Algirdas Bartkus. Apie strateginę Lietuvos energetikos perspektyvą

Pastarieji įvykiai, kuriuos tinkamai derėtų įvardinti kaip specialiąją karinę operaciją Irane, sukėlė didelį sujudimą tarp politikų, mokslininkų ir verslo atstovų. Politikai skubėjo kreiptis į konkurencijos tarybas, šaukti šalių gynimo tarybas, mokslininkai ekspertai ėmėsi diskutuoti apie rinkos konkurenciją ir kitus susijusius aspektus. 

Toks suaktyvėjimas gyvina viešąją diskusiją, tačiau jos metu dėmesys sutelkiamas į trumpalaikių problemų sprendimą, o ilgalaikė perspektyva pradedama vertinti per šio konkretaus įvykio prizmę, pamirštant, kad netolimoje praeityje būta ir kitokio pobūdžio precedentų. Dėl to kyla rizika, kad trumpo laikotarpio problemos sprendimai taps strategijos pagrindu, nors ilgalaikė valstybės politika turėtų būti orientuota į atsparumą įvairiems, nebūtinai identiškiems, iššūkiams. Šiame straipsnyje, nesiedamas su konkrečiu precedentu, siūlau pažvelgti į strateginį ekonominio elgesio modelį Lietuvai, kuris galėtų mūsų šaliai padėti tapti atsparesnei išoriniams sukrėtimams ir saugesnei ilgalaikėje perspektyvoje.

Trumpalaikės problemos ir su jomis susijusios rizikos

Trumpuoju laikotarpiu tokiose situacijose paprastai išryškėja dvi glaudžiai tarpusavyje susijusios problemos. Pirmoji – kaina, o antroji – fizinio žaliavos kiekio prieinamumas.

Prasidėjus didesnei ar mažesnei naftos krizei, šalys visada susiduria su labai sparčiai kylančiomis kuro kainomis. Šis kainų šuolis atspindi riziką, kad artimiausiu metu gali pritrūkti reikiamo fizinio žaliavos kiekio. Todėl rinkos dalyviai dažnai pastebi, kad kuro kainos pakyla akimirksniu, o mažėja labai lėtai. Iš tiesų taip ir yra, ir kitaip būti negali.

Pasipiktinimas tokiu kainų kitimu dažniausiai sumažėja, kai pirkėjai pradeda suprasti, kad kuro kainas lemia ne tai, kiek vakar perdirbta žaliava kainavo prieš mėnesį, o tai, kiek kainuos kita žaliavos partija, kurią naftos produktų gamintojas nusipirks rytoj. Naftos gaminių kainodara remiasi vadinamąja pakeitimo sąnaudų logika, kai dabartinės kainos formuojamos atsižvelgiant į prognozuojamą, tikėtiną būsimų žaliavos partijų kainą. Jeigu rinkoje tikimasi naftos brangimo, galutinė kuro kaina kyla jau dabar, kad rinkos dalyviai galėtų apsirūpinti reikiamais finansiniais ištekliais būsimai žaliavai įsigyti. 

Tuo tarpu didėjant naftos gavybai paprastai prognozuojamas kainų mažėjimas ir gana greitai kuras degalinėse ima pigti. Priešinga situacija susiklosto tuomet, kai dėl tam tikrų priežasčių gavyba mažinama. Tokiu atveju kuro kaina automatiškai kyla, nes pats išteklius tampa retesnis, o konkurencija tarp pirkėjų dėl to, kurie įsigis jau mažesnį barelių kiekį, išauga. 

Konfliktų metu, ypač kai jie vyksta netoli naftos gavybos regionų, visada padidėja rizika, kad naftos tiekimas sustos, pasiūla taps mažesnė, tad dalis pirkėjų liks negavę prekės. Todėl kylanti kaina rinkoje veikia kaip signalas apie blogiausią įmanomą scenarijų – kad nebus turima žaliavos iš viso. Per 1973 m. naftos krizę jos neturinčios šalys buvo priverstos įvesti kuro normavimą, drausti transporto naudojimą ir kitais būdais spręsti fizinio žaliavos trūkumo problemas. Kai konflikte dalyvaujančios pusės naikina su naftos pramone susijusią infrastruktūrą, blokuoja logistikos kanalus, didžiausias pavojus yra ne tai, kad nafta bus brangi, o tai, ar jos iš viso bus.

Todėl kaina, atspindinti žaliavos prieinamumą ir su juo susijusią riziką, kyla iš karto, vos padidėja ateities neapibrėžtumas. Nedidelius kainos svyravimus visada galima sušvelninti taupesniu išteklių naudojimu, tačiau labai didelio kainų šuolio tokiomis priemonėmis kompensuoti paprastai nebepavyksta.

Kalbant konkrečiai apie šią vadinamąją specialiąją karinę operaciją Irane, didžiausia grėsmė yra ta, kad karo veiksmai gali labai ilgam sumažinti pasaulinę naftos pasiūlą, o tai vienu metu reikštų ir kylančias kainas, ir mažėjančias gamybos apimtis. Kraštutinis neigiamas scenarijus – pasaulio ekonomika smuks, o kainų augimo tempas didės, sparčiai mažindamas pinigų perkamąją galią. Tokios ateities kainų prognozės iš karto verčia vartotojus įgyvendinti planuotus sandorius nedelsiant – įsigyti prekes ir fizines vertybes jau dabar, nes tikimasi, kad ateityje jų gali pritrūkti arba jos dar labiau brangs. Toks vartotojų elgesys ne slopina infliacinį procesą, o priešingai – dar labiau jį sustiprina.

Todėl trumpuoju laikotarpiu su naftos kainomis susijusias problemas svarbu vertinti blaiviai ir komunikuoti atsakingai, kad būtų sumažintas panikos mastas. Tačiau vien komunikacijos nepakanka – reikia konkrečių veiksmų, kuriuos matydami vartotojai sumažintų savo infliacijos lūkesčius ir pradėtų elgtis nuosaikiau. 

Trumpalaikių problemų sprendimo būdai

Praėjusiais metais aktyviai dalyvavau diskusijose dėl dyzelinio kuro akcizų ir nuolat pabrėždavau, kad nekomerciniai dyzelino pirkėjai su jokiomis neigiamomis akcizų didinimo pasekmėmis nesusidūrė, nes žaliava paprasčiausiai buvo palyginti nebrangi. Tačiau taip pat įspėjau, kad visa akcizo našta taps akivaizdi tuomet, kai kuro kainos ims augti. Šis prognozė iš esmės pasitvirtino. Praėjusiais metais politikai šiek tiek pristabdė akcizų augimą ir taip iš dalies palengvino kuro kainų finansinę naštą namų ūkiams, tačiau jie galėjo padaryti daugiau ir dabar turėtų gailėtis nepadarę. Dėl aukštesnių kuro kainų valstybės biudžetas surinks daugiau PVM, tačiau dėl infliacijos net ir su tuo papildomu PVM viso surinkto PVM perkamoji galia gali būti mažesnė. 

Infliaciniai procesai yra vieni pavojingiausių ekonomikoje dėl labai didelio inertiškumo. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes mūsų šalis turi vieną aukštesnių infliacijos rodiklių visoje euro zonoje. Jei infliacijai bus leista įsibėgėti, vėliau bus labai sunku ją suvaldyti.

Ar verta akcizus mažinti dabar, kai žaliavos kaina gali staigiai išaugti? Greičiausiai – ne. Geriausia būtų buvę praėjusių metų pabaigoje juos pakoreguoti taip, kad galutinė kuro kaina pas mus būtų vos mažesnė nei pas kaimynus. Jeigu būtų turėta drąsos priimti šį sprendimą, šiandien kuro kainos būtų mažesnės, vartotojų infliacijos lūkesčiai – nuosaikesni, o ateities perspektyva – mažiau įtempta. Mes susidurtume su mažesne nuvertėjimo rizika. Dabar net sumažinus akcizus kuro kainos ir toliau kils, jei smarkiai brangs žaliava.

Kitas siūlomas sprendimas – kainų ribojimas – irgi nėra efektyvus, nes nustačius viršutinę naftos gaminių kainų ribą rizikuojama likti iš viso be išteklių. Trumpalaikėms neigiamoms pasekmėms suvaldyti pagrindą reikia padėti iš anksto. Todėl ateityje, norint sušvelninti trumpalaikį nepageidaujamą poveikį, reikia orientuotis į protingą akcizų lygį ir juos nustatyti taip, kad galutinė kuro kaina būtų vos mažesnė nei pas kaimynus. Šį sprendimą reikėtų įgyvendinti ne dabar, o tada, kai rinkos normalizuosis. Tai padaryti būtina, nes tikėtina, kad panašūs įvykiai kartosis ir ateityje. Svarbiausias dalykas, kalbant apie akcizus ir mokesčius, yra ne jų dydis, o momentas, kada juos reikia pakeisti. Šiuo atveju mes tą momentą praleidome, tačiau kitas momentas laukia ateityje. 

Nors tinkama akcizų politika gali padėti sušvelninti neigiamas pasekmes, ji nėra ilgalaikis problemos sprendimas.

Ilgalaikis problemos sprendimas

Didžiausia problema, kuri gali kilti, yra ne kainos augimas, o fizinis naftos žaliavos trūkumas. Kainų šokas yra nemalonus, bet fizinis stygius yra egzistencinė problema – jis paralyžiuoja ekonomiką. Kiek tai yra tikėtina konkrečiai šaliai, priklauso nuo to, kaip smarkiai ji yra diversifikavusi naftos išteklių tiekimą. Štai per 11 pirmųjų 2025 m. mėnesių, Eurostat skelbiamais duomenimis, 46 proc. naftos žaliavos į Lietuvą buvo importuota iš Saudo Arabijos, 28,9 proc. – iš Norvegijos, 14,5 proc. – iš Didžiosios Britanijos, 9,4 proc. – iš Alžyro ir 1,1 proc. – iš JAV. Palyginimui: 2019 m. 79,5 proc. žaliavos atkeliavo iš Rusijos, 12,1 proc. – iš Kazachstano ir 1,1 proc. – iš JAV.

2025 m. mūsų apsirūpinimas nafta yra labiau diversifikuotas nei 2019 m., tačiau diversifikacijos mastas nėra pakankamas. Nerimą turėtų kelti gana didelė naftos dalis, kuri mus pasiekia iš Saudo Arabijos. Ši dalis mūsų naftos importo struktūroje yra esminė ir pasižymi polinkiu augti: 2023 m. ji sudarė 40,3 proc., 2024 m. – 42,4 proc., o 2025 m. – 46 proc. Labai gerai, kad apie trečdalį importo sudaro norvegiška nafta ir reikšmingą vaidmenį vaidina Alžyras, tačiau Saudo Arabijos dalis turėtų kelti nerimą ir ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų orientuotis į tokį tiekimo portfelį, kuris būtų labiau diferencijuotas geografiniu požiūriu.

Saudo Arabija pati savaime yra labai patikimas tiekėjas, tačiau jos geografinė padėtis ir regiono geopolitinis nestabilumas reiškia, kad rizika yra sisteminė – priklausanti nuo pačios šalies elgesio. Saudo Arabijos naftos dalį reikėtų mažinti Lotynų Amerikos ir Afrikos tiekėjų sąskaita, sudarant sutartis su maksimaliu politiniu stabilumu pasižyminčiomis šalimis. Tada net pakartotinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose netaptų grėsme beveik pusei mūsų naftos tiekimo.

Diversifikuotas tiekimo portfelis neapsaugo nuo kainų augimo, tačiau padeda sumažinti riziką likti be išteklių – kitaip tariant, mažina katastrofiško scenarijaus riziką. Tačiau tai yra tik vienas iš strateginių uždavinių. Kitas susijęs su visos energetinės sistemos diversifikacija. Pastaruoju metu tapo madinga teigti, kad aukštos iškastinio kuro kainos paskatins žaliąją transformaciją, tačiau iš tiesų yra priešingai. Jei atsirastų infliacinis spaudimas, jis didintų ir atsinaujinančiosios energijos technologijų – saulės modulių, vėjo turbinų – kainas. O finansavimo sąnaudos, esant aukštesnei infliacijai, jeigu tai paskatintų Europos centrinį banką padidinti palūkanų normas, dar labiau išaugs.

Infliacija taip pat mažina visų ekonomikos subjektų – namų ūkių, įmonių ir valdžios sektoriaus – realiąją perkamąją galią. Todėl labai aukštos naftos kainos greičiau sulėtina, o ne paspartina energetinę transformaciją.

Nepaisant to, šiomis dienomis matome, kad vertinimai linksta į kraštutinumus. Dėl pabrangusios naftos apgailestaujama, kad mūsų ekonomikos dalis, priklausanti nuo elektros energijos, yra per maža. Rizikuojant likti be naftos, elektra atrodo kaip išsigelbėjimas. Tačiau toks požiūris klaidingas, nes susikoncentruojama tik į vieno ištekliaus trūkumus ir nematomi kito trūkumai arba pirmojo privalumai.

Visai neseniai Ispanija išgyveno milžinišką elektros krizę, kai šalies gyvenimas sustojo. Tuo metu iškastinio kuro entuziastai darė lygiai tą pačią klaidą, kurią daro žaliosios energetikos entuziastai – jie susikoncentravo į tai, kad gyvenimas iš dalies tęsėsi tik todėl, kad, nelikus elektros, liko nafta ir jos gaminiai, užtikrinę tam tikrą mobilumą.

Ko mus moko šie Ispanijos ir specialiosios karinės operacijos Irane pavyzdžiai? Pernelyg didelis vieno ištekliaus dominavimas kelia didžiulį pavojų, kad sutrikus jo tiekimui šalies gyvenimą ištiks sąstingis. Todėl protinga ir racionalu yra turėti subalansuotą energetiką. Elektrą protinga gaminti iš saulės, vandens ir vėjo, nes ji yra maksimaliai švari, tačiau greta to reikia turėti ir dujinių katilų bei garantuotą dujų tiekimą.

Transporte nė viena kuro rūšis neturi būti dominuojanti, ir jei vartotojai vairuotų su jų profiliais suderintas transporto priemones, taip ir būtų. Naftos ir elektromobilių infrastruktūros neturėjimas, susidūrus su naftos krize, nulemtų viso gyvenimo sąstingį. Lygiai tas pat ištiktų mus, jei visas transportas būtų elektrinis ir dėl vienų ar kitų priežasčių mes prarastume elektros tiekimą.

Kai trūksta naftos, visi staiga romantizuoja elektrą, kai trūksta elektros – naftą. Vieno energijos šaltinio dominavimas visada yra pavojus – nepriklausomai nuo to, ar tai nafta, ar elektra.

Ateities energetikos orientyras turi būti ne „energetika be emisijų“, nes tokios paprasčiausiai nėra, ne „tik elektra“ ir ne „švarus atomas“. Pastarasis, kilus katastrofai, sukeltų milžiniškas fizines ir ypač psichologines kančias ne vienai žmonijos ateities kartai. Tikslas turėtų būti sukurti kuo švaresnę, mažiau teršiančią ir visapusiškai diversifikuotą energetinę sistemą, kurioje praradus vieną grandį liktų alternatyvų.

Ne tik žmonijos, bet ir mūsų energetikos stiprybė yra įvairovė, o ne vienodumas.