XVI-XVIII a. Dabartinė Vilniaus universiteto leidykla savo veiklą, kaip Vilniaus akademijos spaustuvė, pradėjo 1575 metais. Ją įkūrė didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, o spaustuvės valdymą pavedė jėzuitams. Radvilos XVI a. turėjo dvi spaustuves: Nesvyžiuje ir Brastoje. Pastaroji kaip tik ir buvo perkelta į Vilnių. Tiksli spaustuvės vieta nežinoma. Greičiausiai Lukiškėse, kur stovėję Radvilų rūmai. Vėliau ji galėjo būti perkelta į Šv. Jonų gatvę. 1576 m. gegužę pasirodė šios spaustuvės pirmasis leidinys – Petro Skargos knyga „Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją“.
XVI a. knygų spausdinimas buvo nesudėtingas, spaustuvių įrengimai paprasti, inventorius nedidelis. XVII a. spaustuvės veikla išsiplėtė, padaugėjo darbuotojų, buvo išspausdinta vertingiausia to meto mokslinė literatūra. Akademijos spaustuvės ekonominė padėtis, palyginti su privačiomis, buvo išskirtinė, jos veiklą finansavo pasaulietinė visuomenė, Bažnyčia, mecenavo ir pats Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. 1597 m. spaustuvės taisyklėse minima, kad jis paaukojo 1000 guldenų raidėms išlieti bei kitai spaustuvės veiklai pagerinti.
XVIII a. viduryje spaustuvės veikla išplečiama nacionaliniu lygiu, per metus išspausdinama daugiau nei 50 leidinių. Vis dėlto jos darbą stabdė cenzūra, kontroliavusi ir knygų turinį, ir platinimą, apskritai – visą jų leidybą. Tiesa, spaustuvei yra pavykę išspausdinti necenzūruotų leidinių. Visuomeninis gyvenimas, pačios akademijos reformos turėjo įtakos, kad spaustuvė ėmė spausdinti įvairesnius leidinius, jų kiekis didėjo.
 |
 |
 |
 |
| Spaustuvininkas, Zavadskio spaustuvės ir leidyklos įkūrėjas Juozapas Zavadskis |
Vilniaus akademijos spaustuvės įkūrėjas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis |
Pastatas Šv. Jono gatvėje, kur veikė Juozapo Zavadskio spaustuvė | Informacinė lenta Šv. Jono gatvėje ant pastato kuriame veikė Juozapo Zavadskio spaustuvė |
Akademijos spaustuvė leido ir mokslinę, ir grožinę literatūrą. Mokslinė literatūra – įvairių mokslo šakų tyrinėjimai, vadovėliai, žodynai, mokslo populiarinimo darbai ir kt. Grožinei literatūrai, be poezijos, prozos, buvo priskiriami ir proginiai kūriniai, didaktinė bei antikinė literatūra. Ano meto sąlygomis tokia produkcija leido akademijos spaustuvę lyginti su produktyviausiomis Vakarų Europos spaustuvėmis, joje buvo išspausdinta ir keliolika leidinių graikų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis.
XIX-XX a. pirma pusė. Vilniaus akademija savo veiklą tęsė iki XIX amžiaus pradžios, 1805 metų. Tada spaustuvę perėmė Juozapas Zavadskis. Ši spaustuvė buvo pati geriausia ir didžiausia XIX a. vidurio lietuviškų knygų leidėja to meto Lietuvoje, ir nors su pertrūkiais veikė iki pat nacionalizacijos 1940 metais, tačiau spaudos draudimo metais (1864-1904) išgyveno sunkiausius laikus. 1866 m. Zavadskių spaustuvėje rasta daug lietuviškų knygų, dėl to iki 1869 m. generalgubernatoriaus nurodymu spaustuvės veikla iš viso buvo sustabdyta. Nuo 1869 m. veikla atsinaujino ir kasmet buvo spausdinama po 10-20 leidinių daugiausiai lenkiškai, rečiau rusų, lotynų kalbomis.
Panaikinus lietuvių spaudos draudimą ir XX a. pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui, susiformavo didelė lietuviškų knygų paklausa, o tai leido Zavadskių spaustuvei vėl suaktyvinti veiklą ir tapti pajėgiausia XX a. pradžios spaustuve. 1909 m. Zavadskių spaustuvėje atsirado rotacinė spaudos mašina, pirmieji linotipai, kas leido atsisakyti rankinio raidžių rinkimo. 1913 m. spaustuvė turėjo 12 spausdinimo mašinų ir du linotipus, joje dirbo per 50 darbininkų. Kasmet išspausdindavo apie 30-40 knygų ir po keletą periodinių leidinių. Zavadskiai atidarė ir knygyną, kuris turėjo net lietuviškos spaudos skyrių. Vilniui tapus Lenkijos dalimi Zavadskių spaustuvė dirbo toliau, kol 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir Vilnių, kaip ir visos kitos leidybinės įstaigos, spaustuvės ir knygynai buvo nacionalizuota ir perduota Tiesos redakcijai. 1955 m. šią redakciją sujungus su Sovetskaja Litva spaustuve, naujoji įmonė buvo pavadinta LKP CK laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuve, tačiau spausdino ir knygas.
XX a. pirma pusė - XXI a. pradžia. Iki 1990 metų dabartinė Vilniaus universiteto leidykla veikė kaip Vilniaus universiteto redakcinis-leidybinis skyrius. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1997 metų gegužės 19 d., Vilniaus universiteto leidykla buvo transformuota į uždarąją akcinę bendrovę „Vilniaus universiteto leidykla“. 2003 metais jos juridinis statusas buvo pakeistas į viešąją įstaigą. 2011 metas įvykdžius reformą atsirado dvi leidyklos: VšĮ „Akademinė leidyba“ ir Vilniaus universiteto padalinys „Leidybos direkcija“. Nuo 2017 metų šis Vilniaus universiteto padalinys vėl veikia Vilniaus universiteto leidyklos pavadinimu.
 |
 |
 |
| Dabartinės VU leidyklos patalpos Universiteto g. 1, Vilniuje | Įėjimas į VU leidyklą Universiteto g. 1, Vilniuje | VU leidyklos iškaba |
Daugiau informacijos apie leidyklą ir jos istoriją - Vikipedijoje.
Šaltiniai:
- Petrauskienė, Irena. Vilniaus akademijos spaustuvė 1575–1773. Vilnius: Mokslas, 1976. 248 p.
- Stonienė, Vanda. Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo. Vilnius : Versus Aureus, 2006.