VU Filosofijos fakulteto prof. Zenonas Norkus – apie tris Lietuvos pažangos rodiklius

Žymus Lietuvos sociologas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius habil. dr. Zenonas Norkus teigia, kad Lietuvoje 1988–1991 m. vyko ne „dainuojanti revoliucija“, bet „dainuojanti restauracija“. Savo požiūrį jis pagrindžia keturiolika metų vykdytų darbų ciklu, už kurį pelnė garbingiausią mūsų šalyje mokslo apdovanojimą – Lietuvos mokslo premiją ir tapo bene vieninteliu Lietuvos mokslininku, apdovanotu šia premija socialinių mokslų srityje jau antrą kartą. 

Kovo 5 d. surengtuose apdovanojimuose prof. Z. Norkus premijuojamas už darbų ciklą „Moderniųjų socialinių restauracijų lyginamieji istoriniai sociologiniai tyrimai (2010–2024)“, kuriame siūlo tris rodiklius nepriklausomos Lietuvos ekonominei ir socialinei pažangai matuoti, o tris Baltijos šalis vadina modernių restauracijų laboratorijomis. Plačiau apie prof. Z. Norkaus sukurtą pirmą originalią lietuvišką sociologijos teoriją bei šiek tiek apie patį mokslininką – pokalbyje su laureatu. 

Artėja Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 36-osios metinės. Jūsų suformuluotoje socialinių restauracijų teorijoje, už kurią pelnėte 2025 m. Lietuvos mokslo premiją, teigiate, kad nepriklausomybės atgavimas 1990-aisiais buvo restauracija, ne revoliucija, bei siūlote tris rodiklius, kuriais galima išmatuoti šiuolaikinės Lietuvos pažangą. Ar galėtume plačiau išskleisti savo idėjas?   

Gal nuskambės nekukliai, bet šitam ciklui teiktuose darbuose suformulavau naują sociologinę teoriją. Netgi teigčiau, kad tai yra pirma originali lietuviška sociologinė teorija. Sociologija – platus laukas, viena iš jos sričių – istoriniai sociologiniai revoliucijų tyrimai. Pastebėjau, kad juose revoliucijos sąvoka naudojama nepakankamai specifiškai ir mažai dėmesio skiriama restauracijoms, o konkrečiai – jų sėkmės matavimams. 

Turime įsisąmoninti, kad maždaug nuo XVIII a. pabaigos revoliucijos sąvoka įgijo specifinę prasmę. Iki tol buvo manoma, kad viskas sukasi ratu, kaip rašoma Šventajame Rašte – nieko naujo po Saule. Tačiau XVIII a. Apšvietos veikiami žmonės įtikėjo, kad istorija yra pažangos procesas, o ją pagreitinti galima padarant revoliuciją. Pirmoji tokia istorijos pagreitinimo akcija buvo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Iš tiesų idėja buvo dar radikalesnė – ne pagreitinti, bet pradėti istoriją iš naujo, lyg persėstume iš girgždančio arklinio vežimo į autostrada skriejantį „Mercedes“. Buvo net įvestas naujas kalendorius – 10 dienų savaitė, kad viskas vyktų pagal proto dėsnius. Be to, revoliucija turėjo būti pasaulinė, nes visur reikėjo vaduotis nuo tironų, karalių, tų, kurie valdo paveldėjimo teise „iš Dievo malonės“. Žmonės turėtų gyventi respublikoje, o pasaulis – tapti demokratinių respublikų federacija. Galutinis tikslas – amžina taika, nes demokratijos viena su kitu nekariauja, bet naujai pradžiai reikėjo revoliucinio karo: tuos, kurie priešinasi, reikėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus. 

Nepasakysiu kažko stulbinančio, kad buvo ir antras bandymas dar kartą pradėti istoriją – Rusijoje 1917 m. idėjos kiek pakito, bet iš esmės liko ta pati, tik dar radikalesnė. Jei esate matę sovietinę monetą, žinote, kaip atrodė sovietinis herbas: Žemės rutulys, kūjis ir pjautuvas. Kodėl Žemės rutulys ir pavadinimas – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga? Mat valstybė buvo įsteigta kaip būsima pasaulinė socialistinių respublikų federacija, o tokia organizacija „Kominternas“ kėlė tikslą įgyvendinti pasaulinę revoliuciją. Kas iš to gavosi? Ir vienu, ir kitu atveju – visai kas kita, nei planavo revoliucionieriai. Prancūzijoje demokratijos įvedimas baigėsi jakobinų diktatūra, paskui į sceną iškopė diktatorius Bonapartas, kuris eksportavo Prancūzijos revoliuciją į kitas šalis, tik tai jau buvo kai kas kita, nei iš pradžių sugalvota. Prieš Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pagimdytą Napoleono imperiją pradėjo kilti tautos, kurias revoliucionieriai norėjo „išvaduoti“. Galiausiai galingesnės valstybės įveikė imperiją Šeštosios koalicijos kare. Taip prasidėjo pirmasis restauracijos laikotarpis. 

Labai panašiai viskas buvo su Rusijos revoliucija. Vietoje pasaulinės socialistinės revoliucijos atsirado dar viena imperija. Vėl prieš ją susivienijo pajungtos tautos ir valstybės, ji buvo sutriuškinta, bet ne tokiu trumpu laikotarpiu, kaip Napoleono laikais – dvejų, trejų metų karštame kare, o ilgai užsitęsusiame Šaltajame kare, nes imperija turėjo branduolinį ginklą. Bet galiausiai ji tą šaltąjį karą pralaimėjo ir aš teigiu, kad prasidėjo antroji restauracijų epocha. 

Prof. Zenonas Norkus. Tomo Tereko nuotr.

Jūsų teigimu, mūsų nepriklausomybės atkūrimas yra ne kas kita, kaip porevoliucinė restauracija? 

Buvo ponapoleoninės restauracijos ir yra pokomunistinės restauracijos. Tiesiog niekas iki šiol nėra lyginęs šių porestauracinių laikotarpių. Aš tą padariau ir išėjo nauja sociologinė teorija, pabrėšiu – moderniųjų laikų socialinių restauracijų teorija. Lietuva yra tik vienas iš daugelio – trisdešimties ir daugiau – atvejų (kalbant apie antrąjį laikotarpį), tačiau mano teorija yra labai lietuviška, nes yra inspiruota mūsų patirties. Pažvelkime į mūsų kalendorių, ką mes švenčiame: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją – valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės atkūrimo dienas. Du atkūrimai, bet ar susimąstome, ką tai reiškia? Aš pamėginau iš šito šventinio žodžio išgauti sociologinį auksą. Esminė įžvalga yra tokia, kad po didžiųjų revoliucijų seka restauracijos: pabūna nauja santvarka, pasirodo, kad ji ne tokia, kokios buvo tikėtasi, kokia žadėta, ir atkuriama senoji. 

Skyriau dvi restauracijų atmainas. Studentams aiškindamas skirtumą tarp jų, pasitelkiu Trakų pilies ir Valdovų rūmų pavyzdžius: apie Trakų pilį sakome, kad ji buvo restauruota, apie Valdovų rūmus – kad atkurti. Kodėl? Nes Galvės ežero Pilies saloje buvo likę daug taip vadinamo „autento“ – originalo likučių. Paveldosaugininkas Jokūbas Glemža rašo, kad apie restauraciją galima kalbėti, jeigu liko bent 60 proc. „autento“. Valdovų rūmų sienose to „autento“ nėra, taigi nėra tikro, šiuo atveju, materialaus tęstinumo, todėl tai nėra restauracija. Panašiai nutinka ir socialinėse restauracijose. Tai, ką mes padarėme 1990 m., labiau panašu yra Trakų pilies restauraciją. Nuo 1940 iki 1990 m. praėjo 50 metų. „Likučiai“, įkūniję materialų valstybės tęstinumą, buvo dar likę gyvi žmonės iš anų laikų: su kolegomis suskaičiavome, kad 1990 m. iki 30 proc. Lietuvos populiacijos sudarė žmonės, gimę 1940 m. ir anksčiau. Apie 10 proc. iš jų 1940 m. buvo sulaukę 15 metų amžiaus – t. y., visiškai socializuoti. Jeigu yra toks demografinis tęstinumas tarp ikirevoliucinės ir restauracinės visuomenių populiacijų, galima kalbėti apie tikrą restauraciją. Tokia restauracija galėjo būti ir kitose buvusiose komunistinėse šalyse, kuriose komunistinis režimas įsigalėjo maždaug po 1940 m. O toliau į Rytus jau praėjo per daug laiko – 70 metų, tad demografinio tęstinumo neliko. Ten irgi įvyko restauracija, tik visai kitokio tipo, kažkas panašaus į Valdovų rūmų atkūrimą. 

Savo teoriją taikote ne tik Lietuvai? 

Lietuvą visuomet lyginu su kitomis dviem Baltijos šalimis. Pagrindinė darbų ciklo, kurį premijavo komisija, dalis yra dvi knygos. Viena iš jų („The Great Restoration: Post-communist Transformations from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Restorations“, 2023) yra skirta bendrajai restauracijų teorijai, kur aprėpiamos visos modernios restauracijos nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Antra („Post-Communist Transformations in Baltic Countries: A Restorations Approach in Comparative Historical Sociology“, 2023) skirta Baltijos šalių restauracijoms. 

Baltijos šalių restauracijos yra įdomiausi atvejai restauracijų teorijoje, nes čia vyko triguba restauracija: nepriklausomos valstybės, demokratijos ir ekonominės santvarkos, nepabijokime to žodžio – kapitalizmo, t. y., rinkos ekonomikos, pagrįstos privatine nuosavybe. Visoms buvusioms komunistinėms šalims teko atkurti kapitalistinės rinkos visuomenę, bet ne visoms – demokratiją ir patį valstybingumą. Todėl užsienio leidyklai teikdamas paraišką, aiškinau, kodėl Baltijos šalys yra tokios įdomios ir kodėl reikia žinoti ir skaityti apie Lietuvą. Mano argumentas buvo, kad Baltijos šalys yra modernių restauracijų laboratorijos, kur jas galima tirti grynu pavidalu arba, naudojant sociologų mėgstamą Maxo Weberio terminą – modernias restauracijas kaip idealius tipus.

Apskritai, žmonėms yra įkalta į galvą, kad revoliucija – tai pažangos variklis. Karlas Marxas taip ir rašė – revoliucijos yra istorijos lokomotyvai. Aš argumentuoju, kad sėkmingiausiai vystėsi ir daugiausiai pasiekė šalys, kurioms pavyko išvengti revoliucijų ir todėl nereikėjo restauracijų. Kokios yra tos laimingos šalys, kurios pasiekė realią pažangą be revoliucijų ir restauracijų? Švedija, Danija, Norvegija. Jos turėjo įžvalgius monarchus, kurie laiku darė nuolaidų. Skandinavijos šalyse matome toliausiai pažengusį realiai įmanomą socialistinių idealų įgyvendinimą, t. y., gerovės valstybę. Tačiau jos yra išsaugojusios ir dinastines monarchijas. 

Savo tyrimuose pasiūlote būdą, kaip galima matuoti mūsų restauruotos valstybės sėkmę. 

Pažanga yra įmanoma ne tik po revoliucijos, bet ir po restauracijos. Skaičiais rodau, kad jeigu restauracija yra sėkminga, pažangos būna daugiau ir ji spartesnė, negu po revoliucijos. Restauracija yra patobulinto, geriau veikiančio, revoliucijos sugriauto originalo atkūrimas.

Žmones kartais šokiruoja, kai sakau, kad 1940 m. pas mus buvo revoliucija, sako – kokia čia revoliucija, juk mes buvome okupuoti. Tačiau didžiosios revoliucijos save eksportuoja. Rusijos revoliucija save eksportavo: aplinkinėse šalyse vyko jėga importuotos revoliucijos. Tačiau pirmi tai darė prancūzų revoliucionieriai 1793–1799 m., o po to panašiai elgėsi Napoleonas. Jis tik nebesteigė „išvaduotuose“ kraštuose respublikų. Tai, kad ta revoliucija buvo atnešta ant užsienio kareivių durtuvų, nereiškia, kad jos nebuvo. 1940 m. Lietuvoje įvyko revoliucija, nes buvo pakeista santvarka, panaikinta privatinė nuosavybė, įvesta sovietinė valdžios sistema, viskas apversta „aukštyn kojomis“.

Prof. Zenonas Norkus. Tomo Tereko nuotr.

Mano idėja buvo paprasta – išmatuoti, kokia vyko socialinė ekonominė pažanga per pirmąją nepriklausomybę, kokia – per sovietinį laikotarpį ir kaip mes dabar atrodome – ar dabartinė pažanga paspartėjo, palyginus su ankstesniais laikotarpiais. Kitas klausimas – kas yra pažanga ir kaip ją matuoti. Lietuvoje labai vertinamas rodiklis yra ekonominis. Ironizuoju: pavadinsi lietuvį durniumi, jis įsižeis, bet jeigu lietuvį pavadinsi ubagu – taškas, susipyksi visam gyvenimui. Sakykime, esame ūkininkų tauta. Tad pirmas klausimas buvo, kaip vystėsi ir augo mūsų ūkis. Ekonominį augimą matuojame bendruoju vidaus produktu (BVP), bet iš tarpukario yra likę tik kelerių metų skaičiavimai, kurių rezultatai nepalyginami. Tarptautiniame BVP istorinės statistikos šaltinyje, Maddisono projekto duomenų bazėje (angl. Maddison Project Database), pirmas įrašas apie Lietuvą – iš 1973 m., o paskui – tik nuo 1980 m. Taigi, reikėjo duomenų. Pavyko laimėti keletą projektų ir atlikti naujus Lietuvos socialinės ekonominės istorijos tyrimus. 

Vieną projektą, skirtą Baltijos šalims, įgyvendinome su istorike Aelita Ambrulevičiūte, mokslininkais iš Kauno technologijos universiteto Vaidu Morkevičiumi, Giedriumi Žvaliausku ir dabartine VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekane prof. Jurgita Markevičiūte. Surinktus duomenis paskelbėme Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyve (LiDA), jais gali naudotis ir kiti. Juos panaudojome trijų rodiklių reikšmėms apskaičiuoti. Skaičiavome BVP pokyčius Baltijos šalyse, matuodami ekonominę pažangą. Taip pat  – kaip keitėsi vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (sveikatos pažangai matuoti), rinkome duomenis apie ką tik suaugusių vyrų ūgį. Pastarasis rodiklis gali nustebinti. Šiuolaikinėje antropometrinėje istorijoje manoma, kad jis yra pats geriausias vaikų gerovės rodiklis: manoma, kad jei vaikai užauga (vidutiniškai) aukštesni už savo tėvus, tai jie vaikystėje gyveno geriau, palyginus su tėvų karta. Vyrais apsiribojome ne dėl kokių nors ideologinių, bet dėl metodinių priežasčių; imant į kariuomenę, matuojamas vyrų ūgis, o palyginamo patikimumo duomenų apie ankstesnių laikų moteris nėra. 

Labai džiugu, kad pavyko sudominti ir kolegas iš Latvijos ir Estijos. Teikėme bendrą paraišką dėl tyrimų finansavimo „Baltic Research Programme III“ programai, kurios pagrindinis donoras – Norvegija, prisidedant Islandijai ir Lichtenšteinui. Mums pasisekė, kad į mūsų kolektyvą įsitraukė žymiausias Norvegijos ekonomikos istorikas iš Bergeno universiteto Ola Honningdalas Gryttenas, atlikęs Norvegijos BVP skaičiavimus nuo XVIII a. pabaigos, todėl jautėmės saugiai dėl savo skaičiavimų patikimumo. Labai svarbus Adomo Klimanto, Oksfordo universiteto ekonomikos istorijos magistro studijų absolvento, indėlis. Jis dirbo projekte ir drauge studijavo Oksfordo universiteto ekonomikos istorijos doktorantūroje, atlikdamas naujus Baltijos šalių 1919–1995 m. BVP skaičiavimus. Praėjus porai metų nuo projekto pabaigos, apgynė ir disertaciją. 

Ką surinkti duomenys mums sako?

Mūsų pirmas tikslas buvo išmatuoti restauracijų tvermės (angl. endurance) sėkmę. Restauracija yra sėkminga, jeigu atkurtai sistemai pavyksta išgyvuoti ilgiau, negu išgyvavo pradinė sistema ir tarpinė sistema. Mūsų pradinė sistema – tarpukaris – truko 20 metų. Demokratija truko tik iki 1926 m. – šešerius metus, tad jau 1996–1997 m. galėjome švęsti pirmąją (demokratijos tvermės) tvermės sėkmę. Taigi, dabartinė atkurta demokratija, gyvuojant jau 36 metus, yra daug tvaresnė už pradinę tarpukario demokratiją, kurios pradžią reikia skaičiuoti nuo 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko Steigiamasis Seimas. Tvaresnė už tarpukario originalą (trukusį 22 metus) ir taip pat jau 36 metus gyvuojanti atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė. Visišką jos tvarumo sėkmę bus galima švęsti 2040 m., kai ji bus ištrukusi ar išlikusi ilgiau ir už okupantų įkurtą Lietuvos SSR. Tolesnis klausimas – nuo ko priklauso tvermė? Nuo sėkmingos veikmės (angl. performance). Restauruotas režimas įrodo savo pranašumą, jei veikia geriau už prieš tai buvusias sistemas: paspartina ekonominę, sveikatos ir vaikų gerovės pažangą. Tuomet nėra priežasčių kilti naujai revoliucijai. 

Lygindamiesi su tarpukariu, galime pasidžiaugti daug spartesniu atkurtos Lietuvos ekonominiu augimu. Gera žinia yra ta, kad jeigu metinis BVP augimas, lygus 3–4 proc., tęsis toliau, iki 2040 m. pranoksime ir tarpinį (1940–1990 m.) laikotarpį. Sveikatos rodikliai nėra tokie geri. Atkūrus nepriklausomybę, maždaug iki 2008 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė trypčiojo vietoje, skaičiuojant per abi lytis. Moterų padidėjo, bet vyrų sumažėjo, o sudėjus gavosi nulis. Po 2008 m. situacija pradėjo gerėti. Taigi, atkurtoje – restauruotoje – Lietuvoje ekonominė pažanga yra kur kas spartesnė ir greitesnė už socialinę pažangą. 

Lietuvos pažangos rodiklius lyginote su užsienio šalių rodikliais? 

Mano idėja buvo vertinant pasiektą po nepriklausomybės atkūrimo pažangą visų pirma remti savo pačių istorija. Tačiau kontrolei siūloma žvelgti ir į užsienio flagmanus minėtose trijose srityse. Matuodami ekonomikos pažangą esame pratę lygiuotis į Europos Sąjungos vidurkį, bet ES – naujas darinys, taigi tarpukario Lietuvos su ES nepalyginsi. Reikėjo šalies, kurios BVP duomenis turime ilgoje perspektyvoje – tokia šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios, be kita ko, turi ir labai gerą statistiką. Mūsų atotrūkis nuo JAV BVP vienam gyventojui tarpukariu beveik nemažėjo, sovietiniu laikotarpiu liko panašus (dėl to M. Gorbačiovas ir pradėjo savo perestroiką). Gera žinia yra ta, kad per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį mūsų BVP vienam gyventojui atotrūkis sumažėjo ne tik nuo Europos vidurkio (kuris yra apie 70 proc. JAV lygio), bet ir nuo JAV – maždaug 10 procentinių punktų. 

Sveikatos srityje šalis, kuri per ilgą laiką stabiliai išlaikė lyderystę ir kurios piliečiai – vyrai ir moterys – ilgaamžiškiausi, yra Japonija. Deja, atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu mūsų vidutinis tikėtinos gyvenimo trukmės atotrūkis nesumažėjo (turėkime minty, kad japonai ir toliau sveikatinasi ir vis ilgiau gyvena). Jei šioje srityje išlaikytume po 2008-ųjų prasidėjusį augimą, 2040 m. galbūt vieneriais–dviem metams mūsų atotrūkis nuo Japonijos sumažėtų palyginus su tuo, kuris mus nuo Japonijos skyrė 1989–1990 m.

Vaikų gerovės srityje šalis, kur aštuoniolikmečių vyrų vidutinis ūgis yra didžiausias, yra Olandija. Įdomu, kad XX a. pradžioje jie nebuvo aukščiausi Europoje, tokiais tapo apie 1970 m. Čia turime gerų žinių. Per paskutinį dešimtmetį lietuvių ūgio atotrūkis nuo olandų truputį sumažėjo, nors gal labiau dėl to, kad pačių olandų aukštėjimo tempas kiek sulėtėjo. Anksčiau jie paaukštėdavo vidutiniškai vienu centimetru per dekadą, o per paskutinę dekadą paaukštėja tik 0,2 cm, o lietuviai – 0,6–0,7 cm. Jei ir toliau išlaikysime tokią dinamiką, o olandai nepradės vėl greičiau augti, 2040-aisiais galėsime džiaugtis ir somatine restauracijos sėkme. 

Daug kalbėjome apie Jūsų teoriją. Ar galėtume papasakoti šiek tiek apie save? Esate vienas iš svariausią akademinę ir mokslinę karjerą sukūrusių ne tik Filosofijos fakulteto, bet ir viso Vilniaus universiteto mokslininkų ir dėstytojų: profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys – akademikas. Kaip tapote sociologu? 

Mokykloje man daugmaž sekėsi visi dalykai. Mokiausi kaimo mokykloje, Pakražančio vidurinėje mokykloje (Kelmės rajone). Kai vykdavo moksleivių olimpiados, reikėdavo vis ką nors nusiųsti – vis atsidurdavau chemijos, biologijos, matematikos olimpiadose, o ten nenorėdavau nusileisti. Iš pradžių laimėdavau rajone – kelmiškius nugalėti, atvykus iš Pakražančio, buvo ne juokas! Paskui važiavau į respublikines olimpiadas. Ten buvo įdomu, nes kiekvienais metais jos vykdavo vis kitame mieste. Ten susiburdavo šviesiausias to laiko jaunimas, atsirasdavo visokių pažinčių, bet nežinojau, kur link sukti. Labiausiai patikdavo istorija, bet turėjau pusbrolį Petrą, istorijos mokytoją, su kuriuo pasišnekėjome ir supratau, kad Vilniuje istorija buvo užspausta, kontroliuojama kaip mokslo disciplina.

Prof. Zenonas Norkus. Tomo Tereko nuotr.

O tais laikais būdavo toks dalykas kaip vadinamos Lietuvos tikslinės vietos sovietinėse metropolijose, kur siųsdavo po du–tris respublikų atstovus mokytis filosofijos, politinės ekonomijos, na, ir tokio dalyko, kurio dabar nebėra, mokslinio komunizmo. Dabar tai vadinasi politologija. Buvo skaičiuojama, kad respublikose į metus reikės vieno–dviejų naujų filosofijos ir politinės ekonomijos dėstytojų, tad neverta vietoje jų ruošti, o geriau pagal respublikų užsakymą juos ruošti Maskvoje, Leningrade, Minske ar dar kur nors. Aš įstojau į filosofiją Leningrade. Gal nereikia ir minėti, kad išvažiuoti studijuoti į dar tolimesnį užsienį tada jokių galimybių nebuvo. Tada Leningrado universitetas buvo geras, nepaisant visų to miesto patirtų sukrėtimų: revoliucijos, blokados per Antrąjį pasaulinį karą, dėstytojų „valymų“ ir panašiai. Ten apgyniau savo pirmąją disertaciją iš filosofijos srities „Edmundo Husserlio logikos filosofija“, kažkiek perkandau logiką ir grįžau dėstytojauti į Vilniaus universitetą. 

VU dirbu nuo 1985 m. Paskui prasidėjo permainos, pradėjo kurtis Filosofijos fakultetas, tačiau pats pavadinimas – tai duoklė tradicijai, nes filosofai fakultete sudaro mažumą (galbūt elitinę), o dauguma yra psichologai, sociologai, socialinis darbas, taip pat – ugdymo mokslams ir Azijos studijoms skirti institutai. Fakultetas iš karto buvo kuriamas su mintimi, kad turi būti ir sociologija, tačiau dėstytojų trūko. Ir tada kūrėjai (ypatingai reikia paminėti Irenos Eglės Laumenskaitės, Arvydo Matulionio indėlį) pradėjo prašyti – gal galėčiau dėstyti vieną ar kitą kursą. Be to, kadangi viskas keitėsi, reikėjo man pačiam susigaudyti, kas vyksta. 

Dabar aš turiu savo teoriją ir galiu kitiems aiškinti, kas vyksta aplinkui, o tada buvo neaišku. Tarybiniais laikais skaityti Husserlį ar gilintis į logiką būdavo eskapizmo forma – savotiškas pabėgimas iš tikrovės į santykinai laisvą nuo ideologijos sritį. Bet kai reikėjo susigaudyti tikrovėje, pradėjau gilintis į sociologijos literatūrą. Dar Leningrade mums buvo dėstomas sociologijos istorijos kursas ir man įstrigo, kaip jį tada vadino, „buržuazinio Marxo“ – Maxo Weberio pavardė. Man jo darbai labai patiko, nes buvo iš istorinės sociologijos srities, o istorijos knygas aš ir tada skaitydavau savo malonumui.  VU sociologijos studijų steigėjai sužinojo, kad yra kažkoks filosofas, skaitęs Weberį, kuris gali išdėstyti jį studentams. Įdomu tai buvo ir istorikams, kuriems po 1990 m. rūpėjo alternatyvos „privalomajam marksizmui“. Taip aš pradėjau dėstyti sociologiją, o lygiagrečiai ir publikuoti darbus. Kaip vieną pirmųjų pamenu tokį straipsnį „Maxo Weberio feodalizmo samprata ir Lietuvos istorija“, kuris staiga ir man kiek netikėtai sudomino istorikų autoritetą Edvardą Gudavičių. 

Akademinis gyvenimas žiaurus: jei praeina penkeri metai, o tu neturi publikacijų – viso gero. Atsirado tarptautinio mobilumo galimybių, taip atsitiko, kad gerai mokėjau vokiečių kalbą. Man pavyko laimėti stipendijų išvažiuoti į Vokietiją, Šveicariją. Parašiau nemažą knygą apie tą patį Maxą Weberį vokiečių kalba, tuo metu ją mokėjau praktiškai gimtosios kalbos lygiu. Apgyniau antrą disertaciją „Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas“, tapau habilituotu sociologijos daktaru. Taip žingsnis po žingsnio tapau sociologu, tik esu weberinis sociologas (yra daug įvairių sociologijos krypčių ir sričių) – laikau save neakivaizdiniu Maxo Weberio mokiniu. Galima būtų teigti, kad mano restauracijos teorija yra neoweberinė istorinė sociologija. Būtų gerai kaip nors mano knygas Weberiui į aną pasaulį nusiųsti...

Kokia apskritai, Jūsų požiūriu, yra sociologijos prasmė, reikšmė? 

Mūsų socialinis gyvenimas nuolat atsinaujina. Turiu pasakyti, kad tai, ką aš darau, nėra meinstrymas. Dauguma sociologų sutelkę visą dėmesį į dabartį, rungtyniauja, kas pirmas pastebės naujus vėjus ir tendencijas, o mano nuostata yra, kad dabarties nesuprasi nežiūrėjęs į tolimesnę praeities perspektyvą. 

Sociologija yra patraukli ir kaip labai atvira, tolerantiška disciplina, nes gali būti visko sociologija: sporto sociologija, meilės sociologija, ekonomikos sociologija, politikos sociologija ir t. t. Sociologus palyginčiau su sporto komentatoriais, už kadro komentuojančiai varžybas. Sociologas komentuoja vykstančią tikrovę. Tokių komentatorių reikia: jei niekas protingai nekomentuos, žmonės nesusigaudys, kas vyksta. Tiesa, yra atskira politikos komentatorių sritis, bet ją palikime nuošaly. Juk ir be politikos yra daug įvairių svarbių gyvenimo sričių, kurioms reikia gerų komentatorių.

Kiekvienais metais būna įdomių sociologijos bakalauro baigiamųjų darbų. Studentai pirmieji pajaučia, kad vyksta kažkas naujo. Mes katedroje leidžiame jiems rašyti apie tai, kas jiems rūpi. Būna keistų temų, pagalvoji, kas čia dabar, bet pamatai kur vėjas pučia. Pamenu, vienais metais buvo net penki darbai apie feisbuką – tuo metu nė nežinojau, kas tai yra, bet teko pasigilinti, nes reikėjo parašyti darbų recenzijas. Sociologija laiko ranką ant visuomenės pulso. Bet aš turiu savo išlygų: reikia istorinės perspektyvos, kad suprastum, kas vyksta, ilgalaikės weberiškos perspektyvos.