Vilniaus universitete dirbantis mokslininkas iš Indijos: fizikos kalba yra universali

„O kada Lietuvoje bus šilta?“ – pasibaigus interviu klausia Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Branduolių ir elementariųjų dalelių fizikos centro podoktorantūros stažuotojas dr. Samarendra Nayakas. Žiemą į Lietuvą iš gimtosios Indijos atvykęs mokslininkas prasitaria gyvenime nepatyręs tokio šalčio. Vilniuje jis bando priprasti ne tik prie pasikeitusio klimato, bet ir prie kiek kitokio požiūrio į darbą. Vis dėlto Lietuva ir Indija turi panašumų, tarp jų – mokslo metodai, padedantys susikalbėti net skirtingiausių kultūrų atstovams. 

Atradimas, paskatinęs duoti šansą fizikai  

Dr. S. Nayakas pasakoja, kad fizika jo gyvenime atsirado paskutinėse mokyklos klasėse. Maždaug tuo metu pasaulį apskriejo žinia apie reto masto atradimą – Higgso bozono identifikavimą.   

„Tuo metu kaip tik buvau bebaigiąs dešimtą klasę. Tiesą sakant, tada dar nevisiškai supratau, ką tai reiškia, bet sužinojau, kad pasaulyje vyksta eksperimentai, kurių metu iš akimi nematomų dalelių gaunami tokie dariniai kaip vadinamoji „Dievo dalelė“. Supratau, kad ir aš galėčiau kada nors prisijungti prie tokio projekto. Ši mintis mane motyvavo siekti tikslų fizikos srityje“, – teigia jis.   

Atėjus metui rinktis pagrindinius dalykus universitete, pašnekovas sako per daug neabejojęs. Jis pasirinko fiziką kartu su matematika ir chemija. Laikui bėgant, dėmesį labiausiai patraukė branduolinė ir dalelių fizika bei kvantinė mechanika.   

„Vėliau įstojau į jungtinę magistrantūros programą Delio universitete, kur vėl pasirinkau dalelių fiziką kaip pagrindinį dalyką. Pradėjau aktyviai darbuotis keliose laboratorijose – elektronikos, branduolinės fizikos. Baigęs dvejų metų magistrantūrą, nusprendžiau tęsti mokslinę karjerą ir įstojau į doktorantūros studijas Indijos technologijų institute Bubanešvare“, – pasakoja dr. S. Nayakas.  

Svarbiausias kriterijus – sutampantys interesai  

Savo doktorantūros studijas mokslininkas paskyrė dalelių fizikai. Pagrindiniu jo tyrimo objektu tapo anomalijos, atsirandančios yrant B mezonams. Šiuos iš vieno kvarko ir vieno gelminio, b, antikvarko sudarytus hadronus jis analizuoja jau septynerius metus, o po kelių mėnesių mokslinėje spaudoje turėtų pasirodyti ir tyrimo rezultatus apibendrinanti publikacija.   

Kartu dr. S. Nayakas dirba ir prie praktinės fizikos projektų. Mokslininkas tobulina Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos CERN Kompaktiškojo miuonų solenoido (CMS) detektoriaus technologiją. Bendradarbiaudamas su kitomis užsienio institucijomis jis tikrina detektoriaus komponentus, kurie artimiausiais metais bus įmontuoti į atnaujinamą detektorių ir atsidurs CERN Didžiojo hadronų greitintuvo (HL-LHC) sudaužiamų dalelių aplinkoje. Tai padės eksperimento metu gauti dar patikimesnius duomenis.  

Dr. Samarendra Nayak. Asmeninio archyvo nuotr.

„Tarp analitinio ir praktinio darbo yra glaudus ryšys, ir manau, kad jų net nelabai galima visiškai atskirti. Šios dvi sritys papildo viena kitą, o mane daro visavertiškesniu fiziku. Nesupratus praktinės dalies, tavo analizė neturės tvirto pagrindo – reikia suprasti, kaip rekonstruojamas dalelės impulsas, kaip įrašomas signalas, kaip duomenys juda nuo išankstinio stiprintuvo per kiekvieną lustą iki duomenų bazės. Mano darbas visada turėjo šias dvi dedamąsias“, – teigia pašnekovas.   

Noras būti kaip įmanoma įvairiapusiškesniu fiziku jį galiausiai atvedė ir į Lietuvą. Mokslininkas sako, kad po savo doktorantūros studijų ieškojo vietos, kur galėtų kokybiškai tęsti savo tyrimus ir darbą prie CMS detektoriaus, o jo kompetencijos būtų naudingiausios. Taip jis atrado Vilniaus universitetą.   

„Mūsų srityje pakviečiamas pokalbio paprastai būni tik tada, kai tavo patirtis atitinka grupės poreikius. Pasikalbėjome apie mano darbus, tikslus. Fizikoje viskas labai konkretu, specializuota. Jeigu gali prisijungti prie komandos iš karto, be papildomo apmokymo, tavo šansai gauti darbą labai išauga. Būtent taip ir buvo mano atveju. Gana greitai sulaukiau pasiūlymo ir dabar esu čia“, – pasakoja dr. S. Nayakas.  

Europoje daugiau pusiausvyros

Mokslininkas pabrėžia, kad fizikos kalba labai universali. Jam pačiam yra tekę dirbti įvairiose institucijose su labai įvairiais žmonėmis, bet moksliniu požiūriu niekur nekildavo kliūčių – visur vyrauja panaši bendradarbiavimo struktūra, eksperimentai atliekami panašiai. Natūralu, kad ir Vilniaus universitete jis netruko įsivažiuoti į ritmą.   

„Pirmieji įspūdžiai apie komandą buvo labai teigiami. Man suteikė daug laisvės ir savarankiškumo vykdyti savo tyrimus. Podoktorantūrai to labiausiai ir reikia. Beje, pats perėjimas nuo doktorantūros prie podoktorantūros reikalauja tam tikro mąstysenos pokyčio. Tu nebesi studentas, kurį nuolat kas nors prižiūri. Turi pradėti generuoti savo idėjas, savarankiškai dirbti savo darbą, rasti būdą, kaip maksimaliai prisidėti prie bendros grupės veiklos. Tai užtrunka, tačiau kartu daro tave geresniu mokslininku“, – įsitikinęs dr. S. Nayakas.  

Jis neslepia, kad kol kas dar pratinasi prie europietiškos darbo kultūros. Ji čia kiek kitokia nei Indijoje, kur vyrauja gana didelė konkurencija. Tuo tarpu Europoje darbui skirtas konkretus laikas, o už jo ribų esi laisvas. Mokslininkai patys planuoja darbotvarkę, siekia savo tikslų. Indijoje doktorantai dažnai dirba ir po 14 valandų per dieną, gali sulaukti žinučių bet kuriuo metu ir jaučia didelį spaudimą, turi griežtus terminus.   

„Manau, tai lemia struktūrinės priežastys – Indija yra konkurencingesnė todėl, kad ten daugiau žmonių varžosi dėl mažiau vietų. Tačiau tai ir kultūros klausimas: nuo mokyklos esame mokomi nuolat lenktyniauti, daryti daugiau nei kiti. Atvirai kalbant, prie tokio laisvesnio požiūrio dar nepripratau. Vis dar ateinu į biurą šeštadieniais, nes jei neateinu, jaučiu, kad kažkas negerai, kad turėčiau dirbti. Turbūt reikės laiko pakeisti šiuos įpročius“, – juokauja dr. S. Nayakas.