Nacionalinės mokslo premijos laureatas, pasaulinio garso lazerių mokslo specialistas profesorius Algis Petras Piskarskas: „Fiziko išsilavinimą gavęs žmogus gali dirbti visur“ [2009-04-30]

Kodėl pasirinkote fiziką?

Kai buvau vienuoliktokas, pusbrolis Liudvikas Piskarskas man parodė, kaip suremontuoti radijo imtuvą. Radijas tada dar asocijavosi su paslaptimi: kaip galima per atstumą kalbėti ir girdėti? Taip pradėjau domėtis. Labiau pasigilinti į fiziką paskatino tėtis, nes jis mokykloje dėstė šią discipliną. Bet, deja, ne man. Tėtis turėjo eksperimentinį kabinetą, kuriame buvo nemažai geros įrangos. Man nepaprastai įdomūs buvo šiluminio kūnų išsiplėtimo bei elekroforinės mašinos bandymai.

Vidurinę mokyklą baigiau Vilniuje. Čia dirbo labai įdomus fizikos mokytojas, sugebėjęs išsamiai ir patraukliai pateikti mokomą temą. Be to, sėdėjau su vaikinuku, kuris taip pat domėjosi elektronika. Mes kartu pradėjome daryti radijo siųstuvus iš parduotuvėje nusipirktų detalių.

Taip įstojau į fiziko specialybę Vilniaus universitete. Jau būdamas studentas, pasidariau radijo siųstuvą, galintį per atstumą perduoti ir priimti garsą. Taigi jau galėjau „išeiti į eterį“. Kai tai padariau, iškart „prisistatė“ radijo išmanytojai ir pasiteiravo, kokio galingumo yra mano stotis. Kai pasakiau, kad tik trys vatai, jie mane apšaukė melagiu, nes švarų balsą ir tokias stiprias bangas tuomet galėjo pasiųsti tik labai galinga stotis. Tačiau aš turėjau gerą schemą ir strateginę vietą antenai – ant Liepkalnio, mat bendravau su kitais radijo mėgėjais, taip pat įsirengusiais radijo stotis. Labai džiūgavau galėdamas pažaboti elektromagnetines bangas: ne tik girdėti, bet ir kalbėti.

Kaip klostėsi tolesnis Jūsų gyvenimas?

Praėjus dvejiems metams nuo mano studijų pradžios, amerikiečiai išrado lazerį ir atliko pirmuosius bandymus. Apie tai buvo kalbama visur: Universitete, per radiją ir televiziją, rašomi moksliniai straipsniai. Buvo beveik neįtikėtina, kad lazeris – taip pat elektromagnetinis šaltinis optikos diapazone, kad šviesos pluoštas gali būti kryptingas ir neišsiskaidantis. 1962 metais Povilas Bražiūnas, kuris rūpinosi fizikos plėtra Lietuvoje, pasiūlė trims studentams, tarp jų ir man, studijuoti Maskvos universitete naują specialybę – lazerinę fiziką. Tenai ir baigiau universitetą, vėliau – ir aspirantūros studijas. Mokslai truko septynerius metus. Mūsų, lietuvių, Maskvoje studijuojančių lazerinę fiziką, buvo penki. Vėliau, skirtingu metu sugrįžę į Lietuvą, mes susirinkome, iš Maskvos atsivežėme aparatūrą, idėjų ir pradėjome tirti lazerius. Kilo idėjų, padarėme išradimų. Ilgainiui atsirado katedra, rengianti lazerinės fizikos specialistus.

Kaip lazeriai pritaikomi realiame gyvenime ir kokie paskutiniai Jūsų laimėjimai?

Mes glaudžiai bendradarbiaujame su medikais, biologais, chemikais ir, galiu pasidžiaugti, esame pasiekę gerų rezultatų. Su jais ir sukūrėme vėžio gydymo lazeriais programą, už kurią gavome Nacionalinę mokslo premiją. Taikant lazerius rinkoje atsiranda naujų technologijų, naujų medžiagų, kurių niekaip kitaip neįmanoma pagaminti.

Naujausi lazerinės fizikos laimėjimai – galimybė sustabdyti ir užšaldyti molekules.

Kaip vertinate šių dienų Vilniaus universitetą?

Vilniaus universitetas yra pats stipriausias, nes turi gerai pasirengusių mokslo darbuotojų, gerai įrengtų laboratorijų ir kvalifikuotų dėstytojų. Universitetuose visais laikais sutelkiamos stipriausios pajėgos – ne tik fizikos, bet ir kitų sričių. Kadangi čia atliekami ir moksliniai tyrimai, dėstytojai savo studentams gali pateikti daug naujesnės informacijos – ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių.

VU mokslinė produkcija Lietuvoje yra didžiausia. Universitetas tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose paskelbia apie 150–200 publikacijų per metus, o kiti universitetai – tik 10–20.

Kaip vertinate jaunojo mokslininko ateitį?

Labai gerai, nes nėra nė vieno fiziko bedarbio. Jie gerai teoriškai ir praktiškai pasirengę. Šis pasirengimas įvairiapusiškas. Fiziko išsilavinimą gavęs žmogus gali dirbti visur. Juk dabartinis pasaulis „prifarširuotas“ technologijų, todėl vis dar trūksta specialistų. O ką bekalbėti apie mokslininkus. Jų trūksta dar labiau.

Kodėl baigęs universitetą čia ir pasilikote?

Todėl, kad čia sudarytos geriausios sąlygos dirbti mokslinį darbą. Be to, yra daug smalsių studentų, kurie padeda dirbti. Naujausi dalykai atrandami Universiteto laboratorijose. „Atiteka daug šviežio kraujo“ – atsiranda jaunų, gerų ir gabių žmonių, kurie sudaro gerą terpę gimti idėjoms ir moksliniams tyrimams. Visa tai mane ir patraukė. Patinka aplinka, kurioje galima diskutuoti ir ginčytis. Čia įdomiau, nes gyvenu tarp skirtingų pažiūrų ir idėjų turinčių žmonių. Tokie paprastai yra studentai.

Be to, man labai patinka skaityti paskaitas: matau, kaip susidomėję klausosi studentai ir tuoj pat ima ginčytis. Visa tai palaiko gerą formą ir neleidžia „apipelyti“ smegenims. Visada, kai kas nors turi ką pasakyti, atsiras ir tų, kurie norės išklausyti. Tai ir yra universitetas. Visa, kas daroma kūrybiškai, yra progresyvu. Man tai patinka.

Vadinasi, nesigailite, kad pasirinkote būtent fiziko specialybę?

Jei leistų studijuoti iš naujo, tai tikriausiai studijuočiau ką nors tarp fizikos ir biologijos. Gyvybės paslaptys iki šiol yra neatskleistos, todėl laukia labai įdomių atradimų, kurie sukels mokslinį sprogimą. Kils genetinė revoliucija, kuri iš esmės pakeis gyvybės sampratą. Fizikos laimėjimai nepakeitė žmogaus prigimties, o tik pagerino materialinę padėtį. Biologijos lūžis pratęstų žmogaus egzistavimą. Visa tai mane vilioja, todėl truputį gaila, kad nedirbu genetinės inžinerijos srityje.

Didžiausias džiaugsmas – būti. O visa kita ateina savaime. Ir jei vis dar turi galimybę tenkinti poreikius, tai gyvenimas tampa šviesus ir gražus.

Kalbino Milda PISKARSKAITĖ,

Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto I k. studentė (2004 m.)