Ilgametį VU rektorių Joną Kubilių prisimenantys vaikai: aplinkinius jis vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir statuso

Ąžuoliuko sodinimas prof. Jono Kubiliaus atminimui

Liepos 27 d. Vilniaus universitetas (VU) mini pasaulinio garso matematiko, akademiko, ilgamečio VU rektoriaus Jono Kubiliaus 100-ąsias gimimo metines. Neretai kalbant apie profesorių Joną Kubilių prisimenami jo nuveikti darbai, išleisti vadovėliai, išugdytos matematikų kartos. Mažiau žinoma, koks Jonas Kubilius buvo artimoje aplinkoje, kokius asmeninius pomėgius turėjo, kaip leisdavo laisvalaikį. Šiandien praveriame garsaus akademiko namų duris – prisiminimais apie tėtį dalinasi sūnus Kęstutis Kubilius ir dukra Birutė Petrauskienė.

Nuotraukoje ąžuoliuko sodinimas prof. Jono Kubiliaus atminimui. Kairėje profesoriaus dukra Birutė Petrauskienė ir šalia sūnus Kęstutis Kubilius. E. Kurausko nuotr.

Vadinome tėveliu

Apie savo tėtį pasakojantys Jono Kubiliaus vaikai mena ne tik ryškius antradienių susitikimus, kai į jų namus rinkdavosi tėčio kolegos ir studentai, bet ir kartu praleistas vasaras prie jūros, rudenines išvykas į Arvydų kaimą, esantį netoli Pabradės, kur visi kartu rudenį ieškodavę grybų. Prisimena Kęstutis su Birute ir labai mėgstamą šeimos žiemos pramogą – slidinėjimą Sapieginėje.

„Mes jį visada vadinome tėveliu – tikriausiai mama padarė tam įtaką. Nedaug laiko jis skirdavo mums, nes daug dirbo ir mėgo savo darbą. Bet išliko gražiausi prisiminimai iš mūsų vasaros kelionių, slidinėjimo žiemą, grybavimo rudenį. Ryškūs ir antradienių susitikimai, kai į namus ateidavo tėčio doktorantai bei kolegos – pasikonsultuoti, pasiskolinti knygų, padiskutuoti. Mes, vaikai, tada dirbome durininkais, nes žmonių ateidavo nemažai. Kol vieni kalbėdavosi su tėveliu kabinete, kiti laukdavo svetainėje, pabendraudavo su mumis ir mama. Taip užsimezgė ir mūsų asmeniniai ryšiai su tėvelio aplinkos žmonėmis“, – pasakoja tėčio pėdomis sekantis ir matematiko kelią pasirinkęs Kęstutis Kubilius.

I?¡?—jusi?³j?³ portretai

K. Kubilius prisimena, kad daug kam atrodę, jog jo tėtis – rimtas ir griežtas žmogus, tačiau anot Kęstučio, tėvelis retai kada praleisdavo progą ištiesti pagalbos ranką jos prašantiems, daug dėmesio skirdavo ir vaikams, sprendžiant įvairius uždavinius. 

„Nors tėvelis iš išorės daugeliui atrodė rimtas ir net griežtas, jis buvo labai geras žmogus. Nepraleisdavo pro ausis kieno nors prašymo ir esant galimybei visada padėdavo: ar tai pinigų kaulytojui (buvo tokių etatinių), ar sprendžiant kokį rimtą klausimą. Namuose žinojome, jei tėvelio kabineto durys uždarytos, geriau jam netrukdyti. Užtat jei reikėdavo pagalbos sprendžiant uždavinius, jis visada padėdavo. Tėvelis norėjo, kad taisyklingai rašytume ir kalbėtume lietuvių kalba, todėl dažnai taisydavo mūsų šnekamąją kalbą.“

VU Matematikos ir informatikos fakultete vyriausiuoju mokslo darbuotoju dirbantis Kęstutis Kubilius pasakoja, jog jam ir seseriai Birutei įstojus į Vilniaus universitetą, tėvų namuose visada būdavo laukiami jų studijų draugai, su kuriais jų tėtis mielai bendravęs, domėdavęsis, kaip jiems sekasi.

„Mūsų draugai buvo mielai laukiami tėvų namuose. Tėvelis ateidavo su jais pabendrauti, klausinėdavo, kaip sekėsi egzaminai, o po to grįždavo į kabinetą dirbti. Jis aplinkinius vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir statuso. Mums, vaikams, įdiegė vertybes, kad svarbu padorumas ir tiesos sakymas.“

Šventės – svarbi Kubilių šeimos tradicija

„Mūsų namuose visada būdavo švenčiamos Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Šias šventes tėvai atsinešė iš savo šeimų. Nors abu tėvai buvo partiniai, bet per Kūčias ant stalo visada padėdavo kalėdaičių“, – prisiminimais dalinasi Kęstutis Kubilius.

Nors kaimynai buvo draugiški ir geri žmonės, mena Kęstutis, vis dėlto sovietmečiu švenčiant tradicines lietuvių šventes tekdavo užtraukti užuolaidas ir tokiu būdu slėptis nuo valdžios. Per šias šventes prie stalo susėsdavusi visa Kubilių šeima, taip pat mamos ir tėčio broliai. „Per Kūčias tėvelis visada skaičiuodavo, kiek patiekalų yra ant stalo, o per Velykas tikrindavo, kurio kiaušinis stipresnis. Ir dažnai jam pasisekdavo gauti stipriausią!“ – sako K. Kubilius.

Svarbi Kubilių šeimos tradicija – Joninės, kurios neapsieidavo be paparčio žiedo ieškojimo Valakampiuose. Čia gimė ir tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų, kuri nenutrūko ir persikrausčius į Antakalnį.

„Kai tėvai buvo jauni, vasaras jie leisdavo Valakampiuose – tuomet Joninių šventimas buvo ilgas ir būtinai su paparčio žiedo ieškojimu. Gyvenant Valakampiuose atsirado tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų. Pasibaigus mūsų vasarojimams Valakampiuose, tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų nenutrūko. Į mūsų namus Antakalnyje tėčio kolegos matematikai ateidavo jo sveikinti ir visada atnešdavo ąžuolo vainiką“, – tęsia K. Kubilius.

Kubilių namuose buvo švenčiamos ne tik tradicinės lietuvių šventės, šeima kūrė ir savąsias tradicijas, iš kurių viena – sekmadieniai pietūs. Kaip pasakoja K. Kubilius, svečiai tėvų namuose buvo labai laukiami, tėvai mėgo juos kviesti pas save savaitgaliais. „Mama įvedė sekmadieninių pietų tradiciją, kai gamindavo patiekalus iš bulvių. Virdavo ,,pyragiukus“ – tai iš tėvų gimtinių atkeliavęs cepelinų su varške pavadinimas. Patiekalas labai patikęs ir tėčiui.“

Mėgo skaityti ir fotografuoti

Pasidomėjus, ką Jonas Kubilus mėgdavo veikti laisvą minutę, Kęstutis ir Birutė prisimena – didžiausia jų tėvelio aistra buvo knygos. „Knygas tėtis skaitydavo kai tik rasdavo laisvą minutę, net valgydamas! Tais laikais buvo sudėtinga nusipirkti dominančią knygą, bet tėvelis turėjo ,,blatą“ – pažįstamų knygynuose ir antikvariatuose. Jis sukaupė didžiulę mokslinių ir grožinių knygų, mokslinių žurnalų biblioteką, taip pat surinko meno kūrinių albumų kolekciją. Knygos užpildė aukštas lentynas jo darbo kabinete, knygoms buvo skirtas ir didžiulis kambarys namo rūsyje“, – sako Birutė Petrauskienė.

Jono Kubiliaus duktė pasakoja, jog tėtis buvo labai tvarkingas ir rūpestingas su savo daiktais – knygomis, laiškais, atvirukais, nuotraukomis – mokėjo juos saugoti ir archyvuoti.

„Tėvelis į savo knygų priešlapius klijuodavo dviejų tipų ekslibrisus. Dažniausiai sutinkamas ekslibrisas su M. K. Čiurlionio paveikslo motyvais, kurį specialiai tėčio prašymu sukūrė Vytautas Jakštas. Ekslibriso idėja tėveliui kilo po Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejaus. Kitas, rečiau sutinkamas, buvo sukurtas VU 400 metų jubiliejaus proga. Jame yra tekstas: „Ex libris • Rektorius •Jonas •Kubilius • Vilniaus • universiteto • jubiliejiniai • metai •1579–1979.“

Tėvelis labai kruopščiai klijavo ekslibrisus ant kiekvienos gautos knygos, o jų per visą gyvenimą sukaupė apie trisdešimt tūkstančių. Dabar dauguma šių knygų yra jo vardo fonde Vilniaus universiteto bibliotekoje“, – viena iš daugelio tėčio idėjų dalinasi B. Petrauskienė

Pasaulinio garso matematikas, akademikas Jonas Kubilius mėgo ne tik skaityti. Birutė Petrauskienė primena – tėtis mėgęs ir fotografuoti. Antakalnio namo rūsyje buvo įsirengęs net fotolaboratoriją!

„Namo rūsyje įsirengtoje fotolaboratorijoje tėtis pats ryškino juosteles ir gamino nuotraukas. Nuotraukų džiovinimui buvo naudojami specialūs džiovintuvai – ir Kęstučiui prie jų nenorom teko padirbėti. Namuose išlikę daug albumų su tėvelio darytomis nuotraukomis. Vėliau, kai atsirado galimybė fotografuoti su specialiomis fotojuostomis, iš kurių buvo daromos skaidrės, jis fotografavo su jomis. Skaidrių demonstravimas buvo privalomas, o ir mėgstamas akcentas per platesnės giminės susibūrimus. Skaidrėse ir nuotraukose ne tik mūsų vasaros kelionių įspūdžiai, tai ir susitikimai su draugais, šventinės nuotaikos, kasdienių darbų sustabdytos akimirkos, augantys vaikai ir anūkai. Juose Tėvelio istorija...“

Kelionėse – pažintis su Lietuva ir kaimyninėmis šalimis

Vasaros laikotarpiu Kubilių šeima mėgdavo keliauti. 1955 metais įsigijus pirmąjį „Москвич 401“ automobilį pakeliui iš Vilniaus į Palangą šeima visada užsukdavo į Jono Kubiliaus tėviškę Fermų kaimą bei Valerijos Kubilienės gimtinę – Viduklę. Fermose, J. Kubiliaus tėvų name, gyveno jo brolis Juozas Kubilius.

„Tėvelis sakė, kad brolis Juozas iš jų penkių brolių buvo gabiausias, bet jo gyvenimas taip susiklostė, kad jis negavo savęs verto išsilavinimo. Juozas rašė eilėraščius. Tėvelis norėjo išleisti jo eilėraščių knygą. Todėl brolio ranka rašytus eilėraščius surinko kompiuteriu. Apsilankydavome ir Rietave, kur pas dėdę Bronių (gydytoją) gyveno tėčio mama“, – pasakoja Kęstutis Kubilius.

Esant galimybei, kelias vasaros savaites šeima tradiciškai praleisdavo keliaudama po Lietuvą, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusijos pakraščius. „Tėvelis su dėde Otonu (taip vadinome Romaną Rumšą, giminaitį iš mamos pusės) buvo geri draugai ir aistringi keliautojai, jie iki smulkmenų suplanuodavo kelionių maršrutus. Važiuodavome dviem automobiliais – Rumšai ir mūsų šeima su tėvelio broliu Vytautu. Mes, vaikai, miegojome palapinėse, tėvelis su mama norėjo daugiau patogumų, todėl miegojo automobilyje“, – vaikystės įspūdžiais dalinasi ir Birutė Petrauskienė.

Su kelionių draugais ar vieni keliaujantys Kubiliai mėgdavo lankyti mažus miestelius, apžiūrėti piliakalnius, bažnyčias, kapines. Buvę ir nuotykių. Sykį jau sutemus šeimyna sustojo nakvynei Kaliningrado apylinkėse, pasistatė palapines, o pabudę ryte pamatė, kad miega senose kapinėse!

Pakeliavus po kaimynines šalis ar Lietuvą, likusią atostogų dalį J. Kubilius su šeima praleisdavo prie jūros. „Gyvi atsiminimai iš poilsio Karklėje. Gyvenome nedideliame vasarnamyje kopų pakraštyje. Pro langą matydavosi jūra, girdėdavosi ošimas – aplinka tiesiog kerinti. Tėvelis ten mėgdavo dirbti. Dieną mes visi išeidavome į paplūdimį, o jis likdavo namuose ir galėjo netrukdomas dirbti mokslinį darbą. Vakare su broliu Vytautu išeidavo pasivaikščioti pajūriu, o gulinėjimo prie jūros su visais jam nereikėjo. Turėjo jis ir žiūronus, mėgo stebėti plaukiančius laivus. 1983 metais tėvai Palangoje įsigijo kooperatinį butą, galėjome atostogauti ten, tačiau poilsis prie kopų šalia jūros labai traukė ir dar kelerius metus važiuodavome į Karklę“, – prisimena Birutė Petrauskienė ir priduria, jog mieliausi prisiminimai liko iš kartu praleistų laisvalaikio valandų, tačiau ryškiausias vaizdas – vėlyvas vakaras, šviesa kabinete, muzika ir prie stalo sėdintis tėvelis.