Istorikas Edvardas Gudavičius mano, kad istorija, susiformavusi kaip mokslas, gyvuos dar ilgai [2009-04-24]

Edvardas Gudavičius – vienas žymiausių Lietuvos istorikų, pripažintas LDK laikų žinovas, gavęs nacionalinių mokslo, kultūros ir meno premijų. 1953 m. E. Gudavičius įsigijo inžinieriaus specialybę Kauno politechnikume. 1962–1968 m. studijavo istoriją VU (neakivaizdiniame skyriuje).

Edvardas Gudavičius – vienas žymiausių Lietuvos istorikų, pripažintas LDK laikų žinovas, gavęs nacionalinių mokslo, kultūros ir meno premijų.

1953 m. E. Gudavičius įsigijo inžinieriaus specialybę Kauno politechnikume. 1962–1968 m. studijavo istoriją VU (neakivaizdiniame skyriuje) ir dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. 1971 m. apsigynė daktaro disertaciją. 1974 m. pradėjo dirbti LSSR Mokslų akademijos istorijos institute, kur kartu su VU dėstytojais leido Pirmąjį Lietuvos Statutą. Nuo 1975 m. pradėjo dėstyti VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje. 1991 m. E. Gudavičiui suteiktas profesoriaus vardas. 1995 m. jis tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu. 1995 m. profesoriui ir jo dėstytojui Stanislavui Lazutkai suteikta Nacionalinė mokslo premija už Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimus ir publikavimą. 1998 m. už TV laidų ciklą „Būtovės slėpiniai“ suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 1999 m. E. Gudavičius buvo išrinktas Rusijos humanitarinių mokslų akademijos Sankt Peterburge nariu. Dabar E. Gudavičius yra tikrasis Mokslų akademijos narys – jam suteiktas akademiko vardas.

Kai pradėjote studijuoti istoriją VU, jau turėjote inžinieriaus specialybę. Kodėl norėjote pakeisti profesiją? Kodėl pasirinkote istoriją?

Jaučiau potraukį istorijai, tik ne iš karto tai supratau. O kai supratau, buvo Stalino laikai. Taigi tada nenorėjau būti istorikas. Paskui prasidėjo Chruščiovo laikų „atšilimas“, buvo galima ieškoti nišos išlikti padoriu žmogumi ir studijuojant istoriją. Tada ir įstojau į neakivaizdinį skyrių.

Kokie prisiminimai iš studijų laikų?

Neakivaizdininko prisiminimai nėra labai studentiški, bet yra ir pranašumų: gyvenau Vilniuje, tai galėjau po darbo eiti į bibliotekas, per metus pasiruošti atskiram egzaminui, nueiti į katedrą, kada dėstytojas budi, ir tą egzaminą išsilaikyti. Taip visus egzaminus išlaikydavau iki sesijos. Man buvo daug lengviau nei žmonėms iš rajonų.

Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė istorijos studijos?

Visą laiką norėjau būti istorikas. Mano diplominio darbo ir disertacijos vadovas buvo profesorius Stanislovas Lazutka. Jis rėmė žmones, norinčius būti istorikais. Profesorius padėjo man apsiginti disertaciją ir gauti istoriko darbą. Jis, galima sakyti, padarė mane istoriku.

Jūs studijavote VU, o dabar esate dėstytojas. Kuo skiriasi dabartiniai studentai nuo Jūsų laikų studentų?

Turbūt pagrindinis skirtumas, kad dabar yra galimybė rodyti iniciatyvą, ir studentai tai daro. Kai studijavau, studentai nesiekė mokslininko karjeros, norėjo būti mokytojai, dirbti archyvuose. Dabar daugelis studentų nori tapti mokslininkais. Dabartiniai studentai anksti pradeda rašyti mokslo žurnalams, patys susiranda fondų, remiančių jų studijas užsienyje. Mano laikais tokių fondų nebuvo. Be to, dabar mokytis kur kas daugiau galimybių. Pažiūrėkime, kiek dabar universitetų, o anksčiau buvo tik vienas VU.

Anksčiau būdavai aprūpinamas darbu, o dabar pats turi jį susirasti, todėl reikia geriau mokytis. Dabar studentai smalsesni, labiau išprusę. Dar vienas skirtumas – yra pasirenkamieji studijų dalykai, mūsų laikais to nebuvo. Taigi dėstytojai turi geriau dirbti, pasitempti, kad į jų paskaitas susirinktų studentai. Anksčiau studentai bijojo dėstytojų, o dabar dėstytojai bijo studentų.

Kokie dėstytojai padarė didžiausią įspūdį?

Įstrigo profesoriai S. Lazutka, B. Dundulis, docentai S. Jegelevičius, J. Dobrovolskas, J. Galvydis negailėjo laiko, visada patardavo studentams. Daug davė ir docentas B. Daščioras.

Ar istorija – perspektyvi specialybė?

Sakoma, kad istorija mirė, kad ji nereikalinga. Kita vertus, mūsų klausia tokių dalykų, kurie visai istorijai nepriklauso, prašo: „Va, įvertinkite jūs – istorikai“. Manau, kad jei istorija susiformavo kaip mokslas, tai ji gyvuos ir toliau.

Ką jums reiškia VU?

Tai mokykla, kuri suteikė norimą specialybę. Tai antroji mano darbovietė. Tai įstaiga, kurioje dirbu mėgstamą darbą.

Kalbino VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto I k. studentė

Jurgita Laurinėnaitė (2002 m.)