Apie Vilniaus universiteto statuto tvirtinimą įstatymu

Prof. Egidijus Kūris. IRVS archyvo nuotr.Seimui pateiktas Vilniaus universiteto statuto projektas. Jei Seimas patvirtintų šį statutą, kuriam 2012 m. gruodį pritarė Universiteto Senatas, šis statutas nuo kitų Seimo patvirtintų Lietuvos valstybinių universitetų statutų skirtųsi daug kuo: savo struktūra ir formuluotėmis, kur kas platesniu Universiteto bendruomenės vaidmens atskleidimu, kur kas detalesniu (ir, drįstu teigti, gerokai nuoseklesniu) Universiteto valdymo organų formavimo procedūrų reglamentavimu, kitokia šių organų kompetencija (tiksliau, labiau nei numatytas Mokslo ir studijų įstatyme ir juo remiantis patvirtintuose kitų valstybinių universitetų statutuose subalansuotu Senato, Tarybos ir Rektoriaus įgaliojimų santykiu), studijų proceso reglamentavimo ypatumais, labiau preciziškai apibrėžta vidine ginčų sprendimo tvarka ir t. t.

Šiame tekste aptariamas tik vienas parengto statuto ypatumas – tai, kad jį siūloma tvirtinti ne Seimo nutarimu, kaip jau patvirtintus kitų valstybinių universitetų statutus, bet įstatymu. Tai ne vien politinio ar administracinio tikslingumo, bet pirmiausia teisės klausimas. Vilniaus universiteto siekis turėti ne poįstatyminiu aktu, bet įstatymu patvirtintą statutą buvo vienas iš tų kupstų, už kurio vis užkliūdavo vykusios, bet vis nutrūkdavusios Universiteto Senato atstovų ir Seimo Švietimo, mokslo  ir kultūros komiteto pirmininko bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų derybos.

Kaip gerai žinoma, dėl akto, kuriuo turėtų būti tvirtinamas Universiteto statutas, vietos teisės aktų hierarchijoje nei šiuo metu kadenciją jau baigęs ministras su savo politine komanda, nei tuometinis Seimo komiteto vadovas nesutiko leistis į jokius kompromisus. Šiuo klausimu juos parėmė net keli Lietuvos universitetų rektorių konferencijos nariai, perdėm tiesmuku Seimo Švietimo, mokslo  ir kultūros komiteto pirmininko prašymu pareiškę, kad Vilniaus universitetas neturėtų būti „teisiškai išskirtinis“. Pripažįstant kitų universitetų vadovų ir bendruomenių teisę nesipriešinti (kad ir kokie būtų to nesipriešinimo motyvai) politinės valdžios iniciatyvai tų universitetų statutus tvirtinti – vadinasi, ir sudaryti teisines prielaidas juos keisti bei, kad kokios, pripažinti netekusiais galios! – Seimo nutarimais ar dar mažesnės galios teisės aktais, vis dėlto dera paklausti: ar tikrai su tokia nuostata turėjo sutikti Vilniaus universitetas?

Tačiau prieš atsakant į šį klausimą (kurį toliau išskaidysiu į tris) būtina padaryti gana netrumpą įžangą, veikiau intarpą, skirtą Konstitucijoje deklaruotam aukštųjų mokyklų autonomijos principui. Žinantiems viską apie konstitucinį aukštųjų mokyklų autonomijos principą bei jo raidą, norintiems iš karto pereiti prie „pagrindinės temos“ ar šiaip neturintiems laiko, siūlau iškart peršokti į paskutinį skirsnį.

Pilną prof. Egidijaus Kūrio straipsnį skaitykite Universiteto naujienose.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos