Linkiu ne tik sukaupti žinias, bet ir būti aktyviems [2009-04-28]

Savo studijų laikus prisimena LR Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narė Diana Varnaitė.

Kodėl nusprendėte studijuoti istoriją Vilniaus universitete?

Mokydamasi Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje rengiausi stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti teisę. 1986 m. pavasarį lankydamasi Universiteto atvirų durų dienose, pabuvojau ir Istorijos fakultete. Didelį įspūdį tuomet paliko dėstytojų išsakytos mintys, nes mūsų, tuometinių abiturientų galvose jau kirbėjo daug klausimų. Už pasirinkimą studijuoti istoriją esu dėkinga ir 9-osios vidurinės (dabar Vilniaus Šv. Kristoforo mokyklos) direktoriui Gediminui Matulaičiui, dėsčiusiam istoriją ir paskatinusiam tęsti istorijos studijas Universitete.

Ką Jums davė studijos Universitete? Ar žinių užteko Jūsų darbe?

Priklausau tai Universiteto auklėtinių grupei, kuri įstojo į Vilniaus universitetą dar sovietiniais metais, o baigė jau Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Universitetą. Mūsų studijų metais Lietuva išgyveno istorinį lūžį – atkūrė Nepriklausomybę. Permainos ypač buvo juntamos klausantis paskaitų. Labiausiai laukiami būdavo pažangią mintį skleidžiantys dėstytojai. Įgijome istoriko profesiją, kuri atvėrė kelią į besikuriančias šalies institucijas: mano kursai draugai pasuko į diplomatinę tarnybą, mokslą, švietimą, kai kurie įsidarbino muziejuose, archyvuose, žiniasklaidoje, savivaldybėse, yra ir užsiimančių verslu. Šiandien tai visuomenei žinomi žmonės: politologas Alvydas Lukošaitis, politikos apžvalgininkas Artūras Račas, Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Petras Zapolskas, žurnalistas Algis Kuzmickas, archeologas, tyrinėjantis povandeninį paveldą Zenonas Baubonis, kultūrologas Saulius Drazdauskas, protokolo vadovas Užsienio reikalų ministerijoje Giedrius Puodžiūnas, genocido tyrėjas Mindaugas Pocius ir kiti.

Studijuodami turėjome galimybę pildomai išklausyti pageidaujamų paskaitų. Pasirinkau visuomenines paminklosaugos paskaitas. Taigi jau pirmame kurse gimusi svajonė dirbti kultūros paveldo apsaugoje išsipildė. Iš pradžių Universitete įgytų žinių beveik pakako. Gal kiek sunkiau buvo nagrinėti kartografinę medžiagą, kurios apstu vykdant kultūros vertybių apskaitą. Tačiau ir dirbdami valstybės tarnyboje stengiamės nesustoti: nuolat keliame kvalifikaciją, dalyvaujame seminaruose, profesinėse vasaros mokyklose, organizuojame mokymo kursus. Esame įsteigę viešąją įstaigą „Kultūros paveldo akademija“, kuri kasmet rengia seminarus visos Lietuvos paveldosaugininkams bei tarptautinius regioninius mokymus.

Koks buvo Jūsų studentiškas gyvenimas?

Nuostabus. Jau 1987 m., būdama pirmame kurse, įsitraukiau į visuomeninį paminklosaugininkų judėjimą, kurio didžiausiu iniciatoriumi buvo Naglis Puteikis (vėliau vadovavęs Kultūros paveldo inspekcijai, dirbęs kultūros viceministru ir Klaipėdos laivų remonto įmonės direktoriumi). Vykdavome į talkas, tvarkydavome apleistus paminklus, organizuodavome ekskursijas, protestuodavome prieš valdžios siekius naikinti paveldą. Kviesdavomės į diskusijas įdomius žmones ir prie kavos puodelio Istorijos fakulteto kavinėje jų klausydavomės.

Geriausius prisiminimus paliko tuomet labai populiarūs vasaros SSB – studentų statybiniai būriai. Tiesa, mūsų fakulteto būrys „Archeos“ nieko bendra su statybomis neturėjo. Šį būrį, kaip alternatyvą istorikų statybiniam būriui „Žilinai“, įkūrė minėtasis N. Puteikis, o pirmajam būriui, 1987 m. vykdžiusiam archeologinius kasinėjimus Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, vadovavo tada dar studentas, o šiandien – archeologas dr. Valdas Vainilaitis. Nuo pirmadienio iki penktadienio dirbę savaitgaliais keliaudavome į turistinius žygius, studentų sąskrydžius. 1989 ir 1990 m. vasarą „Archeos“ būriui teko vadovauti man. Į būrį dirbti savanoriškai ateidavo per 20 įvairių kursų ir specialybių studentų: istorikai, bibliotekininkai, ekonomistai. 1989-ųjų būrio branduolys ir šiandien draugauja, turbūt esame savotiško fenomeno autoriai – švenčiame to būrio veiklos sukaktuves. 1989 m. vasara įsimintina ir dėl dalyvavimo Baltijos kelyje.

Teko prisidėti ir rengiant Melagių kermošių bei Istorikų dienas. Nedideliame Istorijos fakulteto kiemelyje vykusiuose spektakliuose noriai dalyvaudavo ne tik studentai, bet ir dėstytojai. O diskotekų lankytojus apsukresnieji sugebėdavo pavaišinti „pastiprinta“ gira, kurią pilstydavo iš aliumininio 40 litrų bidono.

Su šypsena dažnai prisimename ir rudens talkas kolūkiuose. Vienąsyk jau po savaitės M. Gorbačiovo nurodymu visus studentus parvežė atgal į auditorijas, ir tai mus labai nuvylė, nes Biržų r. Medeikių kaime laiką leidome labai linksmai.

Ar prisimenate VU dėstytojus? Kokį įspūdį jie Jums paliko?

Universiteto dėstytojus ne tik prisimenu, bet ir dažnai su jais bendrauju. Jiems jaučiu didelę pagarbą. Taip jau susiklostė, kad ir dabar dar daug ką veikiame kartu, juk paveldosauga neatsiejama nuo mokslo. Istorijos fakulteto dekanas prof. Zenonas Butkus, prodekanas prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Aleksejus Luchtanas, prof. Mykolas Michelbertas, doc. dr. Albinas Kuncevičius, doc. dr. Valdemaras Šimėnas ir kiti yra ne tik aktyvūs paveldosaugos studijų organizatoriai, bet ir visuomet laukiami sprendžiant strateginius kultūros paveldo apsaugos uždavinius. Tai gabūs mokslininkai ir puikūs žmonės, turėję ir turintys didelį autoritetą jaunimui. Nesvetimas jiems ir humoro jausmas.

Jei galėtumėte sugrįžti į praeitį, ar vėl studijuotumėte istoriją? Ar šiandien ši specialybė perspektyvi?

Sunkoka pasakyti. Viena žinau tikrai – norėčiau studijuoti tai, kas sudarytų galimybę dirbti mėgstamą kultūros paveldo apsaugos darbą. O čia reikalingi ir istorikai, ir menotyrininkai, ir archeologai, ir architektūros istorikai, ir kraštovaizdžio architektai, ir architektai-restauratoriai, juristai ir net ekonomistai. Norėčiau pažymėti, kad keli istoriją baigę Kultūros vertybių apsaugos departamento ir kitose kultūros paveldo apsaugos institucijose dirbantys specialistai pastaraisiais metais neakivaizdžiai baigė teisės studijas, šių žinių ypač stinga.

Manau, kad būtent dabartinėje situacijoje istorikai, ypač tie, kurie specializuojasi paveldosaugoje, turi nemažų galimybių įsitraukti į šią veiklą. Vos prieš keliolika dienų Seime priimtas naujas Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas. Naujasis įstatymas numato reformas valdymo srityje. Esu optimistė ir tikiuosi, kad kartu su reformomis atsiras ir daugiau darbo vietų. Įstojus į Europos Sąjungą atsivėrė daugiau galimybių dalyvauti įvairiose tarptautinėse programose, rengti projektus struktūrinių fondų paramai gauti. Visur laukiami energingi, išprusę, mokantys užsienio kalbų jauni specialistai.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams? Ar verta rinktis studijas VU?

Būsimiems studentams norėčiau palinkėti ne tik sukaupti tas žinias, kurias perteikia dėstytojai, bet ir būti aktyviems, siekti daugiau, nei numato mokymo programos. Istorikams, kurie ketina pasirinkti paveldosaugą, linkiu būti „daugiau matomiems“: dalyvauti konferencijose, įvairiuose projektuose, kuriuos organizuoja ir Universitetas, ir kultūros paveldo išsaugojimu užsiimančios institucijos, kad dar studijuodami įgytų profesinių įgūdžių. Beje, dabartiniai istorikai magistrai, atliekantys praktiką Kultūros vertybių apsaugos departamente, džiugina pareigingumu, darbštumu ir smalsumu.

Ir dar norėčiau palinkėti, kad dabartiniai ir būsimi studentai palaikytų gražias tradicijas, kad neišnyktų linksmos šventės. Ir kad draugai, kuriuos įgysite studijuodami, išliktų ir palikus Universitetą.

O seniausioje aukštojoje mokykloje – Vilniaus universitete – studijuoti tikrai verta. Todėl palinkėsiu, kad pratęstumėte dar vieną gražią tradiciją – didžiuotis esant Vilniaus universiteto absolventais.

Kalbino Živilė Jankauskaitė (2005 m.)