Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė iki šiol saugo mėlynąją VU studento kepuraitę [2009-04-24]

Aušrinė Burneikienė 1985 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Iki 1990 m. dirbo Vilniaus tardymo valdybos tardytoja. 1990–1992 m. buvo Vidaus reikalų ministerijos vyresniąja juriskonsulte. Nuo 1992 m. – Vidaus reikalų ministerijos juridinio skyriaus viršininkė. 1999 m. pavasarį Seimo nutarimu paskirta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere.

Ar nuo vaikystės svajojote studijuoti teisę, ar specialybę pasirinkote spontaniškai?

Kad būsiu teisininkė, tikrai nemaniau. Vaikystėje aktyviai sportavau – keturiolikos metų tapau šuolių į vandenį sporto meistre. Svajojau stoti į Dailės akademiją – norėjau studijuoti keramiką, nes mėgau piešti. Galvojau ir apie žurnalistiką, psichologiją, aktorystės meną.

Paskutinę akimirką persigalvojau ir dokumentus nunešiau ne į Dailės akademiją, o į VU Teisės fakultetą. Pamenu, varčiau VU laikraštį, kuriame surašytos specialybės. Akys užkliuvo už teisės, mat stojamiesiems reikėjo lietuvių, istorijos ir anglų kalbos pažymių – man gerai sekėsi šios disciplinos. Įstojau.

Mama po pirmos sesijos paklausė, ar taip pat gerai studijuočiau dailę, aš pasakiau: „Niekuomet“.

Niekada nesigailėjote pasirinkusi teisės studijas? Nenorėjote keisti specialybės?

Nė akimirkos nesu pasigailėjusi, kad patekau į VU. Neabejoju pasirinkusi tinkamą specialybę. Patiko ir studijuoti, ir studentauti.

Manote, kad įmanoma suderinti studijas ir laisvalaikį?

Esu tuo įsitikinusi. Antrame kurse ištekėjau, trečiame pagimdžiau sūnų, bet mokslų neapleidau. Į paskaitas eidavau kaip į šventę. Prieš sesijas kooperuodavomės – vieni draugai turėjo užrašus, kiti skolindavosi. Mokėmės iš rusų kalba leistų vadovėlių, sunku buvo versti terminus.

Kuo Jus sužavėjo teisės studijos?

Dėstytojai nebuvo biurokratai ar sustabarėję žmonės. Štai dėstytojas Povilas Gylys, skaitydamas planinės ekonomikos kursą, pasakojo, kad ir Tarybų Sąjungoje yra infliacija (tuo metu tai skambėjo nerealiai).

Pamenu, prodekanas Zenonas Namavičius, dabartinis Lietuvos ambasadorius Maskvoje, mums, absolventams, sakė: „Pagarbiai žiūriu į studentus ir manau, kad jie žino daug ir dar nėra sugadinti praktikos“.

Jūsų manymu, ar VU pajėgus konkuruoti su garsiais kitų šalių universitetais?

Nė neabejoju. VU kokybe nenusileidžia kitiems universitetams. Senos sienos, istorija besimokančiam Alma Mater žmogui leidžia pasijusti vertingam. Čia ne tik gerai dėstoma, čia mokėsi daug garbingų žmonių, kurių indėlis į valstybę, mokslą, meną yra neįkainojamas. Pati VU atmosfera lemia, kad absolventai jo nepamiršta.

Ar skiriasi Jūsų kartos ir dabartinis akademinis jaunimas?

Dabartiniai studentai turi pranašumų: jie daugiau studijuoja nei studentauja. Jie žino, kad yra savotiškai privilegijuoti nesimokančio jaunimo atžvilgiu, ir iš dėstytojų reikalauja maksimumo. Mano laikais buvo atvirkščiai: dėstytojai stengdavosi duoti maksimumą, bet priimdavome toli gražu ne visas žinias.

Teko bendrauti su daugybe studentų. Kažkodėl širdis labiau linksta prie VU teisininkų.

Matote ryškius skirtumus tarp TU ir VU studentų?

Manau, jie skiriasi elgesiu. VU studentai laisvesnių pažiūrų, lengviau priima informaciją, naujoves, diskutuoja.

Koks buvo kultūrinis gyvenimas Jums studijuojant?

Prisigalvodavome visokių atrakcijų... Šiandieninis akademinis jaunimas nebeturi vienos iš studentavimo pramogų – kolektyvinių talkų. Tai buvo it studentų susivienijimas, kad ir kopūstų lauke. Gal taip tik man, tikram miesto vaikui, atrodo... Dabartinis studentas pasakytų: „Prarasime mokymuisi skirtą laiką“.

Ar bendraujate su buvusiais kurso draugais?

Taip, dažnai susitinkame. Tai artimi žmonės. Neseniai krikštijausi – krikšto tėvas buvo kurso seniūnas. Labai vertinu kurso draugus, net myliu juos. Vieni jaučia sentimentus vidurinei mokyklai, o aš – Universitetui.

Koks buvo pirmasis Jūsų darbas? Galbūt jau besimokydama VU pradėjote dirbti?

Dirbti studijuojant buvo įmanoma tik gavus specialų leidimą. Studijavau stacionare, tad paskaitas lankyti buvo privaloma (esu dėkinga seniūnui, kad kartais ties mano pavarde nepažymėdavo raidės „n“). Atlikdavome darbo praktikas.

Gerai, kad šiuolaikinis jaunas žmogus sugeba ir studijuoti, ir pinigų užsidirbti, ir gauti patirties. Nors teisininkų teorija ir praktika skiriasi: pastaroji gadina teorines žinias.

Baigusi studijas lengvai radote darbą?

Mums buvo sudarytos palankios sąlygos: baigę studijas gaudavome siuntimus – būdavome nukreipiami dirbti. Kurso draugai juokėsi, kai per išleistuves sakiau eisianti dirbti į miliciją. Taip ir atsitiko.

Su dabartiniu Konstitucinio teismo teisėju Stasiu Stačioku anuomet tariausi dirbti Teisės ekspertizės institute. Kartą nuėjusi į VRM, koridoriuje sutikau dėstytoją, kuris pakvietė dirbti į Tardymo valdybą. Ten tapau pulkininke leitenante. Penkerius metus dirbau tardytoja, tyriau ekonominio pobūdžio bylas. Teko dirbti ir VRM vyresniąja juriskonsulte. 1999 m. buvau pakviesta į Seimą užimti Moterų ir vyrų lygių teisių galimybių kontrolierės postą.

Kokia Universiteto reikšmė Jūsų gyvenime?

Labai didelė. Didžiuojuosi turėdama mėlynąją VU kepuraitę, kurią gavau per įšventinimą į studentus. Iki šiol su jauduliu ir nostalgija kalbu apie studijų metus.

Kalbino Vilmantė Žvinytė (2002 m.)