Gilūs klausimai, paviršutiniški svarstymai: rūpestis dėl VU autonomijos

Santa Kančytė. Asmeninio archyvo nuotr.E. K.: pas medikus ir gamtininkus kviečiami išgirsti situaciją apie statutą.

M. M.: kurią valandą?

E. K.: valanda nenustatyta, vyks didžiojoje auloje.

/Iš VU SA Parlamento 2011 m. lapkričio 23 d. posėdžio protokolo [1]/

Anot pal. kard. Johno Henrio Newmano, universiteto idėja prasideda nuo nepažįstamųjų susirinkimo iš visų kraštų į vieną vietą. Vilniaus universiteto statuto klausimas susideda iš daugelio aspektų, pirmiausia – Universiteto statuso ir autonomijos klausimų. Šie klausimai savo ruožtu gali būti keliamai kaip teisiniai ar politiniai, kalbama apie administracinę ar akademinę laisvę ir pan. Tai šiek tiek apsunkina reikalą, nes nubrėžti ribas tarp šių skirtingų aspektų nėra taip paprasta. Vis dėlto toks įvairialypis klausimo kėlimas savo prigimtimi atitinka pačią Universiteto, kaip įvairių sričių žinovų susitikimo, idėją. Ir medikai, ir gamtininkai turi šį klausimą savaip svarstyti.

Reikia pripažinti, kad iki šiol svarstymų VU autonomijos tema daugiausia girdėti iš Universiteto teisininkų stovyklos (žinoma, yra išimčių).

Tai natūraliai kyla dėl to, kad statuto rengimas yra iš dalies teisinis uždavinys ir nesutarimas dėl šio statuto tvirtinimo Seimo įstatymu, o ne nutarimu taip pat yra iš dalies ir teisinis klausimas. Vis dėlto toks teisinių argumentų dominavimas svarstant klausimą yra žalingas mažiausiai dėl dviejų priežasčių: pirma, tai atveria kelią spekuliacijoms dėl privataus VU bendruomenei priklausančių teisininkų intereso baigti šį klausimą, antra, tai nuskurdina patį klausimo svarstymą.

Žiūrint iš politikos mokslų perspektyvos peršasi mintis, kad kalbant apie VU autonomiją ji suvokiama pirmiausia negatyvios laisvės prasme, t. y. kaip laisvė nuo kažko, laisvė nebūti valdomam. Sero Isaiaho Berlino dviejų – pozityviosios ir negatyviosios – laisvės sampratų idėja buvo nemažai kritikuota būtent dėl abejonės, ar įmanoma atskirti šiuos du laisvės aspektus ir kalbėti tik apie laisvę nuo kažko, tarsi tai kartu nebūtų ir laisvė kažkam – kaip dvi monetos pusės. Dabartinis autonomijos idėjos kėlimas dažnai iškyla arba–arba pobūdžiu, tuo labiau primindamas suvereniteto, o ne autonomijos klausimą. Autonomija visada yra ir laipsnio klausimas, tačiau suverenitetas arba yra, arba jo nėra. Carlas Schmittas kalbėjo, kad suverenas prasideda nuo tvoros: aptveriama teritorija, kurioje galioja aukščiausia suvereno valdžia. Tačiau ar apsitvėrus savaime įgyjama ir autonomija? Šis žodis neabejotinai turi laisvės atspalvį, todėl autonomijos klausimo kėlimas toks jautrus ir kartu aštrus kiekvienam suprantančiam akademinės laisvės kainą ir vertę valstybės gyvenime. Vis dėlto tai nėra laisvės sinonimas. Arba greičiau įmanomi ir kiti sinonimai, pavyzdžiui, savivalda. Bet ar savivalda yra tas pat, kas suverenitetas? Kitaip tariant, pirmiausia reikia klausti, kokia yra autonomijos prasmė. Tačiau šio klausimo neatsakysime neiškėlę kito, dar fundamentalesnio klausimo: kokia yra universiteto prasmė?

Tokio klausimo neatsakysi vien parodydamas pirštu į kitų šalių universitetus ar tai, kas yra prašyta jųjų statutuose. Kai žiūrima, kas parašyta, užuot kėlus klausimą, kokiais principais remiantis visa tai prašyta, kodėl pasirinkti būtent tokie principai ir kiek jie tinka mūsų situacijai, galima patekti į absurdišką padėtį, kai ir proponuojanti, ir oponuojanti šalis remiasi tais pačiais užsienio universitetais savo pozicijai paremti. Nelabai tikiu, kad geresnė padėtis, kai vieni rodo į vienokį universiteto valdymo modelį, kiti – į kitokį, nes tokiu būdu tik pareiškiamas akivaizdus faktas, kad egzistuoja skirtingi valdymo modeliai. Neveikia net magiškas „Vakarų šalyse" argumentas, nes jose tie skirtingi modeliai ir aptinkami, todėl vienintelė išeitis klausti, koks modelis iš principo mums tinkamiausias, o čia savaime glūdi klausimas – kas mūsų universitetas iš esmės yra.

Tačiau čia vėl grįžtame prie to paties: kad būtų galima atsakyti į tokį klausimą, svarstymuose turi dalyvauti visa bendruomenė ir tai netgi yra savotiškas pasitikrinimas, ar tokia bendruomenė apskritai esti. Nors Vilniaus universiteto statuto ir autonomijos klausimai jau kurį laiką kybo, tik nedaugelis jo narių yra įsitraukę į šio klausimo svarstymą, o viešojoje erdvėje savo nuomonę yra pareiškę vos keletas asmenų. Nėra rengta rimtesnių diskusijų, koks turėtų būti statutas, nei padalinių, nei viso Universiteto mastu. Ypač skurdžiai čia atrodo studentai, kurie, kaip liudija SA parlamento ir tarybos protokolai, per porą metų tik keletą kartų kėlė šį klausimą, tačiau protokoluose jokių nuodugnesnių diskusijų pėdsakų nelikę, daugiausia svarstyti „kvotų" studentams valdymo organuose bei stabilaus finansavimo klausimai. Perfrazuojant epigrafe cituojamą ištrauką iš protokolo, valanda svarstymams nenustatyta. Žinoma, SA negalima tapatinti su visa Universiteto studentija, bet panašiai kaip ir vykstant pačiai aukštojo mokslo reformai (kuri ir sukūrė dabartinį konfliktą dėl Universiteto autonomijos) – studentai pritaria oficialiai Universiteto pozicijai, jei pasyvumą apskritai galima laikyti pritarimu. Galbūt gilesnių diskusijos ir apsvarstymo tradicijų nebuvimas yra kaltas ir dėl kurioziškos situacijos, kad Universitetas priverstas kelti savo autonomijos klausimą ginčydamas reformos, kuriai pats pritarė, padarinius.

Oksfordo universitetas šioje diskusijoje dažnai minimas kaip autonomijos pavyzdys, pamirštant, kad lyginant privalu laikytis tam tikrų taisyklių. Ir Oksforde yra išgyventa ne viena valdymo reforma. Paskutiniosios metu į universiteto tarybą buvo įtraukta išorinių narių, bet svarbu čia ne tai (tai galbūt net visai nesvarbu). Svarbu yra tai, kad reforma vyko iš vidaus, o griežta kritika dėl valdymo trūkumų taip pat buvo vidinių diskusijų rezultatas. Tai liudija universiteto bendruomenės gyvybingumą, kuris ir yra tvirčiausias jo autonomijos pagrindas, o galbūt ir šaltinis, leidžiantis išlaikyti orų ir kartu pagarbų toną atsakant į labai panašius kaip pas mus – autonomijos, valstybės biudžeto skiriamų lėšų ir pan. klausimus. Trumpai tariant, jei nėra vidinės bendruomenės, kuri giliausia prasme praktikuotų taip trokštamą autonomiją, Universitete savivaldos nebus – nesvarbu, ją valdys Tarybos nariai iš išorės ar vidinis suverenas.

Jau minėtas Oksfordo universiteto valdymo pertvarkymo dokumentas pradedamas serui Johnui Astbury priskiriamais žodžiais: „Reforma, reforma – argi dalykų padėtis jau dabar nėra pakankamai prasta?" Aš jais užbaigsiu.

[1] http://www.vusa.lt/uploads/user/files/dokumentai/parlamento_protokolai/ii_parlamento_protokolas_%5B2011-11-23%5D.pdf

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos