Apie universiteto autonomiją kaip minties laisvę

Prof. Dalia Leinartė. V. Naujiko nuotr.Prigimtinė universitetų autonomijos teisė nėra ir negali būti absoliuti jau vien todėl, kad aukštosios mokyklos yra finansuojamos biudžeto lėšomis. Tai pažymėjo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris savo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, jog aukštųjų mokyklų veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Europos valstybių praktika taip pat rodo, kad vienoks ar kitoks valstybinis finansinių, darbuotojų atrankos klausimų reguliavimas yra vykdomas.

Kita vertus, mūsų bendruomenė nereikalauja pripažinti absoliučios universiteto autonomijos. Štai čia norėčiau atkreipti dėmesį į esminį universiteto autonomijos aspektą. Neginčijant fakto, kad valstybinis universitetų veiklos reguliavimas turi būti vykdomas, terminas „valstybinis reguliavimas“ šiuo atveju turėtų būti suprantamas išimtinai kaip atskaitomybė. Kitaip tariant, universiteto veikla turi būti teisėta, privalo būti atliekamas griežtas vidinis ir išorinis veiklos auditas; turi būti prižiūrima, ar aukštoji mokykla nepažeidžia jos veiklai keliamų teisės aktų reikalavimų.

Tačiau „valstybinis reguliavimas“ jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip universiteto veiklos krypčių nustatymas, nes valstybė negali tiesiogiai dalyvauti organizuojant aukštosios mokyklos veiklą. Valstybinis aukštųjų mokyklų veiklos reguliavimas negali būti tapatinamas su, pavyzdžiui, AB „Lietuvos energija“ veiklos reguliavimu. Juk pastarosios atveju valstybės reguliavimas apima ne vien licencijuojamos veiklos teisėtumo priežiūrą, bet ir reikalavimą vykdyti nacionalinius strateginius energetikos sektoriaus planus.

Kodėl aukštųjų mokyklų veiklos reguliavimas turi apsiriboti atskaitomybe, o valstybė negali tiesiogiai dalyvauti organizuojant universiteto veiklą?

Atsakymas glūdi aukštojo mokslo autonomijos principo istorinėje raidoje. Autonomijos principas atsirado kartu su klasikinio Vakarų universiteto gimimu XIII a. Šie feodalinėje santvarkoje sukurti universitetai turėjo visišką veiklos laisvę tiek sprendžiant finansinius klausimus, tiek organizuojant akademinę veiklą. Klasikinio Vakarų universiteto modelis ėmė keistis tik XIX a., universitetui tampant ne tik edukacine įstaiga, bet ir tyrimų centru. Būtent tuomet valstybė atkreipė dėmesį į universitetus kaip į specifinių ir itin profesionalių žinių šaltinį. Vykstant industrinei revoliucijai vyriausybės ėmė reguliuoti universitetų tyrimų kryptis atsižvelgdamos į joms palankius tikslus (pavyzdžiui, karo tikslus).

Taigi akivaizdu, kad nesuteikus universitetams savivaldos teisės ir apribojus jų institucinę autonomiją atsigręžtume į XIX a. Pavojus slypi ir tame, kad šiandien apribojus aukštųjų mokyklų savivaldą universitetai taptų politinių partijų ir jų programų vykdytojais. Kaip žinoma, Lietuvoje politinės programos keičiasi kas ketverius metus. Kas galėtų paneigti, kad vienais metais Fizikos fakultetas būtų skatinamas plėtoti saulės energijos naudojimą, o po ketverių metų Ekonomikos fakultetas turėtų paneigti ekonominį šio energijos šaltinio pagrįstumą?

Šias įžvalgas norėčiau baigti Europos Komisijos 2006 m. gegužės 10 d. kreipimesi išsakyta nuomone, kad universitetai negalės tapti inovatyvūs ir atspindėti visuomenėje vykstančių procesų, jei jiems nebus suteikta reali autonomija. Universitetų veiklos pagrindas yra minties laisvė, kuri leidžia aukštosioms mokykloms tapti naujų idėjų šaltiniu. Būtent ši laisvė ir išskiria universitetus iš kitų visuomenės institucijų, suteikdama jiems ypatingą, visuomenės pasitikėjimu grįstą statusą.

 

Prof. Dalia Leinartė, Lyčių studijų centro direktorė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos