Lietuvos demografinė kaita: pagrindiniai pokyčiai ir ateities prognozės

Demografija – tema, kuri Lietuvoje sulaukia daug dėmesio. Dažniausiai šis dėmesys sutampa su politiniais ciklais. Politikai demografijos kortą mėgsta ištraukti prieš kiekvienus rinkimus. Ši tema tikrai aktuali, nes šalis susiduria su precedento neturinčiais demografiniais pokyčiais – Lietuvos populiacija sensta ir traukiasi, gimstamumas mažas ir dar mažėja. Tačiau su panašiais demografiniais pokyčiais susiduria ir kitos Europos šalys.

Kokia šiandien yra Lietuvos demografinė situacija? Kaip Lietuva atrodys dar po dvidešimties metų? Kaip subalansuoti demografinius procesus taip, kad atsirastų prielaidos gyventojų skaičiui stabilizuotis?

Lietuva mažėja ir sensta

Lietuvos gyventojų skaičius pastaruosius penkerius metus yra gana stabilus – siekia maždaug 2,8 mln., tačiau nuo 1991 iki 2020 m. jis sparčiai mažėjo. Lietuvos populiaciją pastaraisiais metais stabilizavo išaugusi imigracija iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Be to, Lietuvos gyventojų populiacija buvo ir viena sparčiausiai senstančių Europoje, o šiandien pagal gyventojų senėjimo rodiklius mūsų visuomenė yra artima Europos vidurkiui. Tačiau Lietuvos visuomenės senėjimą lėmė visai kiti veiksniai negu Vakarų Europos šalyse. Ten visuomenė sensta daugiausia dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir mažo gimstamumo, tuo tarpu Lietuvoje pagrindinis visuomenės senėjimo veiksnys buvo jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų migracija. Kitaip tariant, Lietuvos visuomenė gana greitai paseno, nes jaunimas išvažiavo, o vyresni žmonės liko.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. Prielaidų jam augti kol kas nėra ir artimiausioje ateityje nenumatoma. Dėl mažo gimstamumo jauno ir darbingo amžiaus gyventojų dalis mažės, dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, o visuomenė ir toliau sens. Prognozuojama, kad šalies gyventojų skaičius 2040 m. sumažės iki 2,5 mln. (1 pav.). Tačiau ši prognozė negali įvertinti tokių veiksnių kaip pandemija, karas, migrantų krizės, kurios gali turėti staigų tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį Lietuvos gyventojų struktūrai.

 Lietuvių gimstamumo rodikliai artimi Europos vidurkiui

Suminis gimstamumo rodiklis Europoje yra artimas 1,5. Kitaip tariant, vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka apie 1,5 vaiko (2 pav.). Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius gimstamumo rodikliai taip pat buvo labai panašūs. Visoje Europoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, vyksta panašūs demografiniai procesai, susiję su šeimos modelio kaita. Demografijos mokslas tai įvardija kaip antrąjį demografinį perėjimą. Suminio gimstamumo rodiklis antrojo demografinio perėjimo metu sumažėja iki žemesnio nei 2 vaikai ir neužtikrina kartų kaitos, todėl ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis. Pagrindiniai šio demografinio proceso veiksniai susiję su šeimos modelio ir vertybių kaita. Šiandieninės socialinės, ekonominės ir technologinės raidos kontekste vaikų auginimo išlaidos išauga, žmonės vis dažniau siekia profesinių tikslų atidėdami sprendimą susilaukti vaikų vėlesniam gyvenimo tarpsniui. Didėja šeimos formų įvairovė, daugėja skyrybų, plinta savanoriška bevaikystė, didėja kontracepcijos prieinamumas, vaikų susilaukiama mažiau ir vėlesniame amžiuje.

Panašu, kad artimiausiu metu suminis gimstamumo rodiklis tiek Lietuvoje, tiek Europoje nepasieks kartų kaitą užtikrinančios 2 vaikų ribos. Dabartinė gimstamumo situacija Lietuvoje brėžia neigiamas trajektorijas artimiausiems dešimtmečiams. Mažos šiandienos kūdikių kartos po dvejų metų ateis į darželius, vėliau – į mokyklas, o dar vėliau – įsitrauks į darbo rinką.

Kasmet emigruodavo tiek žmonių, kiek gimdavo kūdikių

Lietuvos gyventojų emigracija kelis pastaruosius dešimtmečius buvo pagrindinis neigiamų demografinių tendencijų variklis. Būtent dėl emigracijos nuo 2000 m. Lietuva kasmet netekdavo apie 20–30 tūkst. gyventojų, tai yra beveik tiek, kiek tuo metu joje gimdavo kūdikių.

Migracija turėjo neigiamą poveikį švietimo sistemai ir darbo rinkai. Į užsienį išvyko darbingo amžiaus gyventojai, kurie ieškojo geriau apmokamo darbo, geresnių galimybių studijuoti užsienio mokslo įstaigose. Emigracija turėjo neigiamą poveikį ir gimstamumui. Emigrantai ne tik išsivežė savo jau turimus vaikus, bet ir išvykę susilaukė vaikų kitose šalyse. Tai mažino absoliučius gimusių vaikų skaičius Lietuvoje. Reproduktyvaus amžiaus (15–49 metų) moterų skaičius nuo 1990 iki 2021 m. Lietuvoje sumažėjo nuo 923 799 iki 574 792.

Vis dėlto šiandien mūsų šalyje matome ir teigiamų migracijos pokyčių. Migracijos neto rodiklis kelerius pastaruosius metus (nuo 2019 m.) yra teigiamas (3 pav.). Tai reiškia, kad į Lietuvą atvyksta daugiau gyventojų, negu išvyksta. Nors didžiąją dalį teigiamo migracijos neto rodiklio sudaro užsienio piliečiai, atvykstantys į Lietuvą, tačiau nuo 2020 m. sugrįžtančių Lietuvos piliečių skaičius kasmet keliais tūkstančiais viršija išvykstančių Lietuvos piliečių skaičių.

Lietuvos gyventojų struktūrą keičia ir vidinės migracijos srautai. Šalyje turime aiškias migracijos kryptis iš periferinių šalies regionų į didžiuosius miestus ir juos supančias žiedines savivaldybes. Šis vidinės migracijos srautas palaiko didmiesčių „demografinę sveikatą“, tačiau prisideda prie periferinių regionų senėjimo ir kitų neigiamų demografinės struktūros pokyčių.

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau nenuosekliai

Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Ypač dideli vidutinio amžiaus vyrų mirtingumo rodikliai. Tyrimai rodo, kad bendruosius Lietuvos gyventojų sveikatos rodiklius žemyn traukia socialiai neprivilegijuotos ar socialinėje atskirtyje esančios gyventojų grupės. Pavyzdžiui, didesniais mirtingumo rodikliais pasižymi mažiau išsilavinę, vieniši, žemesnes pareigas einantys ar niekur nedirbantys asmenys. Mažą gyvenimo trukmę lemia dideli mirtingumo dėl savižudybių, išorinių mirties priežasčių rodikliai, prasta psichikos sveikata, didelis mirtingumas yra ir nuo išvengiamų mirties priežasčių.

Nors vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai Lietuvoje santykinai maži, tačiau galime pasidžiaugti Lietuvos istorijoje precedento neturinčiu mirtingumo rodiklio mažėjimu per pastaruosius 20 metų (4 pav.). Šis pokytis lėmė tai, kad Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuo 2007 iki 2019 m. pailgėjo septyneriais metais ir pasiekė 71,5 metų. Žinoma, COVID-19 pandemijos laikotarpiu vyrų tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis sumažėjo beveik dvejais metais, tačiau tikėtina, kad tai buvo trumpalaikis pandemijos efektas, o ateityje gyventojų sveikata gerės ir vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgės.

4 pav. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje ir Europoje. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tikimybinis rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai metų gyvens kiekvienas gimęs arba sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus, jeigu visą būsimą tiriamos kartos gyvenimą mirtingumo lygis kiekvienoje gyventojų amžiaus grupėje nekis. Jungtinių Tautų duomenys

Ar Lietuva neišnyks?

Sprendžiant demografines problemas svarbu suvokti kelis dalykus. Pirma, dabartinė Lietuvos demografinė struktūra yra ilgalaikių demografinių pokyčių padarinys. Būtent šiandieninė gyventojų struktūra bus svarbiausias veiksnys, lemsiantis artimiausių dešimtmečių demografines tendencijas. Taigi labai svarbu atpažinti, kokius demografinius procesus mes gana lengvai, nebrangiai ir greitai galime paveikti demografinės politikos priemonėmis, o kokie yra priklausomi nuo globalių visuomenės demografinės raidos procesų.

Antra, dažnai ieškome paprasto ir konkretaus demografinių problemų sprendimo, konkrečios priemonės, kuri leistų mums vėl tapti trijų milijonų Lietuva. Pavyzdžiui, priemonės, galinčios greitai padidinti gimstamumą ar susigrąžinti išvykusius migrantus. Svarbu suvokti, kad demografiniai pokyčiai vyksta ne uždaroje sistemoje ir yra priklausomi nuo daugybės politinių, ekonominių, technologinių, vertybinių pokyčių visuomenėje, taigi ir sprendimai turėtų būti kompleksiniai. Todėl ir gimstamumo rodiklis vėl pasieks kartų kaitą užtikrinančią reikšmę ne tada, kai padidės motinystės išmokos ar bus uždrausti abortai, bet tada, kai galėsime derinti darbą ir šeimą, gauti tėvams ir vaikams būtinas socialines, švietimo ir sveikatos paslaugas, vaikus auginantys asmenys bus vertinami ir jausis laimingi.

Tačiau Lietuva tikrai neišnyks. Čia tiktų 1990-iniais populiari frazė – tik nereikia mūsų gąsdinti. Lietuvos išlikimui dabartinė demografinė situacija pavojaus tikrai nekelia. Klausimą apie Lietuvos išnykimą būtų galima formuluoti kiek kitaip – kokio dydžio Lietuva bus, kai atsidursime naujoje demografinėje realybėje? Kiek mūsų bus, kai Lietuvos gyventojų populiacija vėl pasieks demografinę pusiausvyrą? Demografai šiandien vartoja terminą „protingas traukimasis“ (angl. smart shrinking). Kitaip tariant, subalansuotas perėjimas nuo seno prie naujo šeimos modelio, kiek galima amortizuojant šiuos pokyčius turimais demografinės politikos įrankiais. Taigi ir svarbiausias demografinės politikos klausimas galėtų būti ne kaip susigrąžinti 3 milijonus, bet kaip protingai mažėti, kaip subalansuoti demografinius procesus taip, kad atsirastų prielaidos gyventojų skaičiui stabilizuotis. Akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą ilgalaikėje perspektyvoje slepiasi šeimos politikos darbotvarkėje.