Kaip darbuotojai Lietuvoje patiria, atpažįsta ir įveikia perdegimo riziką?

Ar kada jautėtės fiziškai ir protiškai išsekę, emociškai nestabilūs ar sunkiai koncentruojantys dėmesį darbe? Naujausias Lietuvos darbuotojų tyrimas atskleidė, kad tokie simptomai gali būti rimtas perdegimo signalas. Ištyrus beveik pusantro šimto darbuotojų paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tų, kurie įtaria patiriantys perdegimą, iš tiesų priklauso aukštos rizikos grupei, tačiau net 85 proc. visų tyrimo dalyvių nesikreipia pagalbos. Dauguma jų tiki, kad perdegimą pavyks įveikti patiems, o labiausiai galėtų padėti neperdegti vadovų ir kolegų palaikymas, darbo krūvio ir sąlygų normalizavimas, teigiamas grįžtamasis ryšys, komandinis darbas bei darbo ir poilsio pusiausvyra.

Perdegimas gali būti įvairaus laipsnio

Perdegimas moksle yra apibrėžiamas trylika būdų, bet iš esmės galime juos sutraukti į vieną, apimantį du esminius aspektus. Pirmasis – tai objektyvus negalėjimas dirbti, kylantis dėl protinių ir fizinių jėgų trūkumo. Antrasis – subjektyvus nenoras dirbti arba siekis išvengti veiklų, kurios sekina jėgas, o kraštutiniais atvejais – ir to, kas silpnina net norą gyventi. Kitaip tariant, perdegimą galime įtarti, kai nebeturime nei jėgų, nei noro dirbti. 

Pastaruoju metu vis dažniau girdime kalbant apie augantį perdegimo atvejų skaičių, dažnai tai net pavadinama perdegimo pandemija. Vis dėlto atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad tokios pandemijos nėra. Iš kur tuomet kyla šis viešas įsitikinimas? 

Pirmiausia svarbu suprasti, kad perdegimas nėra vienalytė būsena. Jis gali būti įvairaus laipsnio, todėl tiksliau būtų apie jį kalbėti kaip apie kontinuumą – vientisą, nenutrūkstamą visumą, kurioje pokyčiai vyksta laipsniškai. Viename šio kontinuumo gale yra perdegimo simptomai, kitame – perdegimo sindromas. 

Perdegimo simptomai yra gana paplitę. Juos patiriantys asmenys nurodo, kad darbo dienos pabaigoje dažnai jaučiasi pavargę ar emociškai tušti, jiems reikia daugiau laiko norint pailsėti ir atgauti jėgas. Kai perdegimo simptomai yra stiprūs ir ilgalaikiai, sakome, kad perdegimo rizika yra didelė. Prieš kelerius metus atliktas reprezentatyvus Lietuvos darbuotojų tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje didelę perdegimo riziką patiria 14 proc. visų dirbančiųjų (1 pav.). Palyginimui: Japonijoje didelė perdegimo rizika būdinga 26 proc. darbuotojų, Nyderlanduose – 16 proc., Norvegijoje – 13 proc. Kitaip tariant, mūsų šalis patenka į šalių, kuriose perdegimo rizika yra viena didžiausių, trejetą.

Tačiau nors perdegimo simptomai gali būti nemalonūs, žalingi sveikatai ir darbo kokybei, tai nėra tas pats, kas tikrasis perdegimas, arba perdegimo sindromas. Pastarasis yra gerokai rimtesnė būklė, kurią nustatyti gali tik sveikatos specialistai. Perdegimo sindromo atveju kalbame apie asmenis, kurių psichikos sistema yra išsekusi, kurie būna nedarbingi ilgą laiką, o jų atsigavimas trunka ištisus mėnesius ar net metus. Perdegimo sindromas yra kas kita nei laikinas nuovargis po sudėtingo darbo etapo. Problema ta, kad perdegimo sindromas registruojamas tik 5 iš 23 šalių ir tik trijose iš jų perdegimą patiriantiems darbuotojams skiriamas nedarbingumas ir išmokos.

Taigi, kai kalbame apie pandemiją, turime galvoje darbuotojų, patiriančių perdegimo simptomus, skaičių. Moksliniai tyrimai šiandien sako, kad perdegimo simptomų didėjimas yra labai nežymus, kitaip tariant, perdegimo pandemijos nėra.

Kodėl kalbame apie perdegimą?

Nenuostabu, kad perdegimui skiriama tiek daug dėmesio – jo padariniai paveikia ne tik patį darbuotoją, bet ir organizaciją. Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad perdegimas siejamas su  psichikos ir fizinės sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimo ir nuotaikos sutrikimai, miego sutrikimai, galvos ir kaklo skausmai, virškinamojo trakto sutrikimai, dažnesnės kvėpavimo takų infekcijos, širdies ir kraujagyslių ligos, padidėjęs alkoholio vartojimas. 

Perdegimą patiriantys darbuotojai pasižymi prastesniais veiklos rezultatais, dažniau serga ir dažniau palieka organizaciją. Tai lemia tiek didesnes sąnaudas, tiek ilgalaikius iššūkius komandų stabilumui ir darbo kokybei. Todėl pastaraisiais metais perdegimas atsiduria ne tik akademinių tyrimų, bet ir viešųjų diskusijų centre – kalbama apie jo priežastis, įveiką ir prevenciją. Vis dėlto kasdieniame gyvenime vis dar trūksta aiškios ir patikimos informacijos apie tai, kas iš tiesų yra perdegimas, kaip jį atpažinti ir kada reikėtų imtis veiksmų bei kreiptis pagalbos.

Pusė tiriamųjų atpažįsta perdegimo simptomus

Siekdami geriau suprasti, ką iš tiesų išgyvena perdegimą patiriantys asmenys ir ką išgyvena tie, kurie mano, kad patiria perdegimo simptomus, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro mokslininkai atlieka tyrimą. Juo taip pat siekiama išsiaiškinti, kokiose situacijose ir kokiomis aplinkybėmis darbuotojai suvokia perdegantys, kas paskatina juos kreiptis profesionalios pagalbos ir kokios priežastys nuo to sulaiko.

Iki šiol tyrime jau dalyvavo beveik pusantro šimto įvairiose organizacijose įvairias pareigas einančių įvairaus amžiaus darbuotojų. Iš jų 11 asmenų perdegimą buvo diagnozavęs sveikatos specialistas – šeimos gydytojas, psichiatras ar psichoterapeutas. Kiti 130 tyrimo dalyvių nurodė patys įtariantys, kad patiria perdegimo simptomus.

Įvertinus tyrimo dalyvių patiriamus perdegimo simptomus ir jų dažnį, paaiškėjo, kad šiek tiek daugiau nei pusė asmenų, manančių, jog patiria perdegimą, išties patenka į didelės perdegimo rizikos grupę. Dar ketvirtadalis yra vidutinės rizikos grupėje, o likusiam ketvirtadaliui rizika patirti perdegimą yra maža. Kitaip tariant, ne visi, kurie sau įtaria perdegimą, iš tiesų jį patiria, tačiau bent pusės jų nuojauta yra pagrįsta. 

Tai – svarbus postūmis organizacijoms atlikti nuolatinę perdegimo rizikos stebėseną, juo labiau kad visi tyrime dalyvavę asmenys, nepriklausomai nuo turimos ar įtariamos diagnozės, tuo metu dirbo ir savo darbingumą vertino vidutiniškai 6,5 balo iš dešimties. Jie tai darė nepaisydami patiriamų perdegimo simptomų, tarp kurių ryškiausi – susiję su emociniu išsekimu, pavyzdžiui, didelis nuovargis, negalėjimas atsipalaiduoti, nenoras imtis veiklos, džiaugsmo stoka, apatija, abejingumas, stiprios ir sunkiai kontroliuojamos emocijos.

Rimčiausi signalai – dėmesio ir atminties silpnėjimas

Lyginant mažos, vidutinės ir didelės perdegimo rizikos darbuotojų grupes, išryškėjo aiškūs skirtumai. Darbuotojai, kurių perdegimo rizika maža, daug dažniau perdegimo simptomus sieja su nepasitenkinimu darbu ir jo organizavimu. Jie mini grįžtamojo ryšio trūkumą, vadovų abejingumą ir neįsiklausymą į keliamas problemas, didelį darbo krūvį, profesinę stagnaciją ir apskritai sumažėjusį susidomėjimą darbu. 

Tačiau didėjant perdegimo rizikai ir intensyvėjant jo simptomams darbuotojų patirtis keičiasi. Vidutinės rizikos grupėse vis dažniau nurodomi patiriami fiziniai simptomai, pavyzdžiui, sutrikęs miegas, nuolatinis nuovargis ir silpnumas, pykinimas, galvos ir skrandžio skausmai. Šie požymiai signalizuoja, kad emocinis išsekimas jau ima veikti organizmo funkcionavimą.

Didelės perdegimo rizikos grupėje ryškėja dar vienas itin pavojingas etapas – gerokai padaugėja kognityvinės žalos požymių. Darbuotojams tampa sunku susikaupti, suprastėja atmintis ir dėmesys, o kasdienės užduotys ima reikalauti neproporcingai daug pastangų. Šie rezultatai suteikia vertingų įžvalgų apie perdegimo raidą, dinamiką ir empiriškai patvirtina kol kas tik teorinėmis laikytas prielaidas, kad perdegimas prasideda nuo nuovargio ir emocinio išsekimo, vėliau sukelia fizinę žalą, o ilgainiui ima kenkti ir kognityvinėms funkcijoms. 

Praktiniu požiūriu svarbu pabrėžti, kad nepasitenkinimas darbu ir organizacija dar nereiškia perdegimo, tačiau į patiriamus sveikatos sutrikimus jau būtina atkreipti dėmesį. O rimčiausi ir didžiausią perdegimo riziką signalizuojantys požymiai – atminties sutrikimai ir sunkumai sutelkti bei išlaikyti dėmesį – rodo, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų.

Kaip atpažinti perdegimą kasdienėse situacijose?

Atsakydami į klausimą, kokiose situacijose ar kokiomis aplinkybėmis suprato patirią perdegimą, didžioji dalis tyrimo dalyvių nurodė emocinės būklės pokyčius, kai išgyvenamos intensyvios neigiamos emocijos ar darosi sunku jas kontroliuoti. Šiek tiek rečiau, tačiau sau įtarti perdegimą paskatino ir pasireiškę fiziniai simptomai ar sutrikimai.

Pasak Nyderlandų ir Švedijos – šalių, kuriose perdegimas pripažįstamas profesine liga – sveikatos specialistų, kreiptis profesionalios pagalbos dėl galimo perdegimo reikėtų tuo atveju, jei šešis ir daugiau mėnesių juntamas protinis ir fizinis išsekimas, kylantis po minimalių pastangų darbe. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir tada, kai bent vieną mėnesį juntama sumažėjusi protinė energija: stinga iniciatyvumo, pasidaro sunku atkakliai siekti tikslų, ištverti ilgalaikį stresą ar aktyvią veiklą.

Dar vienas svarbus ženklas – nesugebėjimas atsigauti. Įprastos ir anksčiau padėdavusios atsigavimo strategijos tampa nebeveiksmingos, o kasdienės užduotys – per sunkios: sunku atlikti pusę ir daugiau veiklų darbe ir asmeniniame gyvenime. Prie to dažnai prisideda nuolat pasireiškiantys kognityviniai sunkumai – dėmesio ir atminties silpnėjimas, neefektyvus mąstymas – ir emocinės būklės pokyčiai, tokie kaip dirglumas ar emocinis nestabilumas. 

Kodėl (ne)ieškome pagalbos?

Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad 85 proc. perdegimą įtariančių žmonių nesikreipia pagalbos. Pagrindinė priežastis, kurią nurodė beveik trečdalis tyrimo dalyvių, yra įsitikinimas, kad perdegimą pavyks įveikti savo jėgomis. Ketvirtadalis tyrimo dalyvių nurodė nematą prasmės kreiptis į specialistus ir vertiną tai kaip laiko švaistymą. Dar ketvirtadalį nuo kreipimosi pagalbos sulaiko išorinės priežastys – ribotas paslaugų prieinamumas dėl gyvenamosios vietos, nepasitikėjimas specialistais ir baimė dėl galimų pasekmių darbe, pavyzdžiui, įrašas sveikatos istorijoje ir dėl to kylančios grėsmės darbo sąlygoms ar net darbo vietai. Likusieji teigė tiesiog neturintys tam laiko, jėgų ar drąsos.

Priežastys, dėl kurių nesikreipiama pagalbos, tarp skirtingų perdegimo rizikos grupių smarkiai skiriasi. Mažos rizikos grupei priklausantys asmenys dažniau mano, kad perdegimą įveiks patys ar jis praeis savaime, nepasitiki specialistų pagalba ir remiasi artimųjų palaikymu. Vidutinę riziką patiriantys darbuotojai dažniau mini išorines kliūtis – laiko stoką ar tai, kad sunku patekti pas specialistus. Tuo tarpu didelės rizikos grupėje dominuoja informacijos trūkumas, stigma, baimė dėl karjeros ir jausmas, kad „niekas nebepadės“. Galime tik įsivaizduoti, ką išgyvena ir kaip dirba asmuo, kuris ne tik prastai jaučiasi, bet ir nesitiki aplinkinių pagalbos ir apskritai vertina situaciją, kurioje atsidūrė, kaip esančią be išeities.

Likę 15 proc. tyrimo dalyvių, kurie kreipėsi pagalbos, tą darė daugiausia dėl prastos emocinės savijautos, t. y. nepasitenkinimo gyvenimu, panikos, suicidinių minčių, bejėgiškumo jausmo, nerimo ir noro kuo greičiau pakeisti padėtį, taip pat dėl prastos fizinės savijautos – skausmų, kitų negalavimų ar nekokybiško miego. Kiek rečiau kreiptis pagalbos pastūmėjo šeima, draugai ar kolegos, suprastėjusi darbo kokybė ir noras išlaikyti darbingumą.

Kas padeda įveikti perdegimą?

Perdegimo įveikos priemonės skirstomos į dvi grupes: individualias, skirtas asmens gerovei (terapijos, pasivaikščiojimai miške, atsipalaidavimo būdai), ir organizacines, skirtas darbo aplinkai gerinti (komunikacijos, vadovavimo, krūvio ar grafiko pokyčiai). Tyrimai rodo, kad individualios priemonės efektyvios trumpuoju laikotarpiu (iki 6 mėnesių), o ilgalaikei perdegimo prevencijai būtinos organizacinės priemonės.

Tyrimo dalyviai, paklausti, kokios asmeninės savybės padeda įveikti perdegimo simptomus, minėjo užsispyrimą, kantrybę, atkaklumą, kūrybiškumą, analitinį mąstymą, pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Tačiau beveik pusė nurodė, kad svarbiausia pagalba būtų susijusi su darbu ir organizacija: tai vadovų ir kolegų palaikymas, darbo krūvio ir sąlygų normalizavimas, teigiamas grįžtamasis ryšys, atsakomybių paskirstymas, komandinis darbas, sprendimų argumentavimas, darbo ir poilsio pusiausvyra. Trečdalis teigė, kad padėtų emocinis palaikymas, dalijimasis patirtimi ir visuomenės požiūrio į perdegimą pokyčiai. Likęs penktadalis norėtų daugiau mokymų apie perdegimą ir laiko pomėgiams bei poilsiui.

Ką galime padaryti, kad perdegimo rizika būtų mažesnė? Visų pirma, atkreipti dėmesį į jau minėtus perdegimo simptomus. Jei kelis mėnesius patiriate stiprų protinį ir fizinį nuovargį, kuris nepraeina net skyrus laiko poilsiui, išgyvenate daug neigiamų emocijų ir dėl to prastėja jūsų veikla tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, ypač jei tampa sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, jei šlubuoja atmintis, pakalbėkite apie tai su artimaisiais, draugais, kolegomis ar specialistais. Taip pat atkreipkite dėmesį, jei taip jaučiasi šalia jūsų esantis draugas, kolega ar šeimos narys.

Šis tekstas yra žurnalo „SPECTRUM“ dalis, todėl jo platinimas, kopijavimas ar kitoks naudojimas galimas tik gavus redakcijos sutikimą