2022 | Pavasaris

2022 | Pavasaris

Vilija Navickaitė: Baltarusijos žmones žeidžia kalbos apie nepavykusią revoliuciją

Paulius Vijeikis , VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

Sukurta: 27 balandžio 2022

Vilija Navickaitė: Baltarusijos žmones žeidžia kalbos apie nepavykusią revoliuciją

Paulius Vijeikis , VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

Praėjusiais metais, reaguodama į sąjūdį, prasidėjusį po suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute susibūrė Baltarusijos tyrimų grupė. Įvairias politikos mokslų disciplinas jungianti mokslininkų komanda atlieka tyrimus, kuriais siekiama geriau suprasti, kas paskatino beprecedentį baltarusių visuomenės pasipriešinimą autoritariniam režimui, tiria šio proceso eigą ir padarinius.

2021 m. rudenį Baltarusijos tyrimų grupės mokslininkai, aktyviai talkinami instituto studentų ir alumnų, pradėjo rinkti baltarusių, pabėgusių į Lietuvą nuo persekiojimo tėvynėje, istorijas. Apie šiuos interviu pasakoja grupės tyrėja, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė Vilija Navickaitė.

Informantai – įvairūs režimo represuoti žmonės

Į tyrėjų kvietimą pasidalyti savo istorijomis atsiliepė labai įvairių profesijų Baltarusijos piliečiai – darbininkai, informacinių technologijų, kultūros ar kūrybinių industrijų sektorių atstovai. Šie skirtingoms socialinėms-ekonominėms klasėms ir skirtingo amžiaus grupėms priklausantys žmonės įvairiais būdais buvo įsitraukę į 2020 m. įvykius Baltarusijoje.

Pasak V. Navickaitės, visi jos kalbinti žmonės patyrė represijas, daugelis buvo sulaikyti, vėliau persekiojami ar stebimi režimo jėgos struktūrų: „Daug jų kalėjo – dažniausiai dešimt parų, kai kas netgi kelis kartus po dešimt parų. Kai kurie informantai ne tik dalyvavo protestuose, bet ir aktyviai įsitraukė į vietinių bendruomenių kūrimą, aktyvių piliečių ar kaimynų mobilizavimą bendroms kultūrinėms ar kitoms veikloms. Prieš juos dažnu atveju pradėtos administracinės ar net baudžiamosios bylos Baltarusijoje.“

Baltarusijos žmonės netiki, kad revoliucija pralaimėta

Mokslininkės teigimu, tyrėjų renkami liudijimai, atsižvelgiant į pašnekovų pageidavimus, gali būti anonimizuoti. „Vis dėlto nemažai žmonių yra pasirengę viešai kalbėti apie Baltarusijos protestus, ne tik labai atvirai pasakoti apie tai, kaip matė įvykius ir į juos įsitraukė, bet ir dalytis skaudžiomis asmeninėmis patirtimis, patirtų represijų keliamais jausmais ir mintimis, kilusiomis sulaikymo / įkalinimo įstaigose ar grįžus iš jų.“

Vilniaus universiteto tyrėja pabrėžia, kad daugelis kalbintų baltarusių mato didelę prasmę skleisti žinią apie tai, kas atsitiko jų šalyje, prisidėti prie tebevykstančios Baltarusijos kovos už permainas. „Svarbu tai, kad niekas iš kalbintų baltarusių nemano, jog revoliucija buvo pralaimėta, jog viskas baigėsi nesėkme. Pavyzdžiui, kai 2021 m. spalio 7–8 d. institute vykusioje tarptautinėje konferencijoje kažkas iškėlė klausimą apie tai, kas bus toliau, po šios „nepavykusios“ revoliucijos – Baltarusijos žmones toks požiūris žeidė“, – tvirtina V. Navickaitė.

Daug kas Baltarusijoje mano, kad jų kova tik prasidėjo ir tebesitęsia – tuo linkusi tikėti ir mokslininkė: „Juk jeigu pagalvosime apie Ukrainą, tai nuo 2004 iki 2014 m. – nuo Oranžinės revoliucijos iki Maidano – praėjo daug laiko, kol įvyko svarbių pokyčių, pakeitusių įsigalėjusią tvarką. Baltarusiai ir baltarusės galbūt ir abejoja, kad greitu laiku vėl įvyks tokio masto protestai kaip 2020 m. vasarą po suklastotų prezidento rinkimų, bet tikrai negalvoja, kad kova yra baigta ir kad tie, kas šiuo metu gyvena emigracijoje, niekada nebegrįš namo.“ Juk pagaliau esąs ir supratimas, kad protestavo ne keli šimtai, net ne keli tūkstančiai žmonių, o reikšminga Baltarusijos visuomenės dalis, kuri dabar gali bijoti ir nedrįsti išeiti į gatves, bet ji niekur nedingo, ji liko Baltarusijoje.

Protestų dalyviai išgyvena daugybę emocijų

Paklausta, ar baltarusių egzilio žmonės nejaučia baimės atviraudami su mokslininkais, ypač turint galvoje, kad Aleksandro Lukašenkos režimas kai kuriais atvejais susidoroja su opozicionieriais net jiems išvykus, tyrėja tvirtina: „Tie, kurių šeimos nariai vis dar Baltarusijoje, yra atsargesni. Jie paprastai nenori, kad būtų atskleista jų tapatybė, arba sutinka, kad ji būtų atskleista tik po kurio laiko. Vis dėlto kai kurie kalba labai drąsiai, neslėpdami vardų, ir nori atvirai pasakoti apie savo patirtį. Tai gali lemti įvairios priežastys – galbūt visa šeima jau Lietuvoje ar kitur, kur saugu, galbūt yra didelis noras, kad visi režimo padaryti nusikaltimai būtų viešinami, kad tai nebūtų pamiršta.“

V. Navickaitė teigia pastebinti, kad jos kalbinti Baltarusijos žmonės patyrė ir vis dar patiria daugybę jausmų, kurių dalis dar nėra visiškai išgyventi: „Būna, kad pašnekovas ar pašnekovė susigraudina, širsta ar susigėsta pokalbių metu. Nesu psichologė, bet atrodo, jog tai, ką mūsų informantai patyrė, buvo tikrai labai stipri emocinė patirtis. Žinau, kad yra iniciatyvų, kurios išvykusiems iš šalies padeda psichologiškai išgyventi išvažiavimą, kai kaltės jausmas dažnai tikrai didžiulis ir susipynęs su kitais jausmais bei sunkumais, keliamais priverstinės emigracijos.“

Vis dėlto nėra aišku, ar būtent tai yra pagrindinė motyvacija kalbėti su tyrėjais. Žmones esą labai motyvuoja noras, kad kalbos apie Baltarusiją nenusloptų, kad toliau sklistų žinia apie tai, kas įvyko. Norima prisidėti prie to, kad istorija neišnyktų, nebūtų užmiršta, nes tai asmeniškai svarbu. „Tam tikra prasme daugelio jų gyvenime tuo metu juk įvyko lūžis. Ne viena ir ne vienas iš jų prieš 2020 m. vasaros įvykius buvo visiškai apolitiški, nesidomėjo ir nebuvo aktyviai įsitraukę į valstybės gyvenimą, nepriklausė jokioms politinėms ar nevyriausybinėms organizacijoms. Staiga, prasidėjus Baltarusijos prezidento rinkiminei kampanijai, viskas pasikeitė.“

Baltarusių pasakojimai liudija, kad dalyvavimas protesto akcijose mobilizuoja, pripildo adrenalino, euforijos, pasididžiavimo. Žmonės pasijuto įgalinti ir suprato, kad jų balsas svarbus, kad norinčiųjų permainų iš tikrųjų yra dauguma. „Baltarusiai pasijautė esantys tauta, atsirado stiprus pasididžiavimas ir kitų jausmų, kurie anksčiau nebuvo aiškiai išreikšti arba išvis nepažinti. Daug baltarusių kalba apie tai, kad pagaliau apie Baltarusiją išgirdo visas pasaulis, nors anksčiau ji pasauliui buvo niekas“, – pasakoja Vilniaus universiteto doktorantė.

Pagrindinis interviu tikslas – užfiksuoti sakytinę istoriją

Baltarusijos tyrimų grupės taikomas metodas apibūdintinas kaip naratyviniai, pusiau struktūruoti kokybiniai interviu. V. Navickaitės teigimu, pašnekovus kalbinantis žmogus pradžioje prašo pasidalyti prisiminimais apie tai, kas įvyko 2020 m. vasarą, paskui užduoda patikslinančius klausimus apie protestus. Daugiausia gilinamasi į laikotarpį nuo 2020 m. pradžios iki asmens pasitraukimo į Lietuvą. „Iš esmės mus domina tiesiog istorija – jų istorija, sakytinė istorija. Tyrimo tikslas – užfiksuoti, neprarasti to, kas nutiko 2020 m. vasarą Baltarusijoje ir kaip tuos įvykius matė ir išgyveno jų dalyviai ir dalyvės“, – paaiškina tyrėja.

Tyrimo idėją įkvėpė mintis, kad mokslininkai galėtų padėti Baltarusijos istoriją užfiksuoti ir išsaugoti dabarčiai ir ateičiai. Sakytinės istorijos tyrimų Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai yra atlikę ir daugiau – pavyzdžiui, surinkti pasakojimai apie Lietuvos Sąjūdį. „Siekiant užfiksuoti, kas įvyko 2020 m. vasarą Baltarusijoje, geriau pradėti rinkti pasakojimus ne po dvidešimties metų, o dabar, kol viskas yra šviežia, gyva, kol tai dar nevirto tik heroizuojančiomis istorijomis. Svarbiausia išsiaiškinti, kaip žmonės matė įvykius, kaip jautėsi, ką išgyveno tuo metu“, – sako V. Navickaitė.

Interviu suteiks gausių duomenų įvairiems tyrimams

Įrašyti pasakojimai kaip duomenys bus naudojami daugelio krypčių Vilniaus universiteto politikos mokslininkų. Jie iš savo perspektyvų, remdamiesi surinkta medžiaga, atliks tyrimus ir bandys sustruktūruoti istorinę atmintį. Pačią V. Navickaitę labiausiai domina įsitraukimas į protestus ir atsitraukimas iš jų. „Įdomu, kas nutiko, kad žmonės įsitraukė, taip pat ir tai, kas nutiko, kad vėliau jie vis dėlto nusprendė atsitraukti. Atsitraukimas nebūtinai įvyko tada, kai informantai išvažiavo iš Baltarusijos. Tai galėjo įvykti ir anksčiau. Man svarbu suprasti lūžio taškus ir prisijungimo prie protestų motyvus, lemtingus faktorius.“

Tuo tarpu kiti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjai, pasak doktorantės, labiau gilinasi į informacinio karo / propagandos mechanizmus, veikusius Baltarusijos protestų metu, žiniasklaidos vaidmenį. Dar kitiems įdomūs identiteto, nacionalinių simbolių klausimai. Vis dėlto duomenų potencialas dar didesnis: „Mokslininkai, kurie dirba su demokratizacijos procesais arba tyrinėja tarptautinę politiką, Europos Sąjungos ir Rusijos santykius, dvišalius santykius ar panašiai, interviu tekstuose taip pat gali rasti daug įdomios medžiagos tyrimams. Tad tikėtina, kad vėliau atsiras ir kitų sričių tyrėjų, nagrinėsiančių surinktus duomenis, nes interviu labai tiršti, juose paliečiama itin daug įvairių aspektų – tiek pilietinės, politinės santvarkos suvokimas, pilietiškumo tema, tiek santykiai su naujuoju politiniu Baltarusijos elitu ir kt. Nemažai ir sociologams įdomios medžiagos apie visuomenės sąrangą, apie socialinius vaidmenis Lukašenkos represinio aparato sukonstruotame valstybės ir visuomeniniame gyvenime“, – tvirtina mokslininkė.

Baltarusiai, kaip teigia V. Navickaitė, noriai pasakoja, yra linkę dalytis prisiminimais ir nuomonėmis ne tik apie protestus, bet ir apie gyvenimą Baltarusijoje prieš 2020 m. vasarą. „Kiek man teko daryti interviu, jie truko ne trumpiau negu dvi su puse valandos ir, tiesą sakant, dar galėjo tęstis valandų valandas. Žmonės nori išsipasakoti, turi kuo pasidalyti. Bepasakodami jie ir jos atvirai ir nuoširdžiai svarsto, prisimena, kaip matė Baltarusijos protestus, ką tuo metu išgyveno. Žinoma, visuomet pabrėžiame, kad neprivaloma pasakoti to, ko nenorima. Jeigu po interviu žmogus pajunta papasakoję kažką, kuo vis dėlto nenori dalytis, visada turi teisę prašyti, kad nurodytas interviu vietas panaikintume.“

Baltarusių kovą vienija permainų siekis

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja teigia, kad apskritai baltarusiai kovoja už permainas šalyje. Visuomenė nebenori gyventi taip, kaip gyvena valdant Lukašenkai. Protestų metu skambėjo ne vienas su tuo susijęs reikalavimas – už taikius pokyčius, už laisvus teisingus rinkimus, už tai, kad Lukašenkos nebeliktų.

Kita vertus, apibrėžti, kas yra tas senasis gyvenimas, kurį norima keisti, kokie elementai yra nepriimtini, o kurie vis dėlto galėtų išlikti, Baltarusijos žmonėms šiuo metu nėra labai lengva. „Nėra visiškai aišku ir kaip atrodytų gyvenimas po permainų, kas turima galvoje, kai sakoma „norime gyventi kitaip“. Tam, ko gero, reikia atskirų procesų šios tautos viduje, kurių metu būtų įvardyti tikslai ir kryptys, kuriomis baltarusiai ir baltarusės nori judėti ir matyti savo šalį judant“, – svarsto doktorantė.

Pasak jos, kalbinti pavieniai žmonės apie tai turi labai skirtingas nuomones. „Vieni labiau mato prasmę Baltarusijai judėti Europos Sąjungos vertybių ir gyvenimo būdo link, kiti visiškai to nemato ir nori išlikti neutralūs, nesijungdami nei prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, nei prie Europos Sąjungos. Galima pastebėti, kad nėra aiškaus bendro supratimo apie ateities Baltarusiją.“

Žmonės tiki, kad Baltarusija bus laisva

Vis dėlto visi kalbintieji vieningai sutaria, kad pagrindinis jų reikalavimas – jog Lukašenka pasitrauktų ir Baltarusijoje įvyktų laisvi rinkimai, kai žmonės iš tiesų galėtų rinktis. V. Navickaitė pasakoja, kad pokalbių metu dažnai akcentuotas noras būti išgirstiems, turėti galimybę patiems spręsti dėl tolesnio gyvenimo: „Per 2020 m. Baltarusijos protestus buvo matyti daugybė šūkių, pasisakančių prieš režimo smurtą, už laisvus ir teisingus rinkimus. Juk viskas ir prasidėjo nuo to, kad prezidento rinkimų procesas turėjo daugybę pažeidimų ir buvo klastojamas nuo pat pradžios: sulaikomi ar neregistruojami kandidatai, nepriklausomi stebėtojai neįleidžiami į apylinkes, apribota rinkimų veikla ir panašiai. Galiausiai netrukus po Baltarusijos prezidento rinkimų režimas sudegino biuletenius, kad nebūtų galima jų perskaičiuoti.“

Baltarusiai tiki, kad jiems pavyko pradėti visai naują etapą jų pačių ir jų valstybės gyvenime. Daugelis kalbintųjų protestų nuslopimą mato ne kaip nesėkmę, o kaip proceso dalį judant taip norimų ir tokių svarbių pokyčių valstybėje link. „Visi sutaria, kad 2020-ieji atnešė ir daugybę skaudžių patirčių, bet niekas neketina nuleisti rankų ar prarasti vilties, jog vieną dieną Baltarusija bus laisva valstybė, kur kiekvieno balsas bus svarbus ir girdimas“, – apibendrina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja V. Navickaitė.