1990–2010 vykusias sąveikas, diskusijas ir kontroversijas, atsižvelgiant į dvi dominuojančias miesto planavimo bei materialaus paveldo apsaugos vizijas – architektūrinę ir istorinę.

Raktažodžiai: architektūra, istorija, konkurencija, Manfredo Tafuri, Klaipėda.

Keywords: architecture, history, competition, Manfredo Tafuri, Klaipeda.

ABSTRACT

THE COMPETITION BETWEEN ARCHITECTURAL AND HISTORICAL VISIONS OF KLAIPEDA: BRAVE DECISIONS VS. SUSTAINABLE PRESERVATION
The issue of the relation of Klaipeda’s image to urban planning has been the subject of intense debate. Old and new buildings transforming Klaipeda’s image at once correct and adjust the city’s past: its past can for example be reshaped, renewed, preserved or destroyed by architectural means. Thus architecture becomes an object of historical interest. In this article the analytic scheme proposed by the architectural historian Manfredo Tafuri is employed. Importantly, Tafuri dissociates architects from architectural historians: the former is operative, utopian and future-oriented; the latter is critical, memorial and oriented to the past. Between the two extremes Tafuri places the figure of the architectural critic, who is dependent on both architecture (as an object) and history (as knowledge). Such a schema is however incomplete as Tafuri ignores the figure of the expert of heritage protection. In the expert of heritage protection Tafuri’s schema can be refigured around four categories: theory (historian and critic), practice (architect and expert of heritage protection), past (historian and expert of heritage protection) and future (architect and critic). This upgraded framework is applied to the case of Klaipeda city in order to describe recent encounters, controversies and conflicts between two predominant visions – architectural and historical – concerning city planning and the protection of material heritage.

Architektūrinės ir istorinės Klaipėdos vizijų konkurencija: drąsūs sprendimai ar darnus išsaugojimas?  433.9 KB

Jau parsisiuntė: 87

Santrauka. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus analizė Lietuvoje atskleidžia dvi tendencijas. Pirma, per dvidešimt metų, prabėgusių nuo demokratijos institucionalizavimo šalyje, nevyriausybinių organizacijų skaičius šalyje reikšmingai išaugo. Antra, gyventojų, kurie dalyvauja šių organizacijų veikloje, skaičius, nepaisant organizacijų skaičiaus augimo, išlieka toks pat arba, jeigu auga, tai tik reprezentatyvių apklausų statistinės paklaidos ribose. Straipsnyje, pateikus šiuos kiekybinius, nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raidos Lietuvoje duomenis, dėmesys sutelkiamas į veiksnius, kurie paaiškintų mažą gyventojų dalyvavimo šių organizacijų veikloje lygį. Straipsnyje teigiama, kad be individų ir visuomenės lygio veiksnių, kiekybinį nevyriausybinių organizacijų sektoriaus augimą riboja menkos nevyriausybinių organizacijų pastangos pritraukti naujus narius, jų veiklos mažas matomumas visuomenei, nepakankamas jų dėmesys savo įvaizdžiui bei menkos šių organizacijų finansinės galimybės ir žmogiškieji ištekliai.

Pagrindiniai žodžiai: nevyriausybinės organizacijos, dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje, nevyriausybinių organizacijų tvarumas

Key words: NGOs, associational involvement, sustainability of NGOs

ABSTRACT
An analysis of the development of the non-governmental sector in Lithuania reveals two trends: first of all, in the 20 years that have passed since democracy was institutionalized in the country the number of NGOs has grown significantly. Secondly, the number of citizens taking part in their activities remained stable or grew only within the boundaries of confidence interval of representatives surveys of population. After a brief review of these quantitative indicators of the development of the NGO sector in Lithuania, the article focuses on factors explaining the low level of citizens’ involvement in NGO activities. It is argued that besides individual and societal level factors, poor NGO efforts to attract new members, their low visibility in the society, inadequate attention to enhancing their public image and low financial capacities and human resources of NGOs constrain the quantitative growth of the NGO sector in the country.

Quantitative growth of the NGO sector in Lithuania: when the number of organizations increases without significant effects on participation level  363.09 KB

Jau parsisiuntė: 69

Abstract: The present article presents the personal experience of the author with research methodologies.
Some limits of the social scientific research are being analyzed, regarding two of the stages of research:
theoretical framework and operationalization; this is the way in which the validity of the criteria and the
construct validity came into discussion. At the same time, the character of sociological theories and their
utility in scientific research are under discussion. Reasons for which qualitative is chosen are listed despite
the constant disapproval of this method in Romanian sociology (and it’s marginalization in Central – East
Europe). The advantages of qualitative research in socio-human sciences are presented (what is being researched,
through what methods, with what results). The special case of using the focus-group at a large scale
is being analyzed (its use without following two of the major qualitative principals: theoretical sampling
and theoretical saturation). The article advocates for the usage of qualitative and it is written in a personal
and provocative style.

Key words: sociological research methodology, qualitative research, quantitative research, validity.

SANTRAUKA

KODĖL AŠ PASIRINKAU KOKYBINIO TYRIMO BŪDĄ?
Straipsnis parengtas remiantis asmenišku autorės, dirbančios tyrimo metodologijų srityje, patyrimu.
Analizuojami sociologinio mokslinio tyrimo trūkumai, susiję su dviem tyrimo pakopomis: teorine struktūra
ir operacionalizacija. Viena vertus, svarbu kriterijų ir konstrukcijų pagrįstumas, kita vertus, sociologinių
teorijų taikymo moksliniams tyrimams patikimumas. Aptariamos kokybinio metodo pasirinkimo priežastys
ir aplinkybės, rodančios, kad šis metodas Rumunijoje ir Centrinėje Rytų Europoje yra marginalizuojamas.
Svarstomi įvairūs kokybinio metodo privalumai, įskaitant plačios apimties focus-grupių pavyzdžius. Straipsnio
autorė nevengia kokybinio tyrimo būdo apologijos provokacinio stiliaus.

How I became a qualitative researcher?  283.34 KB

Jau parsisiuntė: 88

Recenzija

Jokubaitis, Alvydas. 2012.

Vertybių tironija ir politika.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,
182 psl.

Vertė – vertinti naudinga, dorybė – turėti vertinga, arba Nepastebima sprendimo galios tiesa  451.8 KB

Jau parsisiuntė: 64

Recenzija

Safronovas, Vasilijus. 2011.

Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje.

Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.

ISBN 978-9955-847-47-2

Tapatybės ideologijų susidūrimas su laiminga pabaiga  528.91 KB

Jau parsisiuntė: 66

Recenzija

Chambers, Deborah. 2012.

A Sociology of Family Life: Change and Diversity in Intimate Relations.
Cambridge: Polity Press.

Šeiminio gyvenimo sociologija: pokyčiai ir įvairovė  465.2 KB

Jau parsisiuntė: 99