Alumnė, studijuojanti Kembridže: „Palinkėčiau, kad kiekvienu VU studentu asmeniškai būtų rūpinamasi labiau“

Vilniaus universiteto (VU) molekulinės biologijos alumnė Ingrida Olendraitė, akademinį kelią pratęsusi Londono universitete ir Kembridže, dalinasi savo mintimis apie mokymosi patirtį Lietuvoje ir prestižinėse pasaulio aukštosiose mokyklose. Aktyvi mergina buria Kembridžo lietuvių studentų bendruomenę. Dar studijuodama VU ji vadovavo sintetinės biologijos Vilniaus iGEM komandai. Ingrida turi galimybę lyginti ir bendruomeninę patirtį, tad teiraujamės jos, kaip žymūs universitetai palaiko ryšius su alumnais ir kokias praktikas galėtų diegti VU.

 

Vu alumne 02Kaip apibūdintumei savo ryšį su VU? Kaip jis formavosi ir pasireiškia dabar?

Laikas, kurį praleidau mokydamasi VU, suformavo mano asmenybę. Manau, kad bakalauro studijų metu mes labiausiai paaugam kaip žmonės. Todėl VU yra dalis manęs ir mano identiteto. Tolimesnės studjos UCLe (University College London, UCL) ar Kembridže – tai lyg naujos stotelės, bet ne pagrindinis uostas, kuriame pasiruošei gyvenimo kelionei ir iš kurio išplaukei. Kalbėdama, ypač ne Lietuvoje, aš labai dažnai paminiu VU, lyg tai būtų mano namai ar mano artima šeima. Žinau pliusus, žinau minusus – bet visada išlieku VU patriote, noriu, kad jam sektųsi, ir stengiuosi, kad visi žinotų, koks puikus yra VU.

Manau, tai susiformavo todėl, kad mokiausi, mano nuomone, labiausiai man tinkančią molekulinės biologijos programą ir net labiausiai tinkančią jos versiją (tai gana nauja programa, kuri beveik kasmet keičiama). Fakultete atradau žmones, kuriuos domino tie patys dalykai kaip ir mane. Pagaliau pasijutau, lyg būčiau ten, kur ir turiu būti. Mano mokykloje gamtos mokslai ir šiaip mokslas nebuvo labai populiarūs. O dar visos papildomos veiklos VU: sportas, muzika ar organizaciniai užsiėmimai. Tai apėmė viską, ko man visada norėjosi ir reikėjo. Ir galimybė pirmame kurse ne tik organizuoti visos Europos Sąjungos mokslinę olimpiadą (EUSO), bet ir patekti į tikrą mokslinę laboratoriją – tai tik paskatino mano entuziazmą dar labiau domėtis mokslu.

Ne paskutinis vaidmuo tenka ir VU laikais sutiktiems žmonėms: aktyviems, entuziastingiems ir labai atsidavusiems tam, ką daro, nepaisant nieko siekiantiems savo ambicingų tikslų. Manau, tas visas dinamiškas judesys tiesiog patraukė mane taip, kad ir dabar viduje to neprarandu. Deja, jei nepaisysime emocinio ryšio – realaus ryšio nebeturiu. Grįžusi aplankau savo laboratoriją, susitinku su „Vilnius iGEM“ komanda, tačiau, nors ir kaip norėčiau jaustis VU dalimi, nei realybėje, nei teisiškai ja nebesu.

Kuo skiriasi darbas su alumnais VU ir prestižinėse Didžiosios Britanijos aukštosiose mokyklose?

Universitetų ryšys su alumnų bendruomene yra ta sritis, kurioje be galo norėčiau, kad VU pasitemptų. Dabar turiu emocinį ryšį, taip pat pažįstamų žmonių tinklą VU viduje. Tai labai svarbu, tačiau palyginkime su kitais universitetais. Magistro laipsnį įgijau UCLe – viename iš geriausių ne tik Jungtinės Karalystės, bet ir pasaulio universitetų. Studentų skaičiumi tai dvigubai didesnis universitetas, tačiau kiekvienu studentu asmeniškai rūpinamasi labiau. Baigę universitetą ir pateikę savo asmeninį elektroninį paštą nuolat esame įtraukiami į įvairius universiteto renginius. Kai kurie renginiai yra reguliariai organizuojami vien alumnų bendruomenei: įvairios paskaitos ir susitikimai po jų. Oficialiausia to dalis – UCL alumno kortelė. Kai baigęs universitetą paštu gauni diplomo išrašą (nes diplomų įteikimai vyksta labai vėlai po baigimo, gali praeiti ir metai), tame pačiame laiške gauni ir daug informacijos, kaip išlikti UCL dalimi. Jei nori, užpildai formą gauti UCL alumno kortelę ir išsiunti su jau pridėtu voku atgal į universitetą (žinoma, bet kuriuo metu galima užpildyti ją ir internete). Tuomet gauni kortelę, su kuria turi labai daug prieigos prie universiteto paslaugų: nuo sporto salių, baseinų, universiteto barų ir kavinių, asmeninio ugdymo užsiėmimų iki visaverčių bibliotekos paslaugų ar nuolaidų universiteto leidyklos knygoms. Jei svečiuojiesi Londone, su alumno kortele gali gauti apgyvendinimo nuolaidas. Papildomai nuolaidos suteikiamos kelionėms: mašinų nuomai, keliavimo priemonėms ir drabužiams, daiktų sandėliavimui, kalbos mokymuisi ir t.t.

Kaip UCLe ir Kembridže kuriama „namų“, „šeimos“ atmosfera?

Dar tebebūnant UCLe, mus labai ragino būti draugiškus vienas kitam, padėti rašyti esė, perskaityti vienam kito, pasidalyti patirtimi. Konkurencija paliekama tau pačiam, o augimui padeda tavo kursiokai. Tačiau čia turiu būti atvira ir pripažinti, kad visi kursiokai buvo be galo motyvuoti mokytis, ko negalėčiau pasakyti apie VU kartą. Tad, kai visi vienodai stengiasi, bendradarbiauti daug lengviau. Studijuoti renkiesi tokią programą, kurios nori būtent tu, ir ne todėl, kad nežinai, ką veikti gyvenime. Manau, kad dauguma mano kursiokų, kurie nuolat skundėsi tam tikrais mokomaisiais dalykais, nebuvo labai aistringi molekulinės biologijos ar galbūt netgi mokslo atžvilgiu. Bet tai atskira Lietuvos švietimo problema. Trumpai – manau, reikėtų priimti daug mažiau studentų arba sukurti angliškas programas, kad būtų galima priimti tiek pat studentų – tačiau aukštesnės motyvacijos. Bet visa tai dar priklauso nuo priėmimo proceso, galiausiai net nuo nacionalinių abitūros egzaminų ir ką jie geba patikrinti.

Kembridže yra kiek kitaip dėl pačios universiteto struktūros. Tai vadinamoji koledžų sistema, kai visi universiteto studentai (o jų panašus skaičius kaip ir VU) paskirstomi maždaug po 30 koledžų, kurie funkcionuoja taip pat, kaip ir keturi koledžai Hario Poterio filmuose. Tad savo koledže gauni visą reikiamą pagalbą. Vos tik prasidėjus mokslo metams, kiekvienas naujas narys gauna apie 200 puslapių knygutę, kurioje surašyta visa koledžo struktūra, į ką kreiptis iškilus įvairiausioms bėdoms, papasakota apie buvusius studentus ir jų asmeninio gyvenimo pasiekimus (tokius asmeniškus, kaip kad gimęs vaikas). Tau paskiriamas asmeninis „draugas“, asmeninis profesorius – globėjas (angl. tutor). Koledžo viduje yra bakalaurų ir atskira pobakalauro pakopų draugijos, jos turi didelį bendrą kambarį, kuriame yra pianinas, baras, laisvalaikio erdvė, stalo futbolas, kompiuteriniai ir stalo žaidimai, knygos, nemokama kava ir šaldytuvas. Visi skatinami dalyvauti formaliose 3 patiekalų vakarienėse, kurios vyksta beveik kas vakarą. Šiltesniu metų laiku organizuojami sodo vakarėliai, nemokamų ledų ar grilinimo (angl. barbeque) dienos. Mano koledžas turi ir lauko baseiną, tad būna ir baseino vakarėlių. Taigi labai daug darbo įdedama į bendruomenės kūrimą dar prieš pabaigiant universitetą. Kadangi pati dar nepatyriau, kaip universitetas palaiko ryšį baigus – negaliu toliau komentuoti.

Tačiau, mano nuomone, ryšiai išsilaiko daug stipresni, jei yra dirbama ir ko nors pasiekiama kartu, nei tiesiog socializuojantis per vakarėlius. Todėl nemanau, kad išlaikysiu daug kontaktų iš koledžo aplinkos baigusi doktorantūrą. Tačiau universitetas stengiasi padaryti viską, ką gali, kad įvairiems žmonėms būtų galimybė tuos kontaktus užmegzti. Čia galima bet kada prisijungti prie kokios nors tikrai veiklios bendruomenės ir dirbti naudingus ar įdomius darbus kartu su kitais veikliais žmonėmis.

Kokius dalykus galėtų daryti VU, kad išlaikytų alumnus arčiau savęs?VU alumne straipsnis02

Svarbiausia – gera duomenų bazė ir nepaleisti į platų pasaulį baigusiųjų, neužfiksavus jų kontaktų. Kiek žinau, tai jau yra daroma, bet galbūt reikia kokių stiprių mokymų fakultetuose, siekiant parodyti, kaip svarbu yra geras alumnų tinklas. Manau, daugiau alumnus vienijančių renginių tikrai padėtų išlaikyti tiek alumno ryšį su universitetu, tiek alumnų tarpusavyje, bent jau tų, kurie likę gyventi Vilniuje. O jei tokie renginiai būtų dažnesni, didesnė tikimybė, kad ir grįžusieji galėtų kartais prisijungti (jei tai yra ne vienąkart per metus). Turint kontaktus, manau, būtų labai smagu gauti kvietimus į svarbiausius VU renginius (nes nebūdamas universiteto viduje apie juos tiesiog nežinai), taip pat informaciją apie sėkmingas VU istorijas ir pasiekimus. Galima kviestis alumnus net pagalbai ar mentorystei su dabartiniais studentais. Žinoma, socialiniai tinklai yra pagrindinė bent jau ką tik baigusių studentų išlaikymo priemonė – manau, reikėtų užtikrinti, kad visi, pabaigę VU, gautų informaciją, kaip ir kur prisijungę galės būti VU dalimi. Šitoje srityje jau yra gerokai padirbėta, palyginti su tuo, kaip buvo seniau, tačiau visada yra kur pasitempti. Galėčiau tik pasiūlyti daugiau aktyvumo fakultetų viduje. Sekti, ką veikia jų alumnai, pasikviesti juos skaityti paskaitų ar į susitikimus. Kiekvienas asmeninis kontaktas su alumnu parodo tam žmogui, kad jis yra svarbus ir reikalingas universitetui. O kiekvienas baigęs studentas, kuris plačiajam pasaulyje dirba sėkmingai, – be galo naudingas universitetui, nes jis yra ir universiteto ambasadorius.

Mano nuomone, alumno kortelė taip pat praverstų. Ypač naudojantis universiteto resursais – kad ir internetine prieiga prie straipsnių ar bibliotekos paslaugų. Žinau, kad MKIC bibliotekoje visi gali turėti savo vartotojo kortelę, bet visai kitoks jausmas, kai ten ateini kaip VU bendruomenės narys ir turi tą privilegiją, nes baigei šį universitetą – tai tavo Alma Mater. Kaip dar vieną pavyzdį norėčiau paminėti VU žygeivių veiklą. Tai labai populiarus užsiėmimas, net ir baigusieji išlieka šios stiprios bendruomenės dalimi. Tačiau vos baigęs tu nebegali tiesiog ateiti ir, pavyzdžiui, naudotis laipiojimo sienele. Nežinau, ar dėl ten būnančių žmonių, ar dėl kokios geros auros – ta sienelė man iki šiol geriausia pasaulyje, tokia, kokios noriu. Jei būtų galimybė oficialiai išlikti tos bendruomenės dalimi, toliau laipioti apsuptam savo draugų net ir baigus studijas – būtų tikrai malonus mentalinis potyris. Nesijaustum išspirtas iš bendruomenės, o galėtum su pasididžiavimu teigti: aš esu čia, nes mes visi tos pačios bendruomenės – VU – dalis. Tokioje aplinkoje taip pat gali megztis ir alumni bei esamų studentų ryšiai. Kažkuriuo metu tokios draugystės turbūt atsifiltruoja, nes išsiskiria interesai, tačiau vos baigus studijas – tai labai didelis emocinis trūkis. Tad jei alumno statusas su kortele ar be jos leistų toliau džiaugtis universiteto socialiniu gyvenimu – manau, labai padėtų išlaikyti tą buvimo kartu jausmą.

VU alumne 04Ką, Tavo požiūriu, VU turėtų duoti alumnams, o ką iš jų gauti? Kam tai reikalinga apskritai?

Šis klausimas labai konkretus. VU turi suteikti galimybę išlaikyti emocinį ir bendruomeniškumo jausmą. Tam įgyvendinti reikalingas platus priemonių rinkinys. Kartu iš alumnų galima gauti visko, ko tik reikia universitetui: profesionalias konsultacijas aktualiais klausimais, mentorystės pagalbą, atgalinį ryšį ir komentarus (angl. feedback), kurie yra būtini tobulėjimui, ar net finansinę paramą. Kembridžo universitetas tai labai puikiai daro: daug sėkmingai dirbančių žmonių, kurie laimi, pvz., Nobelio premijas ar kitu būdu jau turi pasiekę finansinę gerovę, įsteigia fondus pagal savo norus ir reikmes: keliavimui – platesniam pasaulio pažinimui, akademiniam tobulėjimui ar tiesiog išgyvenimui. Manau, labai svarbu visų pinigų nesukišti į vieną katilą ir leisti mecenatams rinktis, kas bus daroma su jų pinigais. Vienas didžiausios paramos pavyzdžių Kembridžo universitete – 34 milijonai svarų, kuriuos skyrė savo koledžui to koledžo alumnas. Be to, kaip minėjau, alumnai yra lyg universiteto ambasadoriai. Todėl pirmiausia reikia kreipti dėmesį į kiekvieną, kuris baigia universitetą, ir jam padėti būti puikiai pasirengusiam – arba nesuteikti diplomo tol, kol nėra pasirengęs. Jei studentas jaus – universitetas daro viską, kad jį (ir kiekvieną) puikiai parengtų pagal jo pasirinktą programą, jis bus patenkintas. Patenkinti studentai (taip pat kaip ir nepatenkinti) kalba, ir jei yra daug pasiekę – kalba plačioms auditorijoms. O tai, ką kiekvienas VU alumnas kalba – tai VU vizitinė kortelė. Taip pritraukiami studentai į universitetą, taip kuriamas pasitikėjimas universitetu, ir tai labiausiai matoma ir atstovaujama universiteto dalis. Ne vienas žino apie Kembridžą ar atvažiuoja į jį vien dėl to, kad čia mokėsi ir Newtonas, ir Darwinas, ir Hawkingsas. Žmonės nori būti asocijuojami su geriausiais. Todėl universiteto užduotis turi būti ir daug pasiekusių alumnų viešinimas: alumnai jaučiasi pastebėti, o moksleiviai, svarstantys, kurį universitetą rinktis, mato, kuris yra vertas jų pasirinkimo. Kuklumui čia turėtų būti ne vieta. O ir kalbėti reikėtų ne tik lietuviškai.

Kaip fakultetai galėtų stiprinti ryšius su alumnais?

Aš pati mokiausi Gamtos mokslų fakultete (GMF), kuris dabar yra Gyvybės mokslų centro dalis. Man sunkoka kalbėti, nes praleidau šiame fakultete tikrai nuostabiausią savo gyvenimo laiką. Tačiau būtų smagu, jei kartais jie suvestų alumnus kartu. Ar tiesiog susitikti ir socializuotis, ar sekti studentų karjeras, bent jau palaikyti ryšį tiems, kurie yra užsienyje. Mes kiekvienas tos informacijos neturime, net apie kursiokus, tik apie artimiausius draugus. Tad, manau, fakultetai galėtų turėti tam bent po vieną žmogų, galbūt dirbantį puse etato, kad neprarastų ryšio su baigusiaisiais. GMF rodydavo labai gražų prieškalėdinį miuziklą, buvo matyti, kad ateina ne viena karta GMF alumnų, net ir su vaikais. Tačiau jei ateinama tik pažiūrėti miuziklo, nelabai daug bendros kalbos bus. Reikia susitikti kur kas dažniau. Galbūt bendra Facebook ar LinkedIn grupė? UCL’e mes jau pirmą savo įvadinės savaitės dieną buvom karjeros apmokymuose, ten visiems liepė aktyviai veikti ar bent jau turėti LinkedIn paskyrą. Jei padaromi namų darbai studentams dar tebestudijuojant fakultete, vėliau darbas palengvėja per pusę.

Dar norėtųsi pridurti: kadangi fakultetai yra suskirstyti pagal specialybes, labai smagu būtų, jei specialistai būtų kviečiami skaityti paskaitų savo darbo tema. UCL’e turėjome nuostabų profesorių J. Hardy, kuris yra Alzheimerio ligos sukėlimo hipotezės autorius. Kai tik jis gavo pasaulinio lygio apdovanojimą, sėdėti jo paskaitoje ir po jos diskutuoti buvo neapsakomai malonu, kas taip pat prisideda prie universitetinio patriotizmo. Jis – mūsų universiteto narys, todėl visi pasąmoningai taip pat nori asocijuotis su universiteto vardu. Tačiau čia vėl išlenda biurokratiniai trikdžiai dėl užmokesčio ir kt. Pridurčiau, kad visiems būtų smagiau, jei kiekvieną paskaitą dėstytų tos srities specialistas: 1 ar 2 paskaitas. Tad kurso organizatoriui tiesiog reikėtų surasti žmonių iš šių sričių ir nereikėtų kamuotis dėstant 15 skirtingų temų, su kuriomis jis pats nedirba. O kiekvienam specialistui, jei reikia skaityti vos vieną paskaitą ir nesirūpinti viso kurso organizavimu, daug priimtiniau dalyvauti universiteto gyvenime, net ir nebesant universiteto profesoriumi.

Pabaigoje tiesiog pridurčiau, kad universiteto alumnai gali būti aktyvi ir gerai funkcionuojanti universiteto grandis. Šios grandies galbūt ir nesudarys visi universitetą baigę studentai, bet bent jau tie, kurie nori ir gali prisidėti prie universiteto gerovės. Tačiau dabar, neturint tos veikiančios aktyvios grandies, reikėtų labai smarkiai pasidarbuoti. O tai galėtų duoti puikių vaisių ne tik išlaikant pačių alumnų emocinį ryšį, bet ir dėstymo kokybei bei universiteto sėkmei apskritai.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos