„VU – kelio pradžia“: Muzikuojantis vaikų chirurgas, arba Netradicinis Lauryno Šarkino požiūris

Laurynas Šarkinas nepanašus į tipišką vaikų chirurgą. Nuotr. iš asm. alb.Laurynas Šarkinas nepanašus į tipišką vaikų chirurgą. Jis nevengia priimti pacientų nusimetęs baltą chalatą ir vilkėdamas kasdienius drabužius. Sveikindamasis su mažaisiais pacientais, sako jiems labas, draugiškai paspaudžia ranką ir paklausia, kaip sekasi. Jeigu iškiltų kokių nors klausimų, visuomet ragina paauglius arba kūdikių tėvelius skambinti ir išsyk užrašo savo mobiliojo telefono numerį. Po darbo ar savaitgaliais gydytojas muša būgnus savo paties iniciatyva prieš 13 metų suburtoje grupėje „Saulės kliošas“. Nors L. Šarkinas turi savitą požiūrį į muziką, mediciną bei kitus gyvenimo dalykus, tačiau vis dar jaučiasi savęs iki galo neatradęs.

Medicina, biologija, o gal architektūra?

„Manau, dauguma mūsų baigdami mokyklą neturėjo tikros nuomonės, kuo reikėtų būti. Įsivaizdavome, kad galime tapti tuo, kuo buvo tėvai. Jie dažnai yra autoritetai, pavyzdžiai, tad jų profesija, kad ir kokia būtų, savotiškai atrodo kilni“, – samprotauja L. Šarkinas. Nors jo tėtis architektas, o mama dailininkė, tačiau L. Šarkino senelis buvo gydytojas. Giminėje yra ir daugiau medikų. Artimųjų patartas, kad mediko profesija yra labai gera, o daktarus gerbė per amžių amžius, tada dar abiturientas L. Šarkinas užsimojo stoti į mediciną. Antru numeriu įrašė biologiją. Įstojo ir ten, ir ten, tačiau vis dėlto pasirinko mediciną, tiksliau, pediatriją, Vilniaus universitete. „Pradėjęs studijuoti, galvojau, kad metus pasimokysiu, o paskui žiūrėsiu, ką daryti toliau. Mokslai buvo intensyvūs, įtraukė, sudomino. Kuo toliau, tuo labiau idėjos, kad dairysiuosi kažko kito, pradėjo blankti“, – prisimena būsimasis gydytojas. Jeigu mokslai L. Šarkinui būtų nepatikę, vaikinas ketino perbėgti architektūron, nors ir nelankė dailės mokyklos. Tačiau taip neatsitiko.

Studijas įprasmina sutiktos asmenybės

Kalbėdamas apie studijas, L. Šarkinas visų pirma pabrėžia, kad jos asocijuojasi su universitete sutiktais akademikais, dėl kurių įtakos liko studijuoti: „Galėčiau išskirti nemažai Medicinos fakulteto dėstytojų, tad būtų negražu vieną įvardyti, o kito ne. Tie, kurie man buvo ypatingi, manau, ir patys tai žino. Kiekvienas dėstytojas mokėjo parodyti, kad jo dalykas svarbus, turintis begalę įdomių aspektų, kad jo verta mokytis.“

Pasak pašnekovo, jį labiausiai veikė fakulteto akademikai, nes studentams skirdavo kur kas daugiau laiko. Klinikinių disciplinų dėstytojai būdavo labiau užsiėmę, reikėjo derintis prie jų. Tačiau dalį šių dėstytojų L. Šarkinas irgi laikė pavyzdžiais, nes matydavo, kaip jie dirba, ir tuo gėrėdavosi. „Man studijų laikas brangus todėl, kad sutikau gerų, įdomių dėstytojų. Negalėčiau pasakyti, kad pati disciplina kaip nors pakylėjo. Visą laiką dvejojau“, – prisipažįsta gydytojas. Iki ketvirto kurso teko intensyviai mokytis, tačiau po to viskas atslūgo, pasikeitė, radosi daugiau laiko. Vaikinas paraleliai ėmė studijuoti Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

2000 m. L. Šarkino iniciatyva suburta grupė „Saulės kliošas“: nuo alternatyvios iki popmuzikos

2000 m. L. Šarkino iniciatyva buvo suburta grupė „Saulės kliošas“. „Tuo metu vienas klubas, organizuodavęs džiazo vakarus, rengė muzikinį konkursą, įsteigė prizus. Buvo birželis. Vilnius ištuštėjęs, nes dauguma atostogavo. Tad pasikviečiau žmones, kurie tuo metu buvo mieste, turėjo savo instrumentus, repetuodavo, tobulindavo įgūdžius. Pagrojome, tada gavome pasiūlymą dalyvauti kitur, paskui pakvietė dar kažkur, kol galiausiai prireikė repertuaro. Iš pradžių net pavadinimas nebuvo svarbu“, – „Saulės kliošo“ pradžią prisimena grupės būgnininkas. Vėliau kilo ir savos kūrybos poreikis.

Paklaustas apie grupės pavadinimą, L. Šarkinas atsako, kad toks jis buvo nuo pat pradžių. Tuo metu grupės nariai daug klausėsi Steve‘o Wonderio, Jimmy Rockway‘aus dainų. „Disko muzika mums buvo įdomi. Norėjome būti panašūs į jos atlikėjus, klausėmės tokios muzikos, gerbėme, mylėjome disko muzikos grupes. Prisimenu, per pirmą koncertą dėvėjome perukus, plačias kelnes. Atrodėme kaip gėlių vaikai. Merginos vilkėjo plačiais sijonais. Kai sukasi, jie išsipučia. Tai vadinama saulės kliošu. Grupėje buvo trys merginos, tad jos ir nulėmė tokį pavadinimą. Anuomet mums atrodė, kad jis visiškai neturi reikšmės“, – neįprasto pavadinimo kilmę aiškina muzikantas.

„Saulės klioše“ dažniausiai muzikuodavo aštuoni žmonės, bet jų yra buvę ir devyni, ir vienuolika. Šiuo metų grupėje groja šeši nuolatiniai nariai. „Tačiau yra keletas žmonių, kurie mums talkina, kai vienas ar kitas išvyksta. Įtrauktų į grupės veiklą visuomet yra daugiau, nei groja scenoje“, – teigia L. Šarkinas.

Kadaise „Saulės kliošo“ muzika buvo alternatyvi, palyginti su tuomet vyravusia popmuzika. Šiuo metu L. Šarkinas grupės repertuarą priskiria tikrai popmuzikai. „Turime labai daug skirtingų dainų. Yra kažkiek išlikę disko, funk muzikos. Grojame R&B, soul, hiphop, kažką panašaus į house muziką. Įvairiuose stiliuose yra įdomių dalykų, kuriuos įtraukiame į savo repertuarą“, – sako pašnekovas. Jo teigimu, „Saulės kliošas“ yra lanksti grupė, kurioje visąlaik grojo profesionalūs muzikantai. Be to, šis kolektyvas ilgą laiką buvo donoras tiems, kuriems reikėjo gyvai grojančios grupės.

„Mūsų gerbėjai yra tiek jauni, tiek vyresni žmonės. Trumpai tariant, tai aukštesnio intelekto arba aukštesnių poreikių asmenys“, – paklaustas apie gerbėjus, atsako L. Šarkinas. „Saulės kliošas“ dažniausiai koncertuoja klubuose, privačiuose vakaruose, tad daugelis galbūt nėra girdėję šio kolektyvo atliekamos muzikos. Pašnekovas pabrėžia, kad grojimas grupėje jos nariams nėra it lažas: „Esame natūralūs, stengiamės, kad groti būtų malonu. Tada, kai patys jaučiamės gerai ir jaukiai, galime spinduliuoti teigiamas emocijas.“

Suderinti mediciną su muzika vaikinui pavyksta: ligoninėje dirba iš ryto, dieną, o muzikuoja vakare arba savaitgaliais. Jis neturi šeimos ir jai būdingų įsipareigojimų. Žmonės, su kuriais groja, L. Šarkinui tapo tarsi šeima.

Laurynas Šarkinas nepanašus į tipišką vaikų chirurgą. Nuotr. iš asm. alb.Būgnus mušantis vaikų chirurgas – nerimtas gydytojas?

Pašnekovui vienareikšmiškai labiau patinka dirbti su vaikais nei suaugusiaisiais. Anot jo, vaikai nebūna blogi, nors gal kartais ir atrodo, kad juose įsitaisęs koks velnias. „Jeigu vaikai ir meluoja, mes, suaugę, gebame atpažinti, kur melas tikras, o kur ne. Vaikai malonūs, pakankamai nuoširdūs. Jie turi savitą humoro jausmą, mėgsta džiaugtis, juoktis. Jaučiuosi taip, tarsi bendraučiau su dar nesugadintu žmogumi“, – taip L. Šarkinas apibūdina mažuosius pacientus.

Vaikų chirurgui daugiausia džiaugsmo teikia pats bendravimo procesas, per daug nesureikšminant patologijos. „Vaikai apie gydymą nemąsto taip giliai kaip suaugusieji. Jų suvokimas paprastas: jei nieko skaudaus nedarai, esi geras daktaras, jeigu darai, vadinasi, esi blogas“, – pastebi pašnekovas. Pasak jo, gydytojai vis dar linkę gąsdinti vaikus ir jiems meluoti. Sako, kad nieko nedarys, o tuo pat metu ima kokį nors metalinį instrumentą, ir jau girdisi, kad kažką darys. „Kam sakyti, kad nedarysi, jei jau ruošiesi daryti? Geriau pasakyti tiesą. Vaikai dėl to ir bijo daktarų“, – sako L. Šarkinas.

Vaikinas tvirtina, kad gydytojų, pasižyminčių panašiu į jo mąstymu, nėra daug. „Mano požiūris galbūt dažnai nepriimtinas, per drąsus ar iš pažiūros nerimtas, bet toks esu. Tiesiog būnu savimi. Dėl to dažnai sulaukiu priekaištų iš vadovų, kitaip į profesiją žiūrinčių kolegų“, – prisipažįsta vaikų chirurgas. Kartais jam priekaištaujama dėl to, kad nevilki balto chalato, kaip tai yra įprasta: „Pasiteisinu, kad dirbu su vaikais, kurie bijo baltų chalatų. Taip atrodydamas, jiems sakau, kad nesu tikras gydytojas“ (šypsosi).

Įsisenėjusios medicinos problemos

Prakalbus apie mediciną mūsų šalyje, jaunas, bet jau turintis patirties gydytojas teigia, kad jį labiausiai liūdina ir žeidžia įsigalėjusi sistema. „Seniai susiformavusi, bendrai priimtina nuomonė, kad medikui už darbą turėtų būti dėkojama asmeniškai iš kišenės, o ne oficialiai sumokama tiek, kad gydytojas jaustųsi orus ir gerbiamas mūsų valstybėje. Nemokama medicina, kurioje neoficialiai viskas mokama, jau seniai turėjo būti reformuota. Gyvenime nebūna nieko nemokamo. Internams vedu laparoskopinės chirurgijos pratybas. Su studentais diskutuojame apie tokius dalykus. Matau, kad dalis jų yra visai kitos nuomonės negu aš“, – teigia L. Šarkinas. „Jeigu nori ką nors pakeisti, turi pradėti nuo savęs. Noriu, kad medicinos sistema keistųsi iš pagrindų“, – samprotauja pašnekovas. Jis ragina gerai pasvarstyti prieš pasirenkant gydytojo profesiją, nes pirmuose kursuose įsivaizduoti, kaip dirbsi ateityje, neįmanoma: „Būsimieji medikai iš pradžių galvoja apie idealistinius tikslus, kurių nebelieka, kai susiduria su realybe.“

Nepaisant to, L. Šarkinas džiaugiasi, kad studijavo Vilniaus universitete, o jo darbuotojams vis dar jaučia pagarbą. Vaikų chirurgui ši aukštoji mokykla – garbinga įstaiga, kuri asocijuojasi su prestižu. „Jaučiu tokį džiaugsmą, kaip, pavyzdžiui, nuvažiavęs į vietas, į kurias būtina nuvykti. Man buvimas universitete prilygsta relikvijos pamatymui, ypatingos istorinės vietos aplankymui. Jausmas toks, tarsi prisilietus prie istorijos, prie kokio nors svarbaus dalyko, kuriame daug mistikos“, – taip savo Alma Mater apibūdina buvęs jos studentas, vis dar ieškantis savo vietos po saule. Kas paneigs, kad šios paieškos truks amžinai?

 

Parengė Agnė Grinevičiūtė.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos