Pusmetis Pietų Korėjoje VU fizikos studento akimis: intensyvi mokslo kultūra ir netikėtos patirtys

„Keliaudamas supratau, kad kartais gyvename burbuluose ir turimos problemos atrodo didesnės, nei iš tikrųjų yra“, – pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto bakalaurantas Mindaugas Gudaitis. Pavasario semestrą jis praleido mainų programoje, Chung-Ang universitete, kur sėmėsi ne tik akademinės, bet ir unikalios kultūrinės patirties. 

Fizika ir inžinerija – retas pasirinkimas

Chung-Ang universitete studijuoja maždaug 10 tūkst. studentų daugiau nei VU. Universitetas išsiskiria stipria menų kryptimi, tačiau vykdo ir gamtos mokslų krypčių mokslinę veiklą: aktyviai vykdo dirbtinio intelekto, farmacijos tyrimus. 

„Nors fizikos kryptis, dalykų pasirinkimas ir infrastruktūra man, kaip mainų studentui, neatrodė lenkianti VU, bet girdėjau, kad ten atliekami aukšto lygio tyrimai su puslaidininkiais. Mano pasirinkti dalykai daugiausia priklausė inžinerijos mokslų krypčiai. Kiek teko susipažinti su kitais mainų studentais, kurių iš viso buvo 500, – pasirinkusiųjų fiziką ar inžineriją buvo labai nedaug. Dauguma buvo verslo ir IT studentai“, – pasakojo M. Gudaitis.

Studentas atstovavo Lietuvą ir Vilniaus universitetą universiteto mugėje. „Apie Lietuvą jie žino nedaug – vietą žemėlapyje. Mugėje kiekvienas galėjome pristatyti savo šalį, iš kurios atvykome. Patiems korėjiečiams buvo įdomu pamatyti Vilniaus senamiesčio architektūros vaizdus – tai jiems egzotiška“, – sakė bakalaurantas.

Intensyvi mokslo kultūra

Chung-Ang universitete semestrai kiek trumpesni nei įprasta Lietuvoje – ne ketui, o šeši mėnesiai, taip pat skiriasi ir egzaminavimo bei paties mokslo kultūra. „Studijos labai intensyvios, sesijos metu per savaitę teko laikyti 6 egzaminus. Egzaminuose pagrinde testai, tačiau duodama daug klausimų ir mažai laiko. Kartais atrodė, kad labiau tikrinamas mūsų gebėjimas spręsti testą, o ne realus žinių kiekis – jei padarai bent vieną aritmetinę klaidą, gauni nulį taškų. VU dėstytojai taip griežtai nesilaiko laiko rėmų, labiau vertina patį mąstymą, o ne sprendimo tobulumą – man tai priimtiniau. 

Taip pat ir mokslo kultūra ten labai intensyvi, privalomas lankomumas. Džiaugiuosi, kad man, kaip mainų studentui, krūvis buvo mažesnis, visus dalykus galėjau pasirinkti pats. Nors korėjiečiai labai konkuruoja tarpusavyje, bet apie pažymius niekas tarpusavyje nekalba, todėl to stipriai nepajutau,gerai jaučiausi ten studijuodamas. Dėstytojai patiko, įdomiai ir profesionaliai dėstė. Tik nustebau, jog buvau vienintelis mainų studentas, kuris kurse gyvai atsakinėdavo kone aktyviausiai – didelė dalis kurso studentų, dėstytojui uždavus klausimą, drovėdavosi atsakyti“, – pasakojo studentas.

Nors Seulo megapolyje studentui pritrūko gamtos ir ramybės, tačiau miestas sužavėjo. „Seulas – labai betoninis. Aišku, ten yra parkų, bet Lietuvoje man jaukiau, daugiau mieste esančios gamtos. Pasijautė didžiulis žmonių kiekis Seule – ten beveik 10 milijonų gyventojų. Bet kur išėjęs sutiksi žmonių. Priešingai, nei, pavyzdžiui, Saulėtekio studentų miestelyje. To ramumo labai pasiilgau – turistinėse vietose, gatvėse centre atrodo, jog eini žmonių minioje, išleistų iš arenos po varžybų. Metro po darbo visi būdavo susispaudę kaip sardinės. Tai labai vargino. Džiaugiuosi, kad gyvenau studentų miestelyje, kuris, nors ir ne centre, bet ir ne užmiestyje. Tačiau atstumai tarp lokacijų labai dideli, kelionė viešuoju transportu trukdavo bent 40 minučių. Nepaisant viso to, šis labai pažengęs ir spalvingas miestas mane sužavėjo – ten galima rasti įvairiausių pramogų, įdomaus įvairių kultūrų maisto ir veiklų“, – sakė M. Gudaitis.

Išskirtinė maisto kultūra ir netikėta pažintis

Kaip unikalią patirtį M. Gudaitis išskiria korėjiečių maisto kultūrą, smarkiai besiskiriančią nuo lietuviškosios. „Ten labai įdomus maistas – jie mėgsta aštriai, bet tuo pačiu ir saldžiai. Beveik kiekvieną kartą valgydamas užsikasdavau kimči, buvo labai gardu. Jie turi daug visokių sirupuotų gėrimų, saldžių užkandžių – man jie buvo per saldūs, pasiilgau druskos, bulvių – jos ten irgi saldžios... Jų duona balta ir panašesnė į pyragą, saldi, kaip skanėstas. Kartą keliaudamas mačiau juodą duoną, o tada išsiaiškinau, kad tai visgi pyragas. Pats buvau nusivežęs duoniukų, korėjiečiams labai patiko“, – pasakojo M. Gudaitis.

Į atmintį įsirėžė ne tik maistas, bet ir nemokami korėjiečių kalbos kursai, į kuriuos pakvietė netikėtai universitete sutikti vyresnio amžiaus žmonės. Šią veiklą studentas išskiria kaip vieną jaukiausių patirčių mainų metu.

„Pasirodo, pačiame universitete vyksta bendruomenės inicijuoti kursai, kurių metų studentai vos ne privačiai, 2–3 žmonių grupėse, mokomi kalbos. Visi mokytojai moko savanoriškai, didelė dauguma jų jau sulaukė pensijos. Bet visi kalba angliškai. Kartą per savaitę turėjom pamokėles, buvo smagu išmokti bent kiek korėjietiškai. Dar turėjau ir kitus, intensyvesnius kursus, jų metu išmokau skaityti jų raštą. Tiesa, kalbos mokytis ten nėra labai paprasta, viešose erdvėse praktiškai viskas parašyta angliškai, todėl daug progų praktikuotis neturėjau, nebent skaityti gatvių užrašus. Mūsų mokytojas buvo labai draugiškas, dirbęs inžinerinėje srityje, dabar jau pensininkas. Labai su juo susidraugavome, kartu netgi ėjom į kiną, jis pasakodavo apie savo kasdienybę, keliones, šeimą“, – pasakojo studentas.

Atrasti neturistinę Korėją

Pasak M. Gudaičio, jauni korėjiečiai gana uždari, o vyresni, nors dažnai ir nekalbantys angliškai, – labai mandagūs, paslaugūs. Tokius skirtumus jis pastebėjo bekeliaudamas laisvu laiku.

„Aplankiau praktiškai visus pagrindinius Pietų Korėjos lankytinus objektus. Aišku, reikėjo kruopščiai planuotis laiką, nes praleidus tris ar keturias paskaitas neužskaitomas visas kursas, o aš paskaitas turėdavau visas penkias dienas per savaitę. Dažniausiai keliaudavau savaitgaliais, po skirtingus miestus. Pietų Korėja turi labai gražius kalnus, netgi girdėjau, kad žygiai ten laikomi nacionaliniu sportu. Ten pirmąkart keliavau po kalnus, nieko ekstremalaus, bet man labai patiko. Ten labai graži gamta, daug miškų. Taip pat daug budizmo šventyklų, pats buvau vienam senesniam mieste, kur daug šventyklų, paminklų, kapaviečių. Yra daug pakrantės miestų, taip pat – turistų mėgiama tropinio klimato vulkaninė Jeju sala.

Džiaugiuosi, kad pavyko tiek apkeliauti. Buvau miesteliuose, kur nemačiau nė vieno užsieniečio, keltu keliavau per mažytes salas, po kurias keliauja daugiausiai patys korėjiečiai. Tokiose vietose jutau vietinę, neturistinę Korėją. Ten labai mieli žmonės – patys prieina, pavaišina bananais ar sultiniu. Labai graži šalis. Po egzaminų dar pasinaudojau proga ir nuskridau į Taivaną, mano pažįstami irgi skrido į aplinkines šalis, pavyzdžiui, Vietnamą. Apibendrinant, labai džiaugiuosi šia galimybe išvykti studijuoti užsienyje. Įgijau ir nemažai gyvenimiškos patirties. Rekomenduoju tai išbandyti visiems“, – sakė studentas.