VU rektoriaus Jono Kubiliaus bendražygis A. Pikturna: tai išskirtinė asmenybė, iš kurios pasimokyti galėjome visi

37 enių metų J. Kubiliui pasiūlyta tapti Vilniaus universiteto rektoriumi

Nuotraukoje 37-enių metų J. Kubiliui pasiūlyta tapti Vilniaus universiteto rektoriumi. Manyta, kad jaunas žmogus bus lengviau valdomas. Šeimos archyvo nuotr.

Kad ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius Jonas Kubilius buvo išskirtinė asmenybė, paliudyti galėtų kiekvienas, sutikęs profesorių savo kelyje. Ilgiausiai – net 33 metus (1958–1991 m.) – rektoriaus pareigas ėjęs J. Kubilius dar buvo ir jauniausias rektorius universiteto istorijoje, stebinęs savo studentus unikaliais dėstymo metodais, o kolegas įkvėpdamas, demonstruodamas stiprią valią, didelį išprusimą ir pasišventimą darbui. Apie vieną ryškiausių asmenybių VU istorijoje, minint 100-ąsias J. Kubiliaus gimimo metines, pasakoja ir profesoriaus studentu, ir patarėju buvęs VU Medicinos fakulteto prodekanas dr. Aleksas Pikturna.

Įkvėpė studentus siekti daugiau

Profesorius, habilituotas mokslų daktaras J. Kubilius buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, ne vieno universiteto garbės daktaras, įvairių premijų laureatas, knygų ir straipsnių autorius – dėl įvairių pasiekimų profesorius buvo gerbiamas ir iki šiol yra vertinamas visuomenėje. Tačiau ne šie įvertinimai stebino ir įkvėpė buvusius rektoriaus studentus.

„1968–1973 m. VU studijavau matematiką, o tais laikais visi pirmakursiai rugsėjo 1-ajai paminėti būdavo sukviečiami į dabartinę Didžiąją aulą; tai buvo išskirtinis renginys, kuriame rektorius sakydavo kalbą. Jau pati pirma jo kalba paliko begalinį įspūdį, profesorius kalbėjo taip sklandžiai, gražiai ir tėviškai, visą išmintį ir pamokymus išdėstė taip aiškiai ir įkvepiančiai, kad jaunam žmogui viduje uždegdavo didelį norą studijuoti ir tapti universiteto dalimi. Taip susiklostė, kad vėliau gyvenime teko dar ne kartą išgirsti rektorių sakant mokslo metų pradžios kalbą ir jis visuomet palikdavo tą didžiulio erudito įspūdį“, – prisimena A. Pikturna.

Matematikas, tikimybinės skaičių teorijos pradininkas J. Kubilius ne tik pasveikindavo naujus universiteto studentus, bet ir dėstydavo tuometinio Matematikos ir mechanikos fakulteto trečiakursiams. „Kadangi pasirinkau tikimybių teorijos specializaciją, klausiau J. Kubiliaus paskaitų iki V kurso pabaigos, tai įspūdis kaip apie pedagogą buvo taip pat be galo didelis. Jis turėjo idealius dėstymo metodus, savą stilistiką, viskas buvo be galo kruopščiai ir tiksliai formuluojama, ir nors tada dar net nebuvo tokio vadovėlio, jį būtume galėję išleisti iš mūsų užrašų“, – studijų laikus prisimena A. Pikturna.

A. Pikturna aiškiai prisimena ir didelį rektoriaus norą perteikti žinias, paskatinti studentus mąstyti, todėl buvo pirmasis dėstytojas, kuris reikalaudavo ne viską išmokti mintinai, o suprasti, pasitikėjo studentais ir turėjo aiškius vertinimo kriterijus: „Didžiojoje Zigmo Žemaičio auditorijoje susirinkusių apie 180 trečiakursių matematikų rektorius paprašė iš lentoje surašytų skaičių apskaičiuoti matematinį vidurkį. Trims ketvirtadaliams ši užduotis buvo neįveikiama. Tada profesorius pasakė, kad dėsto mums ne dėl pinigų, nes už gaunamą atlygį per metus sūnui net kostiumo neišgalėtų nupirkti, o tam, kad suprastume ir žinotume, mokėtume mąstyti.“

Tokį rektoriaus tikslą – siekti kritinio mąstymo ugdymo, ne tik gerų pažymių ir įvertinimų, pasak A. Pikturnos, žinojo ir kolegos: „Visų sesijų rezultatai visuomet buvo svarstomi, skaičiuojami posėdžiuose, mes, matematikai, nuolat konkuruodavome su fizikais ir sėkmingai egzaminus išlaikydavo apie 60 proc. studentų, o pirmaudavo ekonomistai. Prisimenu, kaip per tokį susirinkimą vienas ekonomistas pasakė, kad galėtume turėti 100 proc. pažangumą ir neturėti skolininkų, jeigu atiduotume ekonomistams dėstyti matematiką. Rektorius labai supyko ir net pašokęs pasakė, kad 100 proc. pažangumo mums nereikia – reikia žinių, kad studentų galvos neapsamanotų! Ginčų daugiau nebebuvo.“

Matematikas poliglotas, mylėjęs lietuvių kalbą

Pasak A. Pikturnos, rektorius J. Kubilius buvo autoritetas ne tik studentams, bet ir kitiems dėstytojams, mokslininkams ir kolegoms, be tvirtos valios ir unikalių asmeninių savybių pasižymėjęs ir ne vienos užsienio kalbos mokėjimu. Prancūzų, anglų, vokiečių, čekų ir kitomis kalbomis prieinama literatūra, žurnalai, knygos leido profesoriui sekti svarbiausius su mokslu ir aktualijomis susijusias naujienas visoje Europoje. Kai pasakoja A. Pikturna, dėl įtemptos darbotvarkės laiko domėjimuisi pasauliu profesorius skirdavo anksti ryte.

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimas

Nuotraukoje Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimas – visos Lietuvos šventė. J. Kubiliaus žodžiais tariant ,,knygą galima būtų parašyti apie tai, kaip jis buvo rengiamas“. Šeimos archyvo nuotr.

„Kai baigęs universitetą jau buvau įsidarbinęs rektoriaus padėjėju, ne kartą girdėjau profesorių sakant, kad negalima ilgai miegoti, nes nieko nespėsi nuveikti, todėl ir pats keliasi 5 val. ryte ir skaito, naudodamas įvairiausius greitojo skaitymo metodais, viskuo domisi, nes atvažiavus į universitetą, kadangi tokių komunikacijos priemonių kaip šiandien nebuvo, daug laiko atimdavo fiziniai susitikimai, priėmimai, susirinkimai... Tai buvo žmogus, turintis labai aiškų savo režimą, to ne vienas jam pavydėjo“, – prisimena A. Pikturna.

Be didžiulio visapusiško išprusimo ir išskirtinių gebėjimų matematikos srityje, J. Kubilius itin daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai. Pasak A. Pikturnos, meilė lietuvių kalbai, literatūrai atsispindėjo įvairiose rektoriaus veiklose – be to, kad pats rašė eiles, visomis išgalėmis rėmė filologus ir baltistiką, nes ideologinėje santvarkoje jai išlikti buvo itin sunku. O kalbą ir pats mokėjo puikiai: „Kartą rengiau vieną raštą, kurį, maniau, parašiau labai tvarkingai. Kai man jį grąžino sekretorė, išsigandau, nes visas buvo raudonas – pažymėta kiekviena klaidelė nuo rašybos, stilistikos ar sakinio konstrukcijos netikslumų. J. Kubilius lietuvių kalbą mokėjo labai gerai. Vėliau jis man pasakė: neįsižeiskite, jaunasis kolega, mokytis ir tobulėti reikia visada.“

A. Pikturna įsitikinęs, kad rektoriaus meilė lietuvių kalbai ir tvirta valia universitetui suteikė išskirtinę galimybę studijuoti ir bendrauti gimtąja kalba: „Dabar sunku įvertinti, kaip tai buvo neįprasta, kad tik dvi iš septynių matematikų grupių mokėsi rusų kalba. Prisimenu vizitą į vieną Rygos universitetą, kurio skelbimų lentoje visi kursinių ir kitų darbų pavadinimai buvo vien rusų kalba. Paklausiau to universiteto kolegos, kodėl nėra nieko latviškai – jis patvirtino, kad visi čia mokosi tik rusiškai... J. Kubilius turėjo tikrai unikalius gebėjimus laviruoti toje ideologinėje sistemoje.“

Išskirtinis autoritetas, diktavęs naujus standartus

Tuomet vienintelio Lietuvos universiteto rektorius J. Kubilius buvo labai autoritetinga asmenybė – socialistinio darbo didvyris, įvertintas auksine žvaigžde, kuria, anot A. Pikturnos, niekada nesipuikavo, laikydavo ją darbo kabineto seife ir prisimindavo tik kelionių į Maskvą metu. Bet šis pripažinimas tuometinėje ideologinėje santvarkoje bei didelis patriotizmas J. Kubiliui leido priimti ne vieną drąsų sprendimą tada vadinamame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete.

„Viename susitikime, kuriame mažame žmonių būryje buvo svarstomi kai kurie svarbūs klausimai, tuometinis studijų prorektorius Bronius Sudavičius pristatė raštą iš Maskvos, kuriame buvo reikalaujama specialiųjų kursų dėstymą rusų kalba padidinti iki 60 proc. J. Kubilius, truktelėjęs dešinį petį ir per jį papūtęs – tai buvo jo savybė, išreiškianti nepasitenkinimą, – tą raštą įdėjo į savo darbo stalo stalčių, užrakino ir pasakė: galite atrašyti, kad pas mus jau 65 proc. dėstomi rusų kalba“, – prisimena A. Pikturna.

Be griežtų ir drąsių sprendimų universiteto atžvilgiu, J. Kubilius savo požiūrio pademonstruoti nevengė ir kitais klausimais: „Prisimenu vieną didelį posėdį, kuriame buvo gal 30 žmonių, o kadangi J. Kubilių kviesdavo beveik visur, per vieno asmens sakomą kalbą profesorius ėmė skaityti knygą. Kartais, jei kalba būdavo labai nuobodi, J. Kubilius imdavo tiesiog miegoti. Niekas nedrįso jam kažko pasakyti. Tai buvo tokia didelė dvasinė stiprybė, kurią turi mažuma žmonių.“

A. Pikturna sako, kad didžiulę visų pagarbą J. Kubilius pelnė dėl išskirtinio savo srities išmanymo, darbštumo ir didelio sąžiningumo, patriotizmo ir vertybių laikymosi. Kadangi pats labai daug dirbo, profesorius vertino, kai žmonės užsidirba ir nusipelno patys, dėl to, pavyzdžiui, studentų priėmimo metu duris laikydavo atidarytas.

„Jis sakydavo, kad jei žmogus sąžiningas, pasisakys ir visiems girdint. Visokių prioritetų eilėse dėl komunalinio buto ar bendrabučio labai nemėgo ir kartodavo, kad tėvų nuopelnai neturi nieko bendro su studento ar darbuotojo pasiekimais. Tą išskirtinį charakterio stiprumą sunku nupasakoti, nes buvo daug neteisybės, daug šiandien keistai atrodančių dalykų, o prieš visą tai atsilaikyti galėjo tik tokios išskirtinės, įkvepiančios, neeilinės asmenybės kaip rektorius J. Kubilius“, – sako A. Pikturna.