Nuo priešistorinės mitybos iki alternatyviosios jaunimo kultūros: VU Istorijos fakulteto studentai konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“ pristatė savo vasaros praktikos tyrimus

Ką apie XX a. dešimtojo dešimtmečio jaunimą gali papasakoti senos fotografijos, zinai ir muzikos įrašai? Kaip miestelių bendruomenės saugo atmintį ir kuria vietos tapatybę? Ar priešistorinėje Lietuvoje mirusiesiems skirtas maistas skyrėsi nuo kasdienio? Atsakymų į šiuos klausimus vasarą ieškojo trys Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai – Mūza Svetickaitė, Tolmintas Matonis ir Gintarė Motiekaitytė. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos praktikos rezultatus jie pristatė baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“. Konferencijoje išskirtinio įvertinimo sulaukė T. Matonio pranešimas. Jis buvo apdovanotas už geriausią ir įtaigiausią tyrimo pristatymą.

Alternatyviosios jaunimo kultūros dešimtojo dešimtmečio Utenoje

M. Svetickaitė atliko tyrimą „Lietuvos „devyniasdešimtųjų“ alternatyvioji jaunimo kultūra: pažinimo šaltiniai, atmintis, nauji pasakojimai“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto mokslininkas asist. dr. Norbertas Černiauskas. Tyrimu siekta atskleisti pagrindinius 1990–2000 m. Lietuvos provincijos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus, pasitelkiant konkretaus miesto – Utenos – pavyzdį. 

Praktikos metu M. Svetickaitė rinko ir analizavo įvairius šaltinius: peržiūrėjo tuo laikotarpiu leistą regioninę spaudą, Lietuvos televizijos ir Utenos televizijos archyvinę medžiagą, skaitmeninį Lietuvos jaunimo kultūros archyvą ir atminties institucijų fonduose saugomą medžiagą. Svarbia tyrimo dalimi tapo pokalbiai su Utenos alternatyviosios kultūros kūrėjais ir liudininkais. Iš viso atlikta 18 interviu, devyni iš jų – vaizdo formatu. Savo prisiminimais dalijosi dešimtojo dešimtmečio subkultūrų atstovai, muzikos grupių nariai, prodiuseriai, verslininkai, fotografai, mokytojai ir kiti to meto kultūrinio gyvenimo dalyviai.

Archyvinė medžiaga ir įvairūs artefaktai rinkti ir iš vietos gyventojų bei neformaliosios kultūros liudininkų. Tyrimo rinkinį papildė rašytinė medžiaga, savilaidos leidiniai, pačių gaminti žurnalai – zinai ir skrajutės, fotografijos, muzikos instrumentai, garso ir vaizdo įrašai, drabužiai, muzikos klausymo bei įrašymo įranga. Remiantis amžininkų liudijimais ir surinktais šaltiniais, sudarytas Utenoje veikusių alternatyviosios kultūros vietų sąrašas. Į jį pateko to meto klubai, neformalios susibūrimo vietos, muzikos studijos, įrašų platinimo taškai ir kitos svarbios erdvės.

Vienas pagrindinių praktikos rezultatų – bendradarbiaujant su Utenos muziejininkais, istorikais ir bibliotekininkais išgryninta būsimos parodos koncepcija. Joje bus siekiama atskleisti svarbiausius Utenos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus ir miesto išskirtinumą bendrame dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kontekste. Praktikos metu surinktos medžiagos pagrindu parengtą parodą Utenos kraštotyros muziejuje ketinama atidaryti 2027 m.

„Įvairūs tyrime analizuoti šaltiniai – spauda, neformalioji savilaida, audiovizualiniai archyvai, interviu su liudininkais – leido susipažinti su tiriamuoju laikotarpiu iš įvairių perspektyvų. Įdomiausia buvo prisiliesti prie autentikos: vartyti pirmuosius kūrėjų rankraščius, lankyti legendomis apipintus neformalų pastatus, kuriuose ir šiandien galima rasti dešimtąjį dešimtmetį menančių ženklų, ir kalbinti liudininkus – su kiekvienu pokalbiu to dešimtmečio Utenos alternatyviosios kultūros paveikslas darėsi vis ryškesnis“,– apie savo tyrimą pasakoja M. Svetickaitė.

Kaip vietos bendruomenės saugo savo atmintį

T. Matonis vykdė tyrimą „Lietuvos vietos bendruomenės: atminčių ir tapatybių žemėlapiai. Raida ir tendencijos“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentas dr. Salvijus Kulevičius. Tyrimo centre atsidūrė vietos bendruomenių gyvoji, arba komunikacinė, atmintis. T. Matonis siekė išsiaiškinti, ar bendruomenės turi savitą vietos atmintį, kokie pasakojimai ją formuoja ir kaip ji atsispindi bendruomenių veikloje. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo vasaros praktikos metu atlikti interviu su Marijampolės savivaldybėje veikiančių vietos bendruomenių nariais.

Tyrimas atskleidė, kad vietos įamžinimo iniciatyvose susipina vietinė, regioninė, nacionalinė ir religinė tapatybės. Tai parodo bendruomenių statomi paminklai Lietuvos savanoriams ir iškilioms vietos asmenybėms, kaimų kryžiai, taip pat vietos legendomis apipinti parkai bei kitos reikšmingos erdvės. Miestelių ir kaimų bendruomenių kultūra, kartu ir jų atminties kultūra, daugiausia remiasi tarpukariu susiformavusiomis, dažnai religinės kilmės tradicijomis bei šventėmis. Į jas kartais įpinami sovietmečio kultūriniai reliktai, pavyzdžiui, derliaus šventes primenančios rudens šventės, ir šiuolaikinės Lietuvos kultūrinės tradicijos – Liepos 6-osios minėjimas ar retais atvejais net Helovinas.

„XIX a. atminimai, pavyzdžiui, pasakojimai apie dvarus, bendruomenėse iškyla gana retai. Šis laikotarpis dažniausiai jau peržengia maždaug 80–100 metų apimančias komunikacinės atminties ribas. Miestelių ir kaimų atmintį neretai sunku išsaugoti ir dėl XX a. vykusių gyventojų kaitos procesų. Nemaža dalis dabartinių gyventojų sovietmečiu į šias gyvenvietes persikėlė iš vienkiemių, miestų ar kitų Lietuvos regionų. Vis dėlto bendruomenėms ilgainiui kyla poreikis ieškoti vietos istorijos ir kurti savąją vietos legendą. Kai kur tokios tapatybės pradėtos kurti dar sovietmečiu. Pavyzdžiui, Igliaukoje tuo rūpinosi mokytojas P. Klebaris. Kitose gyvenvietėse šis procesas vyksta dabar – Puskelnių bendruomenė vietos istorija ir tapatybe aktyviau domėtis pradėjo pastaruoju metu“, – savo tyrimo įžvalgomis dalijasi T. Matonis.

Konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“ T. Matonio pranešimas buvo įvertintas kaip geriausias ir įtaigiausias pristatymas. Vertinimo komisija išskyrė sklandžią ir aiškią pranešimo struktūrą, suprantamai pateiktus tyrimo rezultatus ir argumentuotas, tyrimo tikslus atitinkančias išvadas. Taip pat įvertintas studento gebėjimas valdyti pristatymui skirtą laiką ir atsakyti į auditorijos klausimus.

Ar mirusiesiems buvo ruošiamas kitoks maistas?

Archeologijos bakalauro studentė G. Motiekaitytė atliko tyrimą „Maistas gyviesiems ar mirusiems: maisto liekanos urnose I tūkst. pr. Kr. stabiliųjų δ¹³C ir δ¹⁵N izotopų duomenimis“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentė dr. Giedrė Piličiauskienė. Tyrimu siekta nustatyti, ar laidojimui naudotuose induose išlikusios maisto liekanos yra tokio pat pobūdžio kaip gyvenvietėse randamuose kasdieniuose puoduose, ar kapų keramikoje galima aptikti išskirtinio, su laidojimo apeigomis sietino maisto pėdsakų. Tam buvo atlikta I tūkst. pr. Kr. kapuose ir gyvenvietėse aptiktos keramikos degėsių stabiliųjų anglies ir azoto izotopų analizė.

I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje mirusieji dažniausiai būdavo sudeginami, o jų kaulai neretai suberiami į įprastus to meto puodus. Ant šių indų sienelių iki šiol gali būti išlikę anksčiau juose gaminto maisto degėsių. Jų analizė leidžia pažvelgti ne tik į laidojimo papročius, bet ir į kasdienę priešistorinių bendruomenių mitybą. Tyrimo metu ištirta 80 keramikos degėsių mėginių iš Lietuvos kapinynų ir gyvenviečių. Be to, radiokarboniniu metodu datuotas degintinis palaidojimas iš Padvarių pilkapyno.

„Rezultatai parodė, kad kapuose ir gyvenvietėse aptiktuose induose ruoštas maistas iš esmės nesiskyrė. Vis dėlto išryškėjo regioninių skirtumų: Vakarų Lietuvos gyventojai puoduose žuvį ruošė dažniau negu to meto Rytų Lietuvos bendruomenės. Išskirtinio, galimai tik laidojimo apeigoms skirto maisto liekanų kapų keramikoje nebuvo identifikuota. Šie rezultatai sustiprina hipotezę, kad urnomis tapdavo buityje anksčiau naudoti indai, o ne specialiai mirusiesiems laidoti pagaminta keramika. Tokio pobūdžio keramikos tyrimus ateityje planuoju tęsti toliau“, – apie tyrimo rezultatus pasakoja jaunoji archeologė G. Motiekaitytė.