Vilnius ekrane: kaip filmai kuria miesto įvaizdį?

2018 m. pasirodžiusi amerikiečių veiksmo komedija „Šnipas, kuris mane išdūrė“ („The Spy Who Dumped Me“) prasideda scena Vilniuje. Amerikiečių slaptasis agentas klaidžioja po turgų, kai netikėtai tampa samdomų žudikų taikiniu. Vengdamas persekiotojų, jis įbėga į daugiabutį, o vėliau į vieną iš butų. Čia du jaunuoliai žiūri kultinį 9-ojo dešimtmečio amerikiečių serialą „Alfas“ („ALF“) su rusišku įgarsinimu, o ant stalo stovi degtinės butelis. 

Filmas akivaizdžiai remiasi stereotipiškai neigiamu Rytų Europos įvaizdžiu, kuris pasitelkiamas kuriant grėsmingo, paranoja persmelkto miesto atmosferą, būdingą filmams apie šnipus. Toks miesto vaizdavimas neišvengiamai skatina susimąstyti apie Vilniaus įvaizdį Vakaruose. Ar šis filmas tėra pavienis atvejis, ar atspindi bendresnę tendenciją, kaip Vilnius vaizduojamas užsienio filmuose ir serialuose? Kokią įtaką toks miesto portretas daro tam, kaip miestą įsivaizduoja čia dar nesilankę užsieniečiai? 

Vilnius – didelė filmavimo aikštelė 

Pastarąjį dešimtmetį Vilnius tapo vis svarbesniu kino kūrėjų traukos centru. Mieste bent iš dalies buvo filmuojamas ne vienas didelio biudžeto, pasaulinio pripažinimo sulaukęs užsienio filmas ar serialas, o ženklas „Filmavimo darbai“ sostinės gatvėse tapo beveik kasdienybe. 

Didžiausio žiniasklaidos dėmesio sulaukė dviejų televizijos serialų filmavimas Vilniuje: „Netflix“ serialo „Keistesni dalykai“ („Stranger Things“) ketvirtojo sezono (2022) ir HBO mini serialo „Černobylis“ („Chernobyl“, 2019). Pirmajame Lukiškių kalėjimas virto tolimąja Kamčiatka, o antrajame Fabijoniškės įkūnijo Pripetės miestą Šiaurės Ukrainoje. Be šių milžiniškų projektų, Vilniuje buvo filmuojami ir mažesnio biudžeto istoriniai ir dokumentiniai filmai, taip pat nemažai skandinavų trilerių. 

Lietuvos kino centro duomenimis, per 2014–2024 m. Lietuvoje buvo filmuojami 111 užsienio ir 106 jungtiniai lietuvių bei užsienio kūrėjų filmai ir serialai. Centro svetainėje pateikiamas išsamus užsienio filmų ir serialų sąrašas nuo 2014 m. Iš jo pavyko identifikuoti 36 filmus ar serialus, kurie buvo filmuojami būtent Vilniuje – jie ir tapo šio nedidelės apimties tyrimo medžiaga.

Vilniaus populiarumą kino pasaulyje lėmė aktyvūs ir kryptingi Lietuvos veiksmai, skirti miesto matomumui tarptautinėje erdvėje didinti. Svarbų vaidmenį suvaidino 2011 m. lapkričio 23 d. įkurtas Vilniaus kino biuras, prisidėjęs prie Vilniaus, kaip filmavimo darbams patrauklios vietos, įvaizdžio formavimo. 

Kino biuro svetainėje paskelbtas vadinamasis Vilniaus mero kvietimas, vėliau atnaujintas dabartinio mero, veikia tarsi šiuolaikiniai Gedimino laiškai, kviečiantys kino „amatininkus“ atvykti ir kurti Vilniuje. Šiame kvietime pabrėžiamos miesto stiprybės: kompaktiškumas ir įvairiapusiškumas, ypač plati architektūrinė įvairovė. 

Tačiau, be abejonės, didžiausią poveikį kino industrijos atstovams darė ekonominiai faktoriai. 2014 m. Lietuvoje įsigaliojo pelno mokesčio lengvata filmų gamybai. 2014 ir 2018 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio kūrėjai galėjo pasinaudoti parama, siekiančia iki 20 proc. visų filmo gamybos išlaidų, o nuo 2018 m. ši lengvata išaugo iki 30 proc. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių lengvata pratęsta iki 2028 m. gruodžio 31 d., tikėtina, kad artimiausiais metais filmavimo darbų Vilniuje nemažės. 

Vilnius kine, arba Trys miesto scenarijai

Kino filmai dažnai prisideda prie miesto įvaizdžio formavimo ir žadina turistų susidomėjimą. Kamera kasdienes miesto erdves paverčia vietomis, kurios pasakoja istorijas ir tampa patrauklios miesto svečiams. Mokslininkai Rebekka Rohleder ir Martinas Kindermannas pabrėžia, kad filmai „įsiužetina“ miesto patirtis – per pasakojimą jie formuoja mūsų suvokimą apie jį. Nors, kaip minėta, Vilnius užsienio kino kūrėjų buvo atrastas kaip patogi ir finansiškai patraukli filmavimo darbų vieta, vis dėlto pats miestas, regis, nėra svarbus jų kuriamų filmų ir serialų siužetams. Peržiūrėtame sąraše rasti tik trys atvejai (8 proc.), kai Vilnius išlieka Vilniumi, o nėra naudojamas kitiems miestams vaizduoti. Vilnius siužetiškai svarbus tampa jau minėtame amerikiečių filme „Šnipas, kuris mane išdūrė“, norvegų kriminaliniame seriale „Vistingas“ („Wisting“, 2019–dabar) ir suomių romantinėje dramoje „2 naktys iki ryto“ („2 Nights Till Morning“, 2015).

Šiuos tris atvejus galima laikyti „miesto scenarijais“ (angl. city script), prisidedančiais prie Vilniaus (įsivaizduojamo ir ne) miestovaizdžio (angl. cityscape) formavimo. Pasak vokiečių profesoriaus Andreaso Mahlerio, įvairūs tekstai apie miestą, nesvarbu, ar tai būtų romanas, paveikslas, filmas ar serialas, kuria scenarijus, per kuriuos miestas yra patiriamas ir suvokiamas. 

Kine pavaizduotas Vilnius užkoduoja tam tikrą (įsivaizduojamą) miesto patirtį, kuri vėliau ima veikti realius miesto suvokimo ir vaizdavimo būdus. Kaip akivaizdu iš pačios „miesto scenarijaus“ sąvokos, sukuriami nusistovėję, nuspėjami miesto patyrimo modeliai. A. Mahlerio žodžiais, „prasmingas [miesto] patyrimas suponuoja tam tikrą scenarijumi apibrėžtą patirtį, (…) kuri miestui suteikia tam tikrą semantinį profilį“. Miesto scenarijai, šiuo atveju filmai ir serialai, kurių veiksmas vyksta Vilniuje, prisideda prie reikšmių apie miestą kūrimo, formuodami jo „semantinius profilius“, ar reikšmes, kurios iškyla galvojant apie tą miestą. Filmai ir serialai, kurių veiksmas vyksta Vilniuje, kuria ir įtvirtina tam tikras reikšmes, susiejančias konkrečias miesto erdves su pavaizduotais pasakojimais. Įsitvirtinus tokiems scenarijams, juos pakeisti tampa sudėtinga.

Nors dėl atvejų stokos neįmanoma daryti platesnių išvadų apie tai, kaip užsieniečiai Vilnių įsivaizduoja kino ekranuose, tačiau mano minėti trys miesto scenarijai verti dėmesio. Juose Vilnius išryškinamas kaip grėsminga, su nusikalstamu pasauliu susijusi erdvė, bet kartu, netikėtai, ir kaip meilės miestas. Vis dėlto liūdniausiai Vilnius pavaizduotas amerikiečių filme „Šnipas, kuris mane išdūrė“, kuris prisideda prie Vilniaus, kaip posovietinio miesto, įvaizdžio skleidimo. 

Neatsitiktinai filmo pradžioje Vilniaus scenas lydi fone girdima vokiečių roko grupės „Scorpions“ baladė „Wind of Change“, įkvėpta grupės 1989 m. vizito į Sovietų Sąjungą. Ši Šaltojo karo pabaigos himnu vadinama daina kartu su archyviniais kadrais iš serialo „Alfas“ ir niūriu turgaus vaizdu tarsi nukelia į Vilnių ir Lietuvą, įstrigusią devyniasdešimtiniuose. 

Panašų naratyvą tęsia ir norvegų serialas „Vistingas“. Penktojo šio serialo sezono trečiojoje serijoje sekdamas nusikaltimo pėdsakais detektyvas Vistingas atvyksta į Vilnių, kuris rodomas per nusikalstamo pasaulio prizmę. Jame miesto erdvės – viešbutis „Narutis“, Lukiškių kalėjimas – tampa susitikimų su įtariamaisiais vietomis, sustiprinančiomis pavojingo miesto įspūdį. 

Tuo tarpu suomių filmas „2 naktys iki ryto“ formuoja priešingą Vilniaus vaizdinį, kuris atsveria slegiantį miesto portretą amerikiečių filme ir norvegų seriale. Filme vaizduojami netikėtai užsimezgę dviejų svetimšalių santykiai išryškina Vilniaus kaip romantiško miesto įvaizdį. Architektė prancūzė ir suomis didžėjus užstringa Vilniuje, kai dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio atšaukiamas jų skrydis. Filme rodomi panoraminiai miesto vaizdai, susipynę su romantiška muzika, atskleidžia Vilniaus grožį ir parodo, kad miesto erdvės gali tapti ne tik kriminalinių, bet ir romantinių pasakojimų fonu. 

Kine Vilnius dažniausiai persikūnija į Stokholmą

Kino pasaulyje Vilnius virsta miestu chameleonu. Dėl savo architektūrinės įvairovės jis gali lengvai įsikūnyti į skirtingus miestus ar vietoves. Išskyrus jau aptartus tris atvejus, visi kiti užsienio kino kūrėjų Vilniuje filmuoti filmai ar serialai žiūrovus nukelia į svetimus miestus. 

Peržiūrėtoje vaizdo medžiagoje buvo identifikuota dvidešimt miestų (ar vietovių), kuriuos ekrane „suvaidino“ Lietuvos sostinė. Dažniausiai Vilnius buvo pasitelktas švedų kino kūrėjų Stokholmui pavaizduoti (18 proc.), antroje vietoje Oslas – juo Vilnius ekranuose pavirto 10 proc. filmų ar serialų (1 pav.). Tarp dažnesnių Vilniaus transformacijų – ir Maskva, į kurią nusikeliame trijuose filmuose ar serialuose, o penki miestai – Kopenhaga, Malmė, Londonas, Hamburgas ir Sankt Peterburgas – pasikartoja po du kartus. Be to, užfiksuota dar dvylika pavienių atvejų, kai Vilnius ekrane tampa kitais miestais, tarp jų – Berlynu, Tokijumi ir Niujorku. Atkreiptinas dėmesys, kad keliuose serialuose Vilnius vaizduoja net kelis miestus iš karto, pavyzdžiui, Stokholmą ir Sankt Peterburgą trileryje „Maksas Angeris“ („Max Anger: With One Eye Open“, 2021). 

Ko gero, įdomiausia Vilniaus metamorfozė įvyksta vokiečių mokslinės fantastikos trileryje „Rojus“ („Paradise“, 2023). Šiame filme, kuriame rodomas futuristinis miestas, žiūrovai nukeliami į distopinį Berlyną netolimoje ateityje. Jame atpažįstamos Vilniaus erdvės, pavyzdžiui, Fabijoniškių mikrorajonas, susipina su tikrais ir įsivaizduojamais pastatais Berlyne, pavyzdžiui, fone matomu Berlyno televizijos bokštu. 

Vis dėlto tyrimas atskleidžia, kad Vilnius dažniausiai transformuojasi į Skandinavijos miestus. Įskaičiavus pavienius atvejus, kai Vilniaus gatvės ekrane tampa Stavangeriu ar neįvardyta gyvenviete kažkur Švedijoje, 43 proc. visų užsienio filmų ir serialų, filmuotų Vilniuje, žiūrovus nukelia į Skandinaviją. Jei dar pridėtume du atvejus, kai veiksmas vyksta Suomijoje, būtų galima teigti, kad apie pusę visų filmų ir serialų, filmuotų Lietuvos sostinėje, mus nukelia į Šiaurės šalis. Pavyzdžiui, serialo „Viskis su ledu“ („Whiskey on Rocks“, 2024) epizoduose Žvėryne esantys mediniai ar skandinaviško stiliaus pastatai, tokie kaip Kompozitorių namai, virsta gyvenamuoju 9-ojo dešimtmečio Stokholmo rajonu. Pasažo skersgatvis šiame seriale tampa Stokholmo gatve, kurioje įvyksta susišaudymas. Tuo tarpu filme „Mes ateiname su taika“ („We Come in Peace“, 2024) Konstitucijos prospektas vaizduoja Stokholmo gatves ateivių invazijos metu. 

Užsienio filmuose ir serialuose matomi ne tik Vilniaus miesto vaizdai, bet ir įvairių pastatų interjerai. Jau minėtame seriale „Viskis su ledu“ Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastatas ekrane virsta Švedijos vyriausybės kanceliarija, o seriale „Hilma“ (2021) žiūrovai gali atpažinti Vilniaus rotušės koridorius. Dažna filmų veiksmo vieta tampa ir Lietuvos medicinos biblioteka, kurioje buvo filmuojamas serialas „Hamiltonas“ („Agent Hamilton“, 2020–2022). Pasitaiko ir kuriozinių situacijų: Stokholmo gatvėse kartais praslysta akivaizdžiai lietuviški ženklai. Pavyzdžiui, vienoje serialo „Tylos sąmokslas“ („Conspiracy of Silence“, 2018) scenoje, filmuotoje Gedimino prospekte, fone matomas stendas su Kauno „Žalgirio“ reklama.

Filmai prisideda prie naujų miesto žemėlapių kūrimo

Kaip aptarta anksčiau, Vilnius užsienio kūrėjų filmuose ir serialuose tik labai retais atvejais išlieka Vilniumi. Kyla klausimas: jei mūsų miesto erdvės dažniausiai naudojamos kitiems miestams vaizduoti, ar tai nereiškia, kad tokiais atvejais daroma įtaka tam, kaip įsivaizduojame Vilnių? Kitaip tariant, ar tokie audiovizualiniai pasakojimai filmuose ir serialuose kuria miesto scenarijus tik tiems miestams, kurie vaizduojami ekrane, ar kartu formuoja ir vietų, kuriose vyko filmavimo darbai, įvaizdį? 

Tokie filmai ir serialai, kuriuose Vilnius pavirsta kitais miestais, veikia kaip „dvigubi“ miesto scenarijai. Viena vertus, jie užkoduoja tam tikras (įsivaizduojamas) miesto patirtis, kurios gali paveikti tai, kaip žmonės įsivaizduoja ekrane pavaizduotą miestą. Tampa visiškai nesvarbu, kad matomos miesto erdvės realybėje egzistuoja ne Stokholme, o Vilniuje, nes filmas ar serialas „įsiužetina“ veiksmus, vykstančius pavaizduotame mieste, ir taip prisideda prie to miesto reikšmių kūrimo. 

Kita vertus, šie filmai ir serialai, be abejonės, daro įtaką tam, kaip patiriamas Vilnius. Jie prisideda prie naujų miesto žemėlapių kūrimo. Geras to pavyzdys – „Go Vilnius“ knygelė „Vilnius on Screen“, skirta Vilniui kaip kino miestui. Joje ne tik pristatomi pagrindiniai Vilniuje nufilmuoti filmai ir serialai, bet ir pateikiami miesto žemėlapiai, rodantys vietas, kuriose jie buvo filmuojami. Šios vietos tampa svarbios nebūtinai dėl to, kad jose stovi miestui reikšmingi monumentai, bet dėl to, kad ten buvo filmuojama. Miesto svečiai ir vietiniai kviečiami pažinti miestą kitaip. Jiems sudaromos sąlygos pamatyti Vilnių per žinomo filmo ar serialo prizmę, o tai sukuria hibridinę miesto ir filmo patirtį. Šie žemėlapiai formuoja „kino kišenes“, kaip teigia mokslininkas Richardas Koeckas, kuriose susipina tikra miesto erdvė su įsivaizduojama, matyta kino ekranuose. Tad, pagal A. Mahlerio apibrėžimą, šie filmai ir serialai taip pat tampa miesto scenarijais Vilniui, formuodami naujas miesto patirtis.

Prie naujų miesto žemėlapių kūrimo prisideda ir oficialiai siūlomos ekskursijos. Žiniasklaidoje dažnai pasirodo straipsniai, pranešantys, kad koks nors garsus užsienio filmas ar serialas filmuojamas Vilniuje. Taigi, net jei žiūrint filmą nėra aišku, kad matome būtent Vilnių, o ne Stokholmą ar Oslą, įvairios medijos tai išryškina. Ne viename straipsnyje gyventojams siūloma išbandyti naujus miesto maršrutus. Jau minėtoje Vilniaus kino biuro svetainėje miesto svečiai kviečiami pažinti Vilnių per kino filmus. Čia siūlomas 21 kino maršrutas, pavyzdžiui, „Žiemiškas Vilnius“, „Prašmatnusis Vilnius“, taip pat maršrutai, skirti konkretiems serialams ir filmams. Visas šias ekskursijas galime laikyti miesto scenarijais, siūlančiais naujus miesto patyrimo būdus specialiai sudarytais maršrutais. Įdomu tai, kad tam tikru atžvilgiu formuojasi ir nauja miesto „infrastruktūra“. Pavyzdžiui, vieno buto Fabijoniškėse savininkai nuomoja butą užsieniečiams, norintiems pasijusti taip, tarsi jie būtų seriale „Černobylis“.

Kitus žurnalo „Spectrum“ tekstus skaitykite čia.

Šis tekstas yra žurnalo „Spectrum“ dalis, todėl jo platinimas, kopijavimas ar kitoks naudojimas galimas tik gavus redakcijos sutikimą