Kas buvo VU teritorijoje, kai dar nebuvo universiteto: nuo akmens amžiaus iki pirmojo vandentiekio

Minėdami 447-ąsias Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo metines, kviečiame sužinoti, kas slypi po VU kiemeliais. VU Istorijos fakulteto archeologijos magistrantė Elvija Baltrukonytė apžvelgė ir susistemino VU teritorijoje nuo 1960 iki 2023 m. aptiktus archeologinius duomenis. Studentė medžiagą apžvelgė baigiamajame bakalauro darbe. Jos tyrimas buvo publikuotas VU Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų žurnale. E. Baltrukonytė papasakojo, kad VU centrinių rūmų teritorijoje būta akmens amžiaus žmonių, ankstyvos gyvenvietės, pirmosios Lietuvoje parapinės bažnyčios, kapinių ir miestiečių namų.

„Universitetas“ nuo akmens amžiaus

Seniausi archeologų VU teritorijoje aptikti žmonių veiklos pėdsakai siekia akmens amžių, kai pagrindiniai įrankiai buvo gaminami iš titnago, o žmonės nuolat judėjo. 2023 m. archeologas dr. Kęstutis Peseckas atliko tyrimus Konstantino Sirvydo kiemelyje, buvusiame Šv. Jonų bažnyčios šventoriuje. Kasinėjimų metu archeologas aptiko ne tik VU teritorijoje, bet ir bene visame Vilniaus senamiestyje seniausius radinius – titnago skeltę ir nuoskalas. Šie artefaktai byloja apie akmens amžiaus stovyklą.

Vėlyvąjį paleolitą–mezolitą, kuris Lietuvoje datuojamas 9–8 tūkst. m. pr. Kr., menantys radiniai buvo aptikti suplauto smėlio sluoksnyje. Cituodama kitus Vilniaus miesto tyrėjus, E. Baltrukonytė teigia, kad tokio tipo radiniai gali suteikti žinių ne tik apie pirmykščių vilniečių veiklą VU teritorijoje, bet ir apie miesto gamtinį reljefą, kuris anuomet buvo visiškai kitoks nei dabar.

„Pabrėžtina, kad Vilniaus mieste tokio tipo stovyklavietės nėra naujiena. Analogiško datavimo objektai identifikuoti Valakampiuose, palei Neries slėnį ir kitur. Vis dėlto VU teritorijoje tai – sensacingas atradimas. Iki šiol nebuvo žinoma, kad tokio pobūdžio objektas galėtų egzistuoti teritorijoje, kurioje įkurtas VU“, – apie seniausią atradimą VU pasakoja magistrantė.

Ankstyvojo Vilniaus miesto užuomazgos

Archeologijos studentė sako, kad XIII–XIV a. Vilnius dar nebuvo vientisas miestas, o veikiau priminė atskirų gyvenviečių „salas“, tarp kurių driekėsi tušti plotai. Šiai minčiai iliustruoti ji pamini dar vieną archeologo dr. K. Pesecko radinį K. Sirvydo kieme. Jame po XIV a. pabaigos – XV a. archeologiniu sluoksniu aptikta medinė lenta. Gali būti, kad ši lenta mena, jog prieš pastatant bažnyčią ši vietovė buvo apgyventa. Toks dr. K. Pesecko atradimas leidžia kalbėti apie ankstesnį nei XIV a. pabaigos – XV a. užstatymą.

E. Baltrukonytės surinktoje tyrimų medžiagoje minima, kad viename iš uždaresnių VU kiemelių – S. Stanevičiaus – taip pat aptikta medinių konstrukcijų, kurios galėtų būti datuojamos laikotarpiu prieš Gedimino laiškus, tai yra XIII–XIV a. Šiame kieme tyrimai atlikti 1973 ir 2020–2022 m. 1973 m. tyrimų metu kultūrinis sluoksnis siekė iki 4,8 m storio. Įvairiuose jo intarpuose rasta smulkesnių griuvenų sluoksnių su degėsiais, kaulais ir puodų šukėmis. Pačiame dugne, 4,5–4,8 m gylyje, aptikta durpių su ąžuolinių rąstų klojiniu, kuris leidžia spėti čia buvus senovinę gatvę. Studentė pažymi, kad šie kasinėjimai atlikti seniai, todėl tuomet taikyti tyrimų metodai ne visada atitiko šiandieninius mokslo standartus.

2020–2022 m. buvo tiriama rytinė kiemo pusė. Šių tyrimų metu po dabartinio pastato pamatais, siekiančiais 1,5 m gylį nuo dabartinio paviršiaus, aptikti dar vieni, senesni pamatai. Taip pat rasti akmeniniai grindiniai. Vis dėlto dėl saugumo ir techninių sunkumų šių tyrimų metų nebuvo pasiektas natūralus žemės sluoksnis, vadinamasis įžemis.

Titnago radiniai. Dr. Kęstučio Pesecko nuotr.

Teritorija iki universiteto

Dar iki įsikuriant jėzuitams, XIV a. pabaigoje šioje teritorijoje pradėta statyti pirmoji Vilniaus parapinė bažnyčia. Vėliau ji buvo prijungta prie VU, gavo Šv. Jonų vardą ir neteko parapinės bažnyčios statuso. Apžvelgusi istorinius duomenis, E. Baltrukonytė pastebėjo, kad istorikai pateikė skirtingų nuomonių apie laidojimus pirmosios parapinės bažnyčios teritorijoje. Tačiau archeologiniai duomenys leidžia gana tvirtai kalbėti apie ankstyvuosius palaidojimus prie Šv. Jonų bažnyčios. Ties bažnyčios siena K. Sirvydo kieme aptikti XV a. antrosios pusės kapai: mirusieji laidoti tvarkingai, po vieną, galvomis į vakarus, sudėtomis ant krūtinės rankomis. Kaip įkapės, kapuose rasti peiliai ir diržų sagtys.

Žinomais istoriniais duomenimis, XV–XVI a. VU teritorija jau atrodė visai miestietiška. Ji buvo suskirstyta į posesijas (miesto namų valdas su sklypu), jose stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, o kai kurie tyrėjai net kelia versiją, kad čia būta ir gynybinio pobūdžio statinių. E. Baltrukonytė atkreipia dėmesį, kad jėzuitai atėjo ne į tuščią sklypą, o į vietą, kuri jau buvo apgyvendinta, užstatyta ir savaip susiformavusi.

Archeologijos magistrantė pasakoja, kad senąją Vilniaus kasdienybę labiausiai atskleidžia smulkios detalės: „Filosofijos fakulteto Bursų kieme rastas medinių konstrukcijų kompleksas. Jame aptikti apdegę mediniai pastatai, pastatas su dubeninių koklių krosnimis, hipotetinis šulinys, tvorelė, datuojami XV–XVI a. Deja, šio kiemo iki galo ištirti nepavyko, nes tam tikrame gylyje pradėjo kauptis gruntinis vanduo, kuris trukdė tyrimams. Dubeninių koklių krosnies liekanos aptiktos ir Didžiajame kieme. Deja, aplink medinio pastato liekanų nepastebėta, o griuvenos aptiktos įgilintoje, iš anksto paruoštoje duobėje, kurios iškasimas buvo pastebėtas stratigrafiniame pjūvyje. Vadinasi, veikimo laikotarpiu krosnis stovėjo kitoje vietoje, o vėliau, ją sudaužius, griuvenos buvo atvežtos ir supiltos į Didžiajame kieme paruoštą duobę. Tačiau Didžiajame kieme esama ir technologinių naujovių. Jame fiksuotos XVI a. pradžią menančios medinių vamzdžių liekanos, tyrėjų siejamos su pirmuoju Vilniaus vandentiekiu, įrengtu 1501 m.“

Vis dėlto jaunoji mokslininkė primena, kad VU kiemeliai iki galo nėra ištirti: „Dalis atsakymų jau rasta, tačiau dalis jų vis dar slypi po žeme. Iki šiol ištirta tik 23 proc. VU kiemelių. Ypač mažai žinoma apie tai, kas slypi šiaurrytinėje VU teritorijos dalyje. Tad nors universitetas čia buvo įkurtas 1579 m., pati vieta turi gerokai senesnę istoriją ir net priešistorę – su ankstyva gyvenviete, pirmąja bažnyčia, kapinėmis ir miestiečių namais. Minint 447-ąsias VU metines, kitą kartą einant per centrinių rūmų kiemelius verta pažvelgti ir prisiminti ne tik tai, kas stovi ant žemės, bet ir kas slypi po ja.“