Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas žurnalisto specialybę vadina pačia geriausia [2009-04-24]

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, 1989 m. atvažiavęs iš Jonavos į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, vargu ar įsivaizdavo, kad per vienuolika buvimo Vilniuje metų taps sostinės vadovu.

Studijas VU pasirinkote su pagyrimu baigęs 44-ąją profesinę technikos mokyklą ir įgijęs elektros įrengimų priežiūros (remonto) elektromonterio profesiją. Kas paskatino pasirinkti žurnalistikos studijas VU?

Dar besimokydamas vidurinėje profesinėje technikos mokykloje buvau nusprendęs, kad tikrai norėčiau studijuoti žurnalistiką. Jau tuomet šiek tiek rašinėjau į vietinę ir respublikinę spaudą. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, norėjau patirti kuo daugiau įspūdžių, o žurnalistika (nenuobodus darbas, bendravimas su įdomiais žmonėmis, kelionės), maniau, jų suteikia. Grįžęs iš armijos įstojau į žurnalistiką ir labai džiaugiuosi, kad ją baigiau.

Studijų metais garsėjote kaip žurnalistas, nevengiantis pabuvoti karštuosiuose pasaulio taškuose. Jus traukė rizika, noras būti įvykių liudininku, uždarbis ar dar kas nors?

Matyt, kaip ir kiekvienas ką tik „iškeptas“ būsimasis žurnalistas, norėjau kuo greičiau nustebinti bendrakursius ir pasaulį, kuo greičiau išvysti savo pavardę laikraštyje ar televizijos ekrane. Tuo metu kaip tik prasidėjo vienas pirmųjų nacionalinių konfliktų tarp Gruzijos ir Abchazijos. Aš neatsisakiau pasitaikiusios galimybės išvykti į šį karštąjį tašką. Mano netrumpas reportažas buvo atspausdintas tuometėje „Komjaunimo tiesoje“. Vos pradėjusiam studijuoti pirmakursiui tai buvo pasiekimų viršūnė.

Kodėl pasirinkau karštuosius taškus? Tai galbūt tam tikra saviraiškos paieška ir noras dirbti ten, kur niekas nedirbo. Tuomet visi rašė apie politiką. Karo korespondentas ir karštieji taškai buvo nauja patirtis, dar nepabodusios temos, rizika, noras būti įvykių liudininku. Susidomėjimas tokiomis temomis ir įvykiais niekada neslūgsta. Tai galbūt ir lėmė, kad tapau karo korespondentu ir nuo 1989 m. vasaros iki 1995 m. trankiausi po įvairius karštuosius taškus. Dirbant su užsienio kompanijomis, kai jau buvau pasiekęs tam tikrą pripažinimą, pavyko suderinti tris dalykus: įdomų darbą, gerą atlyginimą ir malonumą. Esu pabuvojęs visuose tuomečiuose kariniuose konfliktuose – Sovietų Sąjungoje, Irake, Irane.

Ar pirmuosius didesnius pinigus uždirbote rašydamas?

Kai jau turėjau tam tikrą statusą, galėjau rinktis, su kuria kompanija dirbti. Nors buvau studentas, uždirbdavau žymiai daugiau nei dabar. Tuo metu man 4 tūkstančių dolerių atlyginimas nebuvo netikėtas. Už reportažus iš karo Irake, kuriuos transliavo visos didžiausios televizijos, man sumokėjo labai didelius honorarus. Bet pinigai jokiu būdu nebuvo mano tikslas. Norėjau įdomaus darbo, norėjau išbandyti ir parodyti save.

Kol užaugi ir tampi žinomu žurnalistu, reikia išlieti daug prakaito. Ir šiandien mane labai stebina kai kurių jaunųjų kolegų noras iš karto turėti viską.

Papasakokite, kaip klostėsi Jūsų karjera nuo Universiteto baigimo iki sostinės mero posto.

Dėl tų mano žurnalistinių kelionių studijos šiek tiek užtruko. Vietoj penkerių metų teko mokytis beveik devynerius. Iki 1995 m. dirbau žurnalistu. Su prancūzų žurnalistais įkūrėme Baltijos naujienų agentūrą. Paskui pradėjau kurti įvairius projektus, atidarėme pirmąjį Lietuvoje „McDonald’s“ restoraną, „United Colors of Benetton“. Bet vėliau ar anksčiau susimąstai, ar tikrai nori taip aktyviai užsiimti verslu? Šešeri metai žurnalistikos, šešeri – verslo, o prieš porą metų pasukau į politiką. Tai nieko nuostabaus, nes visada entuziastingai dalyvavau visuomeniniame gyvenime. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi kurti tą aplinką, kurioje gyvena – tik taip galima pasiekti, kad ta aplinka tenkintų. 1999 m. tapau Liberalų sąjungos nariu, vicepirmininku, pradėjau vadovauti savivaldybių rinkimų kampanijai, tapau Tarybos nariu, Vilniaus miesto valdybos nariu, vadovavau Seimo rinkimų kampanijai, buvau vienu iš prezidentinės Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos vadovų. Trisdešimt dvejų metų tapau Vilniaus miesto meru.

Ką Jums davė studijos Vilniaus universitete, koks Universiteto vaidmuo Jūsų gyvenime?

Kuo toliau, tuo labiau suvokiu studijų reikšmę, ir vis labiau apgailestauju, kad nebuvau įprastas studentas. Normaliai studijavau labai trumpai – ne visą pirmą kursą. Pradėjau dirbti. Šiandien, jei būčiau studentas, taip nedaryčiau.

Universitetas man yra vieta, iš kurios išėjau per anksti, nors ir mokiausi aštuonerius metus. Šiandien daugiau dėmesio skirčiau studijoms. Lankiausi fizikų bendrabutyje. Gyvenimas bendrabutyje yra fantastiškas, tikrasis studijų medus, nors galbūt šiandien studentai to nevertina. Studentas turi bent pusmetį pagyventi bendrabutyje. Aš irgi gyvenau „Kamčiatkoje“ ir „Niujorke“, bet mes viso to neturėjome. Dirbome, o kai buvo laiko, studijavome. Bet šiandien stengiamės tas spragas užpildyti, susibėgame, susitinkame.

Pasukote į politikos vandenis. Žurnalistika-verslas-politika. Kaip žurnalistika (žinios, įgytos Universitete) padeda sėkmingai gyvuoti šiai formulei?

Manau, kad ir universitetinis išsilavinimas, ir žurnalisto profesija, ir darbas yra vieni iš pagrindinių mano sėkmės pamatų. Net ir šiandien dažnai save pagaunu mąstant kaip žurnalistą, o ne kaip politiką. O kaip verslininkas ir politikas galiu pasakyti: „Esu žurnalistas, įlindęs į politiko ar verslininko kailį, ir atlieku žurnalistinį tyrimą.“ Tik, deja, nespėjau dar apie tai parašyti.

Žurnalisto žvilgsnis padeda blaiviai vertinti įvairias gyvenimo situacijas, reiškinius, priimti sprendimus, galbūt nesureikšminti situacijos, kurioje tuo metu esi. Žurnalisto specialybė man iki šiol yra pati geriausia. Kas nori būti žurnalistas, manau, pasirenka teisingai. Net jeigu to darbo ir nedirbs. Žurnalisto įgūdžiai labai naudingi.

Save laikau žurnalistu. Ir nesakau, kad niekada prie žurnalistikos negrįšiu.

Kalbino Liana Binkauskienė (2002 m.)