Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas [2009-04-28]

Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas, LTV2 televizijos laidos „Amžių šešėliuose“ autorius prof. Alfredas Bumblauskas.

Kodėl pasirinkote studijas Vilniaus universitete?

Tada jokios kitos minties net nebuvo. Per atvirų durų dienas nuėjau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą – galvojau, duoklę atiduosiu, nes tėvas labai norėjo, kad būčiau inžinierius. Tačiau ten demonstruoti ir pasakyti dalykai man įspūdžio nepadarė, o sužavėjo Universiteto ansamblis, Šv. Jonų bažnyčia, šalia Katedra, muziejai – apalpau iš karto ir viskas.

Kaip vertinate absolventų būrimosi idėją Vilniaus universitete?

Labai teigiamai. Dažnai perdėtai įsivaizduojama, kad ši idėja yra atėjusi iš Vakarų. Lietuva irgi turi savo studentų būrimosi tradicijas, tik mes per mažai apie jas žinome. Vytauto Didžiojo universitete aktyviai veikė studentų korporacijos, Stepono Batoro universitete – lenkiškosios korporacijos, kurių taip pat beveik nepažįstame. Dar sudėtingiau yra su senuoju Vilniaus universitetu, kadangi nėra tirta, kaip ten būrėsi studentai. Kita vertus, mes žinome filomatus, filaretus, kurie, nors būrėsi daugiau idėjiniu, opoziciniu principu, bet tai taip pat buvo studentų bendrijos. Studentai taip pat būrėsi jėzuitų laikų universitete, turėjo savo mokyklinį teatrą, rengdavo eitynes. Vakarietiško tipo korporacijos, buvusios ir Kaune, ir Vilniuje tarpukariu, sunaikintos sovietmečiu, todėl natūralu, kad mums ši tradicija atrodo nauja.

Vakarų universitetuose šiandien absolventų korporacijos yra labai veiklios, turi savo idėjas, gilias tradicijas. Vienu metu pats buvau Bonoje veikiančios korporacijos „garbės nariu“. Ten korporacija buvo buriama teritoriniu principu, o mūsų atveju Vilniaus universitete buriamės specialybiniu principu, aš ir pats esu Istorijos fakulteto Alumni draugijos narys. Galima sakyti, kad alumni idėja yra šiuo metu Lietuvos vidurinėse mokyklose vykdomo projekto „Drąsinkim ateitį“ analogas. Natūralu, kad Vilniaus universitetas, atskiri fakultetai, nori žinoti apie savo absolventus, bendrauti su jais, žinoti apie jų patirtis.

Kodėl Universitetui svarbus ryšys su studijas baigusiais absolventais?

Žmonės atneša patirtis. Ypatingai tai aktualu nepraktiškoms specialybėms. Kaip pavyzdį galima pateikti istorikus. Pas mus neegzistuoja pagrindinės ir šalutinės specialybės sistema. Dėl to mes, istorikai, ir kiti humanitarai, esame ant labai netvirto ledo. Dažnai pasaulyje istorija yra renkamasi kaip šalutinė specialybė (minor studies), ir tada tiek problemų nekyla. O lietuviams atsiranda tas nevisavertiškumo jausmas, kad dauguma neva negali dirbti pagal specialybę – istoriku mokslininku. Tačiau pilna žmonių, kurie peržengė tokį istoriko suvokimą ir nuėjo į verslą, valstybės tarnybą, analitikos institucijas – Vidaus saugumo departamentą, Krašto apsaugos, Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijas, daug istorikų padarė diplomatų karjeras, daug dirba konsulais. Taip pat esame puikiai vertinami reklamos ir viešųjų ryšių agentūrose, daug istorikų yra tapę ir muziejų, mokyklų direktoriais, garsiais mokytojais. Visa tai yra, man rodos, tos patirtys, kurias verta išgirsti, iš jų galima semtis žinių, įgūdžių, siekti naujų tikslų, tobulėti.

Ką galėtumėte pasakyti apie VU absolventus Vilniaus istorijos kontekste, ar galime teigti, kad mūsų Universitetas ugdo lyderius?

Vienoje žurnalo „Veidas“ publikacijoje buvo rašoma, kad daugiausia būtent mūsų Universiteto absolventų yra tapę įvairių visuomeninių sričių lyderiais. Todėl šiuo atžvilgiu Vilniaus universitetas visuomenei labai svarbus. Dažnai ir mes, istorikai, kaltinami, kad nesame rinkoje, kad rengiame žmones neaišku kam. Šiandien pas mus rinka suvokiama ta materialiąja griežtąja „pirk – parduok“ prasme, o tai, mano įsitikinimu yra labai klaidinga. Rinka susideda iš įvairiausių segmentų, egzistuoja ir intelektualinė rinka. Kai „Veidas“ publikavo įtakingiausių Lietuvos intelektualų dešimtuką, tai dauguma buvo Vilniaus universiteto absolventai (E. Aleksandravičius, R. Lopata, A. Bumblauskas, Č. Laurinavičius, A. Kulakauskas, J. Marcinkevičius, L. Donskis, D. Kuolys...). Apskritai be istorikų ir intelektualų bendrąja prasme neįmanoma kurti nei valstybės, nei užsienio politikos, nei įvaizdžio strategijų. Aš visada sakau, nors žmonijos požiūriu šaldytuvo išradimas yra labai svarbu, ir duok Dieve, kad mūsiškiai išrastų geresnį, bet visuomenės konstravimui humanitariniai-socialiniai mokslai vis dėlto daug svarbesni.

Kodėl Vilniaus universitetas yra geriausias Lietuvoje?

V. Mykolaitis-Putinas yra sakęs, kad vien Vilniaus universiteto mūrų užtenka, kad pamatęs galėtum pasakyti – čia protėvių šešėlis. Man tai svarbu. Man tai įdomu, nes Universitetas yra Lietuvos valstybė. Pusę tūkstantmečio turim Vilniaus universitetą – keitėsi santvarkos, jis vis nukentėdavo, buvo uždaromas, bet jis buvo, per vargus išliko ir yra vienas iš Lietuvos valstybės stabilumo simbolių. Kalbant apie materialųjį kultūros paveldą, tai tokio architektūrinio ansamblio neturi dažnas Europos universitetas, kadangi Europos universitetai kūrėsi labai evoliuciškai ir jų pastatai yra išsimėtę po visą miestą. Vilniaus universitetui buvo kitaip, nes iš karto buvo gauta labai stambi valstybės dotacija ir Universitetas įsikūrė pačiame Vilniaus centre, yra Senamiesčio branduolys. Puikiausias įrodymas, kaip susijungia architektūrinis ir kultūrinis mūsų Universiteto vaidmuo, yra ir tai, kad VU tapo Lietuvos simboliu Briuselio parke. Na ir, be jokios abejonės, Vilniaus universitetas yra tarp lyderių mokslo ir studijų požiūriu.

Kalbėjosi Birutė Kuklytė (2007 m.)