Kodėl Lietuvai pavyko įtvirtinti demokratiją, o Baltarusijai – ne?

1990 m. kovo 11-oji Lietuvai tapo istoriniu lūžiu – diena, kai valstybė paskelbė atkurianti nepriklausomybę ir pasirinko demokratinį kelią. Tačiau visai šalia tuo pačiu laikotarpiu Baltarusija pasuko visai kitu keliu. Kodėl dvi kaimyninės šalys, patyrusios sovietinę okupaciją, po Sovietų Sąjungos griūties pasirinko skirtingas politines kryptis? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytojas Tomas Vaitelė.

Skirtingų politinių trajektorijų ištakos

Anot istoriko, norėdami suprasti, kodėl Lietuvos ir Baltarusijos keliai išsiskyrė, turime žvelgti ne tik į 1990-ųjų įvykius, kadangi šių procesų šaknys glūdi daug anksčiau. „1988 m. Lietuvai yra lemiami, bet turbūt reikėtų nusikelti labiausiai į 1939 m. rugpjūčio 23 d.“, – sako jis, primindamas Ribentropo–Molotovo pakto reikšmę Baltijos šalims. Būtent šis paktas, nulėmęs Baltijos valstybių okupaciją, vėliau tapo vienu svarbiausių istorinių argumentų siekiant atkurti nepriklausomybę.

Pasak T. Vaitelės, Lietuvos išsilaisvinimo judėjimas buvo glaudžiai susijęs su istorine atmintimi ir aiškiu suvokimu, kad valstybė buvo prarasta neteisėtai. „Tai tampa kertine data, kuomet pradedamas kelti nepriklausomybės reikalavimas“, – sako jis.

Tuo metu Baltarusijoje politiniai procesai klostėsi kitaip. Ten tautinis judėjimas atsirado vėliau ir turėjo kitokį turinį. „Jeigu Sąjūdis Lietuvoje susikuria 1988 m. birželio 3 d., tai Liaudies frontas Baltarusijoje pradeda savo kelią tik 1989 metų vasarą“, – paaiškina dėstytojas. Be to, šio judėjimo tikslai iš pradžių buvo kitokie – daug dėmesio skirta stalinizmo nusikaltimų pripažinimui, o ne aiškiam valstybės nepriklausomybės siekiui.

Valstybingumo patirtis ir tautinės tapatybės svarba

Vienas esminių Lietuvos ir Baltarusijos skirtumų – skirtinga valstybingumo patirtis. Lietuva turėjo tarpukario nepriklausomybės laikotarpį, kuris visuomenėje išliko kaip svarbus politinis ir simbolinis orientyras. Net ir sovietinės okupacijos metu ši patirtis nebuvo visiškai ištrinta iš kolektyvinės atminties.

„Mes turėjome 22 metus tarpukario nepriklausomybės ir tarpukario valstybės, kuri buvo sugriauta. O Baltarusija tarpukariu tos nepriklausomybės turėjo gerus kelis mėnesius“, – sako T. Vaitelė.0 Šis skirtumas turėjo didžiulę reikšmę visuomenės politinei savimonei. Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimas buvo suvokiamas kaip prarastos valstybės sugrąžinimas, o Baltarusijoje toks istorinis pagrindas buvo gerokai silpnesnis. Pasak istoriko, čia galima prisiminti ir istoriko Timothy Snyderio įžvalgas apie nacionalizmo formavimąsi regione, pagal kurias Baltarusijos nacionalinė tapatybė ilgą laiką formavosi tarp skirtingų politinių ir kultūrinių įtakų: „T. Snyderis teigia, kad Baltarusija lieka tokia, nesuradusi savo tapatybės XIX a. ir pasilikusi tarp Rusijos ir Lenkijos.“

Tuo metu Lietuvoje nacionalinis judėjimas palaipsniui stiprėjo, pirmiausia atsiribodamas nuo lenkiškos politinės tradicijos, o vėliau ir nuo Rusijos imperijos įtakos. Šis procesas lėmė, kad XX a. pabaigoje Lietuvos visuomenė jau turėjo aiškesnę politinę savimonę ir stipresnį valstybingumo jausmą.

Skirtumai tarp Lietuvos ir Baltarusijos itin išryškėjo Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu. Lietuvoje nepriklausomybės siekis buvo aiškiai išreikštas visuomenėje ir tapo pagrindiniu politiniu tikslu. Baltarusijoje situacija buvo kitokia. Pasak T. Vaitelės, nepriklausomybė čia atsirado veikiau dėl geopolitinių aplinkybių nei dėl aiškaus visuomenės pasirinkimo: „Tuo metu Baltarusijoje kalbama ne apie nacionalinius siekius, o apie Sovietų Sąjungos išsaugojimą. Jų nepriklausomybės skelbimas buvo labiau iš būtinybės ją skelbti.“

Kodėl Baltarusijoje neįvyko politinis lūžis?

Po nepriklausomybės paskelbimo Baltarusijoje neįvyko esminis politinis lūžis. Komunistų partija buvo uždrausta, tačiau daugelis sovietinio aparato atstovų išliko valdžioje ir toliau formavo valstybės politinę kryptį. „Dekomunizavimas nevyko: tie paminklai, kurie buvo, jie liko stovėti, tie žmonės, kurie buvo valdžioje iki 1991 m., išliko joje ir vėliau“, – sako istorikas.

Ekonominiai sunkumai, politinis neapibrėžtumas ir visuomenės nusivylimas valdžia sudarė palankias sąlygas populistiniams politikams. 1994 m. prezidento rinkimuose šia situacija pasinaudojo Aliaksandras Lukašenka. „Jis atėjo su aiškiu populistiniu šūkiu – kalbėjo apie korupciją, apie negeroves, apie tai, kas buvo blogai šalyje. Tai žmonėms suveikė“, – patikslina T. Vaitelė.

Pasak istoriko, tuo metu Baltarusijoje taip pat neatsirado stipraus demokratinio lyderio, kuris galėtų sutelkti visuomenę: „Tie nepriklausomybės šalininkai labai greitai susipyko tarpusavyje ir nerado bendros linijos.“ Tokia politinė fragmentacija sudarė palankias sąlygas A. Lukašenkai konsoliduoti valdžią ir palaipsniui įtvirtinti autoritarinį režimą.

Ar Baltarusija dar gali pasirinkti kitą kelią?

Baltarusijoje jau daugiau nei tris dešimtmečius valdžioje išlieka tas pats režimas, o opozicija didžiąja dalimi veikia užsienyje – tarp jų ir Vilniuje bei Varšuvoje. Anot T. Vaitelės, vienas svarbiausių klausimų išlieka visuomenės tapatybė ir politinė savimonė: „Svarbiausias dalykas šitoje diskusijoje yra tas tapatybės klausimas – kas tie baltarusiai ir kaip jų opozicija A. Lukašenkos režimui save pozicionuos.“

Istorikas taip pat pabrėžia, kad net ir demokratinių permainų atveju iššūkių būtų daug: „Gali pasireikšti tie patys dalykai, kaip ir 1991–1994 m. Po trumpo bandymo kurti demokratiją gali atsirasti visuotinis nusivylimas ir vėl poreikis kažkokiai tvirtai rankai.“

Viso tinklalaidės epizodo galite klausytis čia.