Alumnų sąskrydis 2010

Alumnų sąskrydis 2010-DiskusijaApie globalizacijos tėvą kunigaikštį Gediminą, „Inkaro“ kaliošus ir neišnykusią lietuvių kalbą

Ką iš tiesų žinome apie globalizaciją? Tai nauja kultūra ar visgi tik dar viena utopija? O gal tai naujasis pasaulinis karas, kurio Lietuvai reikia saugotis kaip maro? Tokia intelektualinė provokacija birželio 12 d. pasitiko VU Botanikos sode Kairėnuose vykusio antrojo Alumnų sąskrydžio dalyvius. Savo įžvalgomis apie globalizacijos grėsmes ir naudą dalinosi istorikas doc. Arvydas Anušauskas, politologas doc. Egdūnas Račius, filologas dr. Antanas Smetona ir filosofas dr. Kęstas Kirtiklis. Diskusijoje „Nesinoptinės prognozės. Globalizacija – kultūra, utopija ar naujas pasaulinis (rezistencinis) karas?“ iškelta ne viena įdomi idėja.

Doc. E. Račiaus manymu svarbu skirti tikrą globalizacijos reiškinį ir globalizaciją kaip madą. „Kalbant apie kultūrą, teatras šiai dienai jau yra globalus – galima vykti į spektaklius Londone, Paryžiuje, tačiau lietuviai to nedaro. Tai yra mūsų pasirinkimas. Ar man gerai savo kaime gerti prastą lietuvišką alų ir nenorėti kito ar norėti kito alaus, jo ieškoti ir kartu ką nors sužinoti?“ – svarstė docentas.

Ovacijomis buvo sutikta iš auditorijos LR Seimo nario Petro Auštrevičiaus išsakyta kontraversiška mintis, neva globalizaciją išrado lietuviai, o jos tėvu derėtų vadinti kunigaikštį Gediminą, kuris savo garsiais laiškais į Vilnių kvietęs amatininkus iš visos Europos. Maža to, Vilniaus universitetas taip pat turėjo nemenką vaidmenį – auklėtinių ir profesorių vardai skambėjo Europoje. Taigi, iš principo Lietuva ne visada buvo tik globalizacijos objektas – ji kontroliavo šiuos procesus.

Doc. A. Anušauskas sutiko, kad globalizacija kaip reiškinys regiono plėtimosi prasme – nėra naujas, tačiau vargu ar kunigaikščių sapnuose rasime įrankių dabarčiai. „Šiandien globalizacija daugiausiai siejama su kultūra ir ekonomika. Klausimas – kaip šiandien Lietuva gali įsiterpti į patį procesą? Labai nesenas pavyzdys – savo laiku Kaune buvo „Inkaro“ fabrikas, kuris gamino kaliošus. Tik produkcijos modeliai nebuvo labai išvaizdūs ar spalvingi. Kompensavus šiuos trūkumus viena firma kaliošais apavė didžiąją dalį pasaulio.“ – mintimis dalijosi istorikas.

„Mąstant apie globalizaciją per kalbos prizmę reikėtų prisiminti, kad „lietuviškos globalizacijos tėvas“ Gediminas laiškus rašė ne lietuviškai, garsinę Lietuvą žmonės – visoje Europoje skaitomas poetas Sarbievijus lotyniškai, Adomas Mickevičius nors rašė apie Lietuvą, tačiau vargiai ar lietuviškai mokėjo. Tai XIX a. susirūpinta nykstančia lietuvių kalba. Kalbininkai sakė, jeigu norite išgirsti kaip kalbėjo mūsų protėviai – nuvažiuokite į Suvalkiją, nes po dar dešimties metų jos nebebus. Tačiau ji išliko ir mūsų valstybėje turi tvirtas pozicijas. Neverta mūsų kalbos drauge su mediniais „crocs‘ais“ nukišti į Rumšiškes, nes Rumšiškės – tai XIX a. kultūra, su kuria šiandien iš principo mes nieko bendro neturim, bet garbiname, šloviname ir odes rašom. O su globalizacija kovojam drausdami kita kalba rašyti pavardes“ – kalbėjo dr. A. Smetona.  

Diskusijos moderatoriaus dr. K. Kirtiklio paprašyti pasidalinti ateities prognozėmis diskutantai vieningai priėjo išvados, kad globalizacijos baubai yra didelis mitas. Ji veikia visą pasaulį, tačiau netolygiai ir neteikia prielaidų Lietuvos ir jos kultūros išnykimui.

Renginio nuotraukos.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos