2021 | ruduo

2021 | ruduo

A. Mickevičiaus muziejus – seniausias iki šiol veikiantis Vilniaus muziejus

Alicija Dzisevič , Vilniaus universiteto muziejus

Sukurta: 05 lapkričio 2021

A. Mickevičiaus muziejus – seniausias iki šiol veikiantis Vilniaus muziejus

Alicija Dzisevič , Vilniaus universiteto muziejus

Vilniaus miesto gatvėse slypi daugybė istorijų, kurios yra užvertos aukštais vartais ar užstatytos aklinomis sienomis. Paprastas praeivis kartais net nežino, pro kokias vietas žingsniuoja iki darbo, universiteto ar skuba į susitikimą. Viena iš mažyčių gatvių visai netoli Katedros turi kiemelį, į kurį patekus galima atrasti paliktą istorinį rudimentą. Bernardinų g. 11 pastatas, kuriame dabar yra įsikūręs Adomo Mickevičiaus muziejus, už savo vartų saugo XVII–XIX a. istorijos reliktus.

Šiemet muziejus mini 110 metų jubiliejų. Per ilgus savo gyvavimo metus jis tapo ne vieno įvykio liudininku. Sekant muziejuje saugomų daiktų pėdsakais galima pamatyti, kaip ir kodėl muziejus įsikūrė būtent Bernardinų g. 11, kas buvo jo steigėjai ir ilgaamžiai puoselėtojai, kokios laimės ir nelaimės jį lydėjo visą šį laikotarpį. Suprantama, kad senieji muziejaus mūrai yra apaugę pačiomis netikėčiausiomis legendomis.

Dabartiniame muziejuje anksčiau gyveno studentai

2011 m. archeologinių kasinėjimų metu buvo nustatyta, kad kultūrinis sluoksnis muziejaus vietoje siekia apie 2,2 metro. Archeologai aptiko ir ankstyvą XV (arba XIV) a. žaliai glazūruotą čerpės fragmentą. Taigi aišku, kad jau tada čia stovėjo mūrinis namas, kuris greičiausiai buvo nugriautas 1655 m. per maskvėnų antpuolį. XVII a. iškilusio pastato rūsys yra seniausia iki šių dienų išlikusi pastato dalis. Pastatų kompleksas, supantis vidinį stačiakampio formos kiemelį, galutinai susiformavo XVIII a. pabaigoje ir pagal senąją numeraciją buvo pažymėtas 147 numeriu.

IMG 1103 St Fleury 1911

Aptariamo pastato savininkai yra nustatyti ir išvardyti Vlado Drėmos knygoje „Vilniaus namai archyvų fonduose“ (kn. II). Vis dėlto muziejaus istorijai svarbiausia yra Byčkovskių šeima. 1812 m. jie nupirko namą iš pono Erdmano, tiesa, kiek keistomis aplinkybėmis, nes, kaip rašė „Kuryer Litewski“, „apie ketverius metus naudojosi namais nesumokėję už juos nė vieno grašio“. Namas buvo didelis, todėl Byčkovskiai ėmė ieškoti nuomininkų.

Nuomininkais kartais tapdavo ne iš Vilniaus kilę studentai. Dažnai jie gyvendavo po du ar tris nuomojamame bute dėl finansinių sumetimų. Vienas iš tokių studentų buvo Filomatų draugijos prezidentas Juozapas Ježovskis, kuris 1819 m. iš vasaros atostogų Volynėje grįžo į Vilnių. Jis pardavė savo arklį (20 rublių) ir vežimą (10 rublių). Gauta suma jam leido apmokėti du kambarius Bernardinų g. (36 rubliai perpus su Ignu Domeika) ir vadinamąjį „stalą“, t. y. maitinimą (4 rubliai). Čia buvo apsistojęs ir Adomas Mickevičius. Apie tai liudija minėto J. Ježovskio laiško A. Mickevičiui ištrauka: „Ponas Byčkovskis, pas kurį gyvenome (...).“

Muziejaus įkvėpėjas – poetas A. E. Odinecas

Muziejaus istorijoje galima aptikti ir daugybę žinomų vardų, kurių indėlis į dabartinio muziejaus gyvavimą yra neabejotinas. Visų pirma reikėtų minėti poetą, publicistą, vertėją ir rašytoją Antonį Edvardą Odinecą (1804–1885). Linksmas, mielas jaunuolis lengvai susidraugavo su filomatais, buvo priimtas į filaretų gretas ir pakviestas A. Mickevičiaus vaikystės draugo Jano Čečioto į jo nuomojamą būstą konsistorijos namuose šalia Katedros. Tai buvo didelis, iš dviejų buvusių celių sujungtas butas.

J. Čečiotas vienas pirmųjų buvo suimtas dėl filomatų ir filaretų veiklos. Jo draugas A. E. Odinecas irgi kartu buvo kaltinamas nelegalia veikla, bet šiam primesti nieko nepavyko. Taigi jaunuolis greit buvo paleistas ir rimtesnių nemalonumų išvengė, o jo draugai sulaukė tremties nuosprendžio. A. E. Odinecas, pasitaikius progai, 1829 m. Peterburge aplankė A. Mickevičių. Jie susitarė dėl romantiškojo grand tour po Europą, kurį vėliau vaizdžiai ir negailėdamas savų pagražinimų A. E. Odinecas aprašė knygoje „Laiškai iš kelionės“. Tai buvo keturi tomai pasakojimų apie pačią kelionę ir apie kelionės draugą A. Mickevičių. Pagautas įkvėpimo A. E. Odinecas ėmėsi rašyti naują knygą, pavadintą „Atsiminimai iš praeities, pasakoti Deotymai“, kurioje pavaizdavo A. Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje. Būtent šiame kūrinyje jis ir teigė, kad Bernardinų g. nuomotame būste padėjo A. Mickevičiui redaguoti ir perrašinėti „Gražiną“ į švarraštį. Bėda ta, kad 1822 m. vasarą A. Mickevičius iš tikrųjų praleido Chreptovičių bibliotekoje Ščorsuose, kur rinko medžiagą būsimam kūriniui, o „Gražiną“ baigė rašyti metų pabaigoje. Vis dėlto, kalbant apie muziejų, nenuginčijimas A. E. Odineco nuopelnas yra tas, kad būtent jis įvardijo pastato, kuriame gyveno jis pats, A. Mickevičius ir kiti studentai, adresą: Bernardinų 147 (dabar 11). Be to, naujas namo šeimininkas, karo gydytojas Janas Žyckis (1810–1875), įtikintas A. E. Odineco, A. Mickevičiaus kambarį papuošė memorialine lenta su užrašu „Čia rašyta GRAŽINA 1822“ (lenk. Tu pisana GRAŻYNA 1822).

IMG1107 Obsto rasta lenta

Namą įsigiję Obstai jame įkūrė muziejų

Kita A. Mickevičiaus muziejui svarbi XX a. pradžios asmenybė buvo Janas Konradas Obstas (1876–1954). 1911 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“ paskelbė straipsnį, kuriame pristatė neseniai į miestą atsikrausčiusį gyventoją – operos dainininką, žurnalistą, žurnalo „Kwartalnik Litewski“ redaktorių J. K. Obstą. Jis su žmona Ruža buvo atvykęs iš Peterburgo. Jiedviem bevaikštant po miestą Ruža sužinojo, kad parduodamas namas, kuriame gyveno poetas A. Mickevičius. Pora nusprendė namą įsigyti. Vos įsikraustęs į naują būstą, J. K. Obstas jame pradėjo ieškoti poeto pėdsakų. Kambaryje, kur, pasak legendų, gyveno A. Mickevičius, po tapetais buvo rasta jau minėta memorialinė lenta. Kartu atidengtas autentiškas sienas puošiantis XIX a. raštas – žali lapai geltoname fone. Istoriniame kambaryje tuo metu gyveno nuomininkė. Ji turėjo keleriems metams pasirašytą sutartį, todėl muziejaus steigimo darbai buvo kiek atidėti, bet jau pasidarė aišku, kad šiuose kambariuose ateityje turi būti įsteigtas muziejus.

Suprantama, kad ekspozicijai reikėjo eksponatų, bet tai nebuvo bėda. Obstai buvo aistringi kolekcininkai. Pats J. K. Obstas rašė: „(...) turėjome būstą už dyką (...), todėl kartais galėjome sau leisti įsigyti kokį seną Vilniaus leidinį, kokį Rustemo, kuris piešė skoningai, paveikslėlį, porcelianą, baldą – tai mums jau tapo priklausomybės rūšimi, be to negalėjome gyventi.“ Iš amžininkų atsiminimų ir surašyto J. K. Obsto testamento galime įsivaizduoti, kad šeima sukaupė nemenką kolekciją: A. Mickevičiaus muziejaus eksponatai ir su muziejumi nesusiję daiktai – vertingos knygos, baldai, kilimai, paveikslai, 1863 m. sukilimo dokumentai ir kiti – išdėstyti antrame aukšte, privačiuose Obstų kambariuose.

Muziejus perduotas universitetui

Įėjimą į muziejų 1919 m. papuošė marmurinė memorialinė lenta „Čia gyveno Mickevičius 1822“ (lenk. Tu mieszkał Mickiewicz 1822 r.). Vis daugiau poeto gerbėjų atrasdavo kuklų A. Mickevičiaus muziejų. J. K. Obstas rašė: „Būdavo, kad per vieną dieną atvykdavo keli traukiniai, pilni norinčiųjų aplankyti Muziejų. Buvau priverstas pradėti Muziejaus lankytojų knygą (...), nes kiekvienas lankytojas savo šventąja pareiga laikė įsiamžinti įrašydamas arba išskobdamas savo pavardę ant sienų, durų, langinių ir apskritai – kur papuola.“

J. K. Obsto sukurtas muziejus smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą ir bolševikų „viešnagę“. Daug eksponatų buvo prarasta, bet paties savininko prisirišimas prie muziejaus ir didelis lankytojų noras pamatyti A. Mickevičių menančią vietą lemdavo tai, kad muziejus vis atsiverdavo iš naujo. 1938 m. J. K. Obstas dovanojimo aktu perleido visą pastatą su įsteigtu muziejumi ir jame sukauptomis vertybėmis Stepono Batoro universitetui. Pastate įsikūrė klasikinės filologijos katedra ir keli profesorių butai. 1939 m. pasaulį sukrėtė nauja nelaimė – Antrasis pasaulinis karas. 1943 m. vokiečių okupantai uždarė universitetą, o muziejus tapo paprastu butu. Dauguma eksponatų dingo, liko tik istorinės patalpos ir klaidžiojantis Obstų šeimos numylėtinio juodojo pudelio šešėlis.

Po Antrojo pasaulinio karo muziejus buvo atkurtas

Po karo buvęs Bernardinų skersgatvis įgijo naują pavadinimą – Pilies skersgatvis. Kai UNESCO paskelbė 1955-uosius A. Mickevičiaus metais (100-osios poeto mirties metinės), pradėta galvoti apie muziejaus atkūrimą. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo rašytas dokumentas, pabrėžiantis A. Mickevičiaus muziejaus atkūrimo svarbą. Jame nurodyta: „Būtina surinkti visus eksponatus, pasakojančius apie poetą A. Mickevičių, tuos, kurie yra Vilniaus universiteto nuosavybė, ir tuos, kurie yra išbarstyti po kitas įstaigas, pvz., Mokslų akademijoje, taip pat Valstybiniame archyve.“

2 pav. VUB RS F98 29

Jau gana greitai, 1955 m. spalio 10 d., Lietuvos TSR Ministrų Taryba paskelbė potvarkį:

„1. Įpareigoti Vilniaus valstybinį V. Kapsuko vardo universitetą iki 1955 m. lapkričio 15 d. atstatyti memorialinį Adomo Mickevičiaus butą-muziejų.
2. Įpareigoti Finansų ministeriją (...) skirti universitetui 20 000 rublių (...) muziejaus atstatymui. (...)
5. Įpareigoti Mokslų akademiją ir Kultūros ministeriją neatlyginamai perduoti Vilniaus valstybiniam universitetui Adomo Mickevičiaus butui-muziejui daiktus ir kitus eksponatus (išskyrus rankraščius), susijusius su poeto gyvenimu ir veikla Vilniuje.“

Muziejus sukūrė naują ekspoziciją. Į ją pateko autentiški A. Mickevičiaus baldai iš Kauno (kėdė ir stalas), kurie 1908 m. daktaro Kazimiero Javorovskio buvo dovanoti Lenkų mokslo bičiulių draugijai. Eksponuojamas ir 1929 m. Lenkų profesionalių literatų sąjungai Liudviko Goreckio (A. Mickevičiaus anūko) dovanotas poetui priklausęs krėslas iš Paryžiaus.
Kazys Boruta dėl muziejaus rizikavo gyvybe

Dalį eksponatų naujai kuriamam muziejui perdavė 1941 m. įsteigtas Literatūros muziejus, priklausęs Lituanistikos institutui. Pirmasis šio muziejaus vadovas buvo Kazys Boruta. Eglės Borutaitės-Makariūnienės knygoje „Susitikimai su Kaziu Boruta“ pasakojama, kaip jis, rizikuodamas gyvybe, gynė muziejaus vertybes nuo nacių valdžios užmojų: „(...) į Mokslų akademijos Lietuvių literatūros institutą atvyko Adolfas Valeška, tuo metu jis buvo vokiečių įgaliotas aukštas pareigūnas, ir pareikalavo atiduoti Adomo Mickevičiaus rankraščius. (...) Žodis po žodžio, ir jie rimtai susikibo. A. V. Tėvui pasakė kažką įžeidžiančio ir šis pylė jam į snukį taip, kad tas net po stalu nuvirto. O Tėvas, matyt, nutaręs, kad svarbiausi argumentai jau panaudoti, nusisuko. Tada A. V. pašokęs griebė tame kabinete eksponuojamą alebardą ir bandė ja priešininką perdurti, tačiau Tėvas atsisukęs staigiai atšoko, o alebardą kažkas sugriebė ir juos išskyrė. A. Valeška išlėkė iš instituto baisiai įsiutęs, grasindamas, kad apie sabotažą pranešiąs vokiečiams. Čia jau buvo kuo susirūpinti, nes jei A. Valeška įvykdytų savo grasinimus, tai visa istorija galėtų baigtis Paneriuose. (...) Tėvas turėjęs eiti pas vokiečių pareigūną pasiaiškinti dėl incidento. Besikalbant paaiškėjo, kad jie abu tuo pačiu metu studijavo Vienos universiteto Filosofijos fakultete (...). Po tokių prisiminimų Tėvas turėjo sumokėti labai nedidelę baudą.“

Pinigai muziejaus remontui rinkti aukcione Niujorke

Savanoriškais pagrindais kartą per savaitę, sekmadieniais, čia budėjo Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojai, nes pats muziejus darbuotojų neturėjo. Bibliotekos metraštyje rašyta: „1957 metais Muziejų aplankė virš 1000 lankytojų (...). Muziejus nuo 1958 m. sausio 1 d. bus atidarytas du kartus savaitėje.“

1979 m. Vilniaus universitetas minėjo 400 metų jubiliejų. Ta proga buvo surengtas ir kapitalinis pastato Bernardinų g. 11 remontas – pakeistas stogas ir medinės perdangos tarp aukštų. Negrįžtamai dingo J. K. Obsto lenta iš fasado, šv. Kristoforo paveikslas, puošęs vidinį kiemą, ir A. Mickevičiaus kambaryje kabėjusi lenta „Čia rašyta GRAŽINA“. Drėgni pamatai ir sienos trukdė muziejui sklandžiai veikti. Po nekokybiško remonto jam buvo būtinas dar vienas remontas, o laikinai išgabenta ekspozicija turėjo būti grąžinta. Prasidėjo diskusijos: gal perleisti muziejų Kultūros ministerijos globon? Diskusijas nutraukė 1987 m. vasario 9 d. kilęs gaisras: darbuotojams bandant atvira liepsna atšildyti užšalusius vamzdžius rūsyje, ugnis persimetė į A. Mickevičiaus kambarį.

Muziejaus situacija pasikeitė tik Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę. A. Mickevičiaus muziejaus likimu susidomėjo Lenkijos ambasada ir pradėjo galimų rėmėjų paiešką. Vienas jų – dainininkas ir dailininkas Wiesławas Ochmanas. Kad surinktų lėšų muziejui, jis organizavo lenkų dailininkų paveikslų aukcionui rinkimą: iš 43 darbų vieną perdavė ir Lietuvos dailininkas Stasys Eidrigevičius. Aukcionas įvyko 1997 m. lapkričio 16 d. Niujorke, gauta suma – 43 866 dolerių. Dalis surinktų pinigų (38 000 dolerių), skirtų A. Mickevičiaus muziejaus remontui, buvo perduota Vilniaus universiteto rektoriui prof. Rolandui Pavilioniui. Surinkti pinigai ir privačios lėšos, kurias paaukojo Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Eufemia Teichmann ir jos vyras Jerzy Teichmannas, taip pat generalinis konsulas Waldemaras Lipka-Chudzikas, leido muziejui prasiplėsti – jo reikmėms buvo pritaikytas rūsys, kur atsirado dvi salės: Poezijos menė ir salė su ekspozicija „Moterys Mickevičiaus gyvenime“. Be to, atidaryta Filomatų salė, atliktas A. Mickevičiaus kambarių ir vidinio kiemelio remontas.

Muziejus – tai ne vien ekspozicijos ar seni objektai. Muziejaus veiklai visada reikalingi žmonės, matantys poreikį ir jaučiantys atsakomybę išsaugoti praėjusių kartų palikimą. Mažas didaus poeto muziejus Bernardinų skersgatvyje laukia lankytojų jau 110 metų. Tai nesikeičia ir šiomis dienomis – muziejus atviras kiekvienam norinčiam sužinoti A. Mickevičiaus