Tarp istorijos ir žurnalistikos: Vytaras Radzevičius [2009-04-30]

Vytarą Radzevičių daugelis pažįsta iš įvairių televizijos laidų, kurių dauguma yra susijusios su sportu. 2000 m. baigęs VU Komunikacijos fakultetą ir įgijęs žurnalisto specialybę, V. Radzevičius dirbo Baltijos TV sporto prodiuseriu, TV3 sporto žinių redaktoriumi. 2006 m. tapo žurnalo „Istorijos“ vyriausiuoju redaktoriumi. Šį rudenį Vilniaus universiteto alumnas grįžo į televiziją – veda LNK laidą „Auksinė savaitės blykstė“.

Kodėl pasirinkote žurnalistikos studijas Vilniaus universitete?

Tai ištisa istorija. Baigęs mokyklą net neturėjau galimybės stoti – dar besimokydamas gavau šaukimą iš karinio komisariato. Išsisukti nepavyko ir aštuoniolikos metų atsidūriau Vidurinėje Azijoje. Kai po dvejų metų tarnybos grįžau, kaip tik panaikino visas lengvatas tarnavusiems armijoje. Dar tarnaudamas rimtai galvojau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Tai, kad pasukau į žurnalistiką, buvo atsitiktinumas, galima sakyti, draugas įkalbėjo. Apskritai tada buvo ypatingas laikas – 1988-ieji, Atgimimo ir pertvarkų pradžia, žurnalisto profesija nušvito kitom spalvom, įgavo kitokį pobūdį ir buvo ypač svarbi tuo metu.

Ar Jums studijos buvo reikšmingas momentas gyvenime, ar tik vienas iš daugelio užsiėmimų tam tikru metu?

Taip, man tai buvo svarbu. Tai padėjo tvirtus gyvenimo pagrindus, tikrai buvo įdomu mokytis. Studijų pradžioje dar teko gana atidžiai rinktis, ką mokytis, – į kai kuriuos dalykus labai formaliai žiūrėjom, tačiau buvo ir tokių, kurie už širdies griebdavo, ir stropiai eidavom į paskaitas, nes tai mums buvo be galo įdomu ir aktualu. Tai padėjo pamatus ir mąstymui, ir erudicijai. Labai gerai atsimenu pirmąją paskaitą, į kurią su mumis susitikti atėjo Laimonas Tapinas, jis pasisveikino „Laba diena, kolegos“ – man tas kreipinys „kolegos“ iš karto tokį didelį įspūdį padarė, kad pagalvojau: „Oho, čia mus laiko žmonėmis!“ Studentavimas bet kokiu atveju yra labai didelė patirtis – ne vien žinių įgijimo, bet ir bendravimo, žmogiškųjų santykių. Įskaitos ir egzaminai grūdina, taip pat išmokom mąstyti, kartais net ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai.

Didžiąją dalį savo žurnalistinės karjeros buvote susiejęs su sportu – ragavote sporto komentatoriaus, TV3 sporto žinių žurnalisto ir redaktoriaus, Žurnalistų sąjungos Sporto žurnalistų klubo pirmininko duonos. Visai neseniai visko atsisakėte ir tapote intelektualių skaitinių žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?

Mokykloje mokiausi sustiprintoje tiksliųjų mokslų klasėje, tačiau širdis visą laiką linko prie humanitarinių mokslų. Kartu daug sportavau – žaidžiau rankinį, man sekėsi. Po kariuomenės nuo sporto atitolau. Atgimimo laikais prasidėjo televizijų kūrimosi metas, atsidūriau Rytų Lietuvos televizijoje, kuri vėliau virto Baltijos televizija ir ėmė transliuoti Lietuvos krepšinio lygos rungtynes. Tuo metu aš net ne žurnalistas buvau, o transliacijų režisierius ir prodiuseris (taip išmokau dar vienos specialybės). Vėliau pradėjau komentuoti bušido. Taip ir virtau sporto žurnalistu. Čia kaip dzenbudizmas – ne aš pasirinkau, mane įtraukė. Tuo metu sportas buvo susijęs ir su jaunos valstybės tvirtėjimu. Senovės graikai sakė, kad sportas – meno prieangis. Niekada neapsiribojau vien sportu – domėjausi ir kitais dalykais, didelė širdies dalis vis tiek priklausė ir priklauso istorijai, nors ir esu daugiau mėgėjas šioje srityje. Taigi vieną dieną pajutau, kad išsikvėpiau ir reikia kažką keisti. Vėl, matyt, sutapimas, bet „Istorijos“ pačios mane susirado, nes žurnalas ruošė numerį apie Vokietijoje vykusį futbolo čempionatą ir paprašė parengti porą straipsnių. Netrukus paaiškėjo, kad žurnalui reikia redaktoriaus, tad ir pasisiūliau.

Žurnalas „Istorijos“ visų labiausiai lietuvių skaitomų gyvenimo būdo, dažnai elito, žurnalų kontekste yra kitoks, skirtas intelektualiam skaitymui. Kodėl pasirinkote būtent tokią koncepciją ir viziją, ar negalvojote, kad tai gana rizikinga?

Būtent tokį pasirinkimą lėmė mano asmeninė ir mane supančių draugų ir pažįstamų keturiasdešimtmečių patirtis. Bendraudami su nemažai žmonių padarėme išvadą, kad atgavus nepriklausomybę labai pagreitėjo gyvenimo tempas, visą tą laiką lėkėm kaip akis išdegę, kūrėm ir nebuvo kada sustot, pailsėt, visi nutolom nuo skaitymo. Kai dabar šiek tiek stabtelėjom, pamatėm, kad tiems, kas domisi įvairesniais dalykais, nėra ko paskaityti. Taip susidariau įspūdį, kad atsirado būtent tokio žurnalo poreikis, nes „glamūrinių“ žurnalų bumas yra užgožęs paties žurnalo sampratą. Mano karta užaugo su visai kitokiais žurnalais – verta prisiminti „Švyturį“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Mūsų gamtą“... Daugelis rimtų skaitytojų šiandien tiesiog bijo paimti į rankas vieną ar kitą žurnalą galvodami, kad juose nėra nieko verto. Tačiau kai jie susiduria su „Istorijom“, požiūris pasikeičia – dažniausiai tokie žmonės tampa lojaliais skaitytojais. Manau, populiarioji kultūra jau priėjo liepto galą, žmonės ieško kitokių dalykų. Tą galų gale parodo ir šiais metais išleisti keli visai kitokie muzikos albumai (Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ albumas „Jūržolių šokis“, Alinos Orlovos dainuojamoji poezija, kitoks Marijonas Mikutavičius, „Anties“ sugrįžimas). Turbūt praėjo tuštybių mugės etapas ir visi vėl bandome atkurti savo vidinį pasaulį. Na, gal ne visi, bet tai yra teisė rinktis...

Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidą šiandien?

Pirmiausia manau, kad Lietuvoje žiniasklaida yra visiškai laisva. Laisva ta prasme, kad beveik niekas nepraslysta pro žurnalistų akis ir žiniasklaida yra stipri ketvirtoji valdžia. Kitas dalykas, kad kasdienė media Lietuvoje turi daug turtinių interesų įvairiose srityse ir tai man kelia nerimą, netgi nervina, sakyčiau. Bet, mano manymu, žiniasklaida yra tokia, kokia mūsų visuomenė – nėra ko veidrodžio kaltinti, jeigu nosis kreiva. Kaip ir viskam, žiniasklaidai irgi būdinga evoliucija – Lietuvoje dar tebevyksta jos formavimasis, skaidymasis į sritis. Mūsų žiniasklaida nėra bloga, tiesa, kartais gali nervinti, bet iš esmės ji pakankamai harmoninga ir atlieka savo misiją.

Kalbėjosi Birutė Kuklytė (2008 m.)