VU psichologas T. Stumbrys paaiškino, kada intuicija gali būti efektyvus ir naudingas signalas

Kartais užtenka įžengti į patalpą ar sutikti žmogų ir staiga apima nepaaiškinamas jausmas, kad „kažkas čia ne taip“. Tokias akimirkas paprastai vadiname nuojauta, intuicija ar net šeštuoju jausmu. Tačiau Vilniaus universiteto psichologas doc. Tadas Stumbrys siūlo į tai pažvelgti kur kas žemiškiau: mūsų pojūčių yra gerokai daugiau nei penki, o nuojauta gali būti smegenų gebėjimo greitai apdoroti informaciją ir atpažinti dėsningumus rezultatas – atsakymas, mus pasiekiantis dar prieš spėjant sąmoningai paaiškinti, iš kur jis atsirado.

Nemalonią nuojautą – pavojų, nerimą ar įtarimą – žmonės jaučia dažniau ir į ją reaguoja stipriau nei į gerą nuojautą. Pasak doc. T. Stumbrio, tam įtakos gali turėti ir evoliucija: mūsų smegenys labiau prisitaikiusios pastebėti galimas grėsmes, nes neatpažintas pavojus praeityje galėjo turėti gerokai rimtesnių pasekmių nei nepastebėta maloni galimybė.

Intuicija – logiškai nepaaiškinamas žinojimas

Kaip pasakoja VU psichologas, mūsų smegenys nuolat fiksuoja aplinkos dėsningumus, mokosi iš patirties ir kaupia informaciją, kurios patys sąmoningai galime net nepastebėti.

„Ta intuicija iš esmės yra kaip tam tikras greitas situacijos vertinimo mechanizmas, kadangi mūsų smegenys yra pripratusios atpažinti tam tikrus dėsningumus, iš jų mokytis ir nebūtinai mes tai sąmoningai suvokiame “, – aiškina T. Stumbrys.

Todėl kartais atrodo, kad sprendimas gimė iš niekur, o iš tiesų smegenys galėjo atpažinti anksčiau patirtą situaciją ar subtilų signalą, kurio sąmoningai neužfiksavome. Tai panašu į važiavimą dviračiu ar vaiko gebėjimą atpažinti šunį: jis negalėti paaiškinti, kokie konkretūs požymiai išskiria šunį iš kitų gyvūnų, tačiau tiesiog žino, kad priešais jį yra šuo.

Vis dėlto intuicija nėra neklystanti. Ypač tada, kai vertiname kitus žmones. Pirmą įspūdį susidarome neįtikėtinai greitai – tam gali pakakti vos 0,1 sekundės. O mūsų nuojautą tuo metu gali veikti ankstesnės patirtys, asociacijos ir stereotipai.

Panašiai veikia „Aureolės efektas“, kai patraukliam ar malonų pirmąjį įspūdį palikusiam žmogui esame linkę priskirti daugiau teigiamų savybių, net jei tam neturime realaus pagrindo. Taigi kartais manome, kad žmogumi pasitikime dėl jo elgesio ar savybių, nors mūsų vertinimą jau būna paveikęs pirmasis įspūdis.

Intuicija naudinga, kai veikti reikia greitai

Doc. T. Stumbrys pabrėžia, kad nuojautos nereikėtų nei aklai atmesti, nei ja besąlygiškai pasikliauti. Ji gali būti greitas būdas priimti sprendimą, ypač kai tam turime mažai laiko. Psichologas primena Danielio Kahnemano aprašytas dvi mąstymo sistemas: pirmoji veikia automatiškai ir intuityviai, o antroji leidžia sustoti, įvertinti situaciją ir sprendimą apgalvoti racionaliai.

„Ta pirmoji sistema – intuicija tikrai gali būti labai vertinga, ypač kažkokiose tokiose situacijose, kur. Laiko sprendimui priimti lai laikas yra pakankamai ribotas. Pavyzdžiui, kai žmogus tamsioje vietoje pamato grupę nepažįstamų žmonių ir staiga pajunta pavojų. Tokiu atveju nuojauta gali būti svarbus signalas, skatinantis reaguoti greitai ir padedantis išvengti pavojaus“, –  pavyzdį pateikia pašnekovas.

Pasak psichologo, vis dėlto žmonės skiriasi savo gebėjimu tokius signalus atpažinti – vieni geriau pastebi kūno pojūčius, emocines reakcijas ar subtilius aplinkos pokyčius, kiti į juos atkreipia mažiau dėmesio. Tačiau pats intuicijos mechanizmas, pasak pašnekovo, greičiausiai vienaip ar kitaip veikia visus. Be to, šį gebėjimą galima ir išsiugdyti – tam padeda dėmesingumas ir sąmoningas savo būsenų stebėjimas.

Vis dėlto gebėjimas pajusti nuojautą dar nereiškia, kad ja visada reikia pasikliauti, nes nuojautos jausmas gali kilti ne tik iš aplinkos pastebėtų signalų, bet ir iš ankstesnės patirties, baimių ar stereotipų. O didelis noras, kad kažkas įvyktų, gali paskatinti pastebėti tik tuos signalus, kurie mūsų lūkesčius patvirtina.

„Todėl kartais verta padaryti paprastą dalyką – palaukti, kol pirminė emocinė reakcija atslūgs, ir tik tada paklausti savęs, ką iš tiesų pastebėjau“, – pataria doc. T. Stumbrys.

Intuicija efektyvi srityse, kur turime daug patirties

Psichologas pasakoja, kad šachmatininkas, matęs tūkstančius panašių pozicijų, gali akimirksniu pajusti, koks ėjimas tinkamas. Patyręs sportininkas gali atlikti sprendimą negalvodamas apie kiekvieną jo žingsnį. Gaisrininkas kartais gali nujausti pavojų dar prieš jam tampant akivaizdžiam.

„Jeigu žmogų tam tikroje srityje turi daug patirties, aplinka yra pakankamai prognozuojama ir jis gauna greitą grįžtamąjį ryšį, tuomet intuicija gali būti labai efektyvus dalykas“, – tikina mokslininkas.

Tačiau ten, kur ateitis sunkiai nuspėjama, vien ekspertizės ir intuicijos nepakanka. Kitaip tariant, intuicija geriausiai veikia ne kaip magiškas šeštasis pojūtis, o kaip patirties ištreniruotas gebėjimas greitai atpažinti tai, ką jau esame matę.

Nuojauta dažnai ateina kaip pirmasis impulsas – „reikia daryti taip“. Tačiau tik vėliau bandome sau paaiškinti, kodėl taip nusprendėme. Psichologas pabrėžia, kad greitas intuityvus sprendimas gali būti naudingas, tačiau svarbu mokėti jį patikrinti ir racionaliai.

Anot doc. T. Stumbrio, lengviausia apsigauti tada, kai mūsų smegenys sukuria dėsningumą ten, kur jo nėra. Jei, pavyzdžiui, tris kartus iš eilės iškrito juodas kamuoliukas, gali atrodyti, kad „dabar jau tikrai turi iškristi raudonas“. Tačiau tikimybė nesikeičia – kiekvienas įvykis yra nepriklausomas.

Kaip atskirti nuojautą nuo interpretacijos?

Mokslininkas pasakoja, kad nuojauta ypač dažnai pasireiškia santykiuose. Su artimu žmogumi praleidę daug laiko, galime pastebėti subtilius neverbalinius signalus – balso toną, veido išraišką, elgesio pokyčius – net jų sąmoningai neįvardydami. Iš jų smegenys gali greitai „sukonstruoti“ jausmą, kad kažkas ne taip.

Tačiau čia pat slypi ir spąstai. „Jei žmogus jau turi įsitikinimą, kad santykiai nestabilūs ar partneris gali jį palikti, kiekviena dviprasmiška žinutė gali tapti tariamu to įrodymu. „Žmogus pradeda ieškoti įrodymų pagrįsti savo nuojautai“, – sako doc. T. Stumbrys.

Pasak jo, tas pats mechanizmas gali veikti dvejopai: kartais nuojauta padeda pastebėti subtilų signalą, o kartais mūsų vidinės schemos ir lūkesčiai sukuria jausmą, kuris labiau atspindi mūsų pačių baimes nei realią situaciją.

„Būtent todėl svarbu atskirti nuojautą nuo interpretacijos. Pavyzdžiui, jausmas, kad šiandien lis, gali būti paremtas daugybe smulkių aplinkos signalų, kuriuos smegenys apdoroja automatiškai. Tačiau prognozuoti, kad lis po savaitės, remiantis vien nuojauta, jau visai kas kita“, – teigia pašnekovas.

Kaip nuojautą paaiškina mokslas?

Nors nuojauta atrodo labai subjektyvi, mokslininkai ją tyrinėja iš įvairių perspektyvų: nuo greitų sprendimų ir kognityvinių šališkumų iki to, kaip smegenys atpažįsta aplinkos dėsningumus.

Viena iš šiuolaikinių mokslinių idėjų, bandanti paaiškinanti intuiciją, yra ta, kad smegenys nuolat bando prognozuoti, kas nutiks toliau. Kai realybė neatitinka šio vidinio prognozės modelio, galime pajusti, kad „kažkas ne taip“, nors dar negalime paaiškinti, kas konkrečiai.

„Pavyzdžiui, žmogus grįžta namo ir iš karto pajunta, kad kažkas pasikeitė. Tik po akimirkos pastebi, kad laikrodis, kuris paprastai tiksi, nutilo. Sąmoningai šio signalo galėjome net nepastebėti, tačiau smegenys jau spėjo užfiksuoti neatitikimą“, – pasakoja mokslininkas.

Jis apibendrina, kad nuojauta nėra mistinis „šeštasis jausmas“ – veikiau – greitas mūsų smegenų būdas apdoroti sukauptą patirtį, atpažinti dėsningumus ir pateikti atsakymą dar prieš mums spėjant jį logiškai paaiškinti. „Tačiau, kaip ir dirbtinio intelekto modeliai, kurie remiasi tikimybinėmis prognozėmis, mūsų smegenys ne visada pataiko. Todėl nuojauta gali būti vertingas pirminis signalas, tačiau kai sprendimas gali pakeisti gyvenimą, verta sustoti ir įjungti racionalų mąstymą“.