Doc. dr. Giedrius Viliūnas: „Universitetas mane suformavo“ [2009-04-21]
Doc. dr. Giedrius Viliūnas – LR Švietimo ir mokslo ministro patarėjas. 1986 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas VU Filologijos fakultete. Tais pačiais metais įstojo į tuometinę VU lietuvių literatūros aspirantūrą; 1990 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (pagal dabartinę nomenklatūrą – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Lietuvių istorinis romanas“. Nuo 1989 m. dirbo VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje – iš pradžių laborantu, vėliau asistentu, vyresniuoju asistentu, docentu. 1996–2006 m. buvo šios katedros vedėjas. 2006 m. vasario mėnesį pradėjo dirbti Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro patarėju. Šiandien tai pagrindinės Giedriaus Viliūno pareigos.
Lietuvių kalbos ir literatūros studijos išsiskyrė stipria patriotine orientacija ir plačiu kultūriniu akiračiu. Nors programos buvo labai suvaržytos, o auditorijose nebuvo skatinamos laisvos diskusijos, labai domėjomės ne tik savo ir kitų tautų literatūromis, bet ir vaizduojamaisiais menais, teatru, filosofija, klausėmės įdomių Lietuvos istorijos paskaitų. Didžiulę įtaką darė tuo metu fakultete dėstę lituanistikos autoritetai – profesoriai ir docentai Vitas Areška, Elena Bukelienė, Petronėlė Česnulevičiūtė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Juozas Girdzijauskas, Albinas Jovaišas, Donatas Sauka, Zigmas Zinkevičius ir kiti. Esu labai patenkintas ir akademiniu to meto kalbų dėstymo profiliu, kuris leido pajusti, ką reiškia ne tik skaityti ar susikalbėti, bet ir mąstyti vokiškai, rusiškai, lenkiškai, kas tai yra klasikinė lotynų kalba. Kitas išskirtinis anuometinių lietuvių filologijos studijų bruožas – kad jas rinkdavosi labai daug kūrybingų žmonių, todėl savos kūrybos skaitymai, aptarinėjimai, visokie renginiai, kūrybinės stovyklos buvo neatskiriama studentiško gyvenimo dalis, kuri asmeniniam brendimui turėjo ne mažesnę reikšmę negu paskaitos. Ir dar – vienumos valandos, dienos Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai kiekvieno filologo gyvenimo svarbiausias laikas.
Tebesijaučiu esąs fakulteto dalis, nes ir toliau jame dėstau, seku jo gyvenimą. Šį rudenį bendrauju tik su viena studentų grupe – antro kurso lietuvių literatūros magistrantams skaitau „Lietuvių literatūros mokslo raidos“ dalyko paskaitas. Pagrindinis darbas šalia Švietimo ir mokslo ministrės taip pat neleidžia atitrūkti nuo Universiteto problemų, tik dabar jas matau platesniame, visos Lietuvos mokslo ir studijų sistemos kontekste. Tikiuosi, kad ši mano veikla Universitetui taip pat naudinga – ne tiesiogine lobizmo prasme, bet per bendras reformas, kurias įgyvendina dabartinė ministerijos vadovybė. Gaila, kad Filologijos fakultete kol kas neveikia alumnų klubas, mielai jame dalyvaučiau. Tačiau nuo studijų metų pažįstamų žmonių yra daugybė visose valstybės valdymo, mokslo institucijose, privačiame versle, su jais nuolat tiek formaliai, tiek neformaliai bendraujame. Turiu ir keletą artimų studijų metų draugų.
Pagrindiniai universitetinių humanitarinių studijų privalumai yra platus kultūrinis ir visuomeninis akiratis, estetinė ir psichologinė klausa ir gebėjimas tiksliai ir sklandžiai formuluoti mintis. Universitetinė humanistika išmoko suvokti bet kokio reiškinio istoriškumą, reikšmę visuomenei, žmogišką vertę; išaštrina tavo egzistencinius pojūčius; suteikia galią atskirti, kuris žodis neatitinka sakomos minties, kur slypi loginė klaida ar girdisi stilistinis triukšmas. Patikėkite, yra labai mažai dalykų, kurie šiuolaikinėje darbo rinkoje būtų svarbesni. Be to, visa tai daro tavo gyvenimą pilnesnį, aštresnį, labiau žmogišką. Todėl šiandien jau sunku pasakyti, ką Universitetas davė. Jis suformavo mane, negalėčiau savęs nuo jo atskirti.
Fakultetas yra daugialypis, kaip ir jame dirbantys žmonės, studijuojamos mokslo ir kultūros sritys. Neabejotina, kad VU Filologijos fakultetas tebėra vienas svarbiausių lituanistikos mokslo ir studijų centrų pasaulyje; kad tai bene vienintelė vieta Lietuvoje, kur įvairių tautų filologijos plėtojamos kaip mokslo disciplinos, o ne vien kaip kalbų ir šalityros studijų dalykai. Pastaruoju metu savo darbą fakultete baigė daug garsių vyresniosios kartos mokslininkų, todėl yra sumažėję profesūros, juntamas tam tikras mokslinių autoritetų badas. Tačiau esu linkęs į šią kaitą žiūrėti optimistiškai: atsiveria keliai jaunimui. Ačiū Dievui, gabių ir pasišventusių jaunų mokslininkų, dėstytojų čia taip pat apstu. Kylant Lietuvos ekonomikos lygiui galima tikėtis, kad netrukus žymiai pagerės mokslo finansavimas, sulauksime ryžtingų vyriausybės pastangų stiprinti universitetus. Tad ir studijuoti, ir dirbti fakultete turėtų būti labai įdomu.
2007 m.
