Humoras darbe – organizacinės kultūros atspindys

Ar kada teko patirti, kai geras, laiku ir vietoje pasakytas juokelis padėjo atrasti geresnį ryšį su kolega? O gal priešingai – netinkamas pajuokavimas atitolino, įžeidė ar įskaudino? Kaip tokiu atveju pasielgėte? Tyrimai rodo, kad humoras darbe gali būti produktyvumo, kūrybiškumo ir geresnio tarpusavio supratimo katalizatorius. Tačiau juokauti reikia mokėti ir būtina tinkamai įvertinti aplinkybes. Būtent apie tai pasakoja Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto partnerystės profesorius ir „Vinted“ vyresnysis inžinerijos direktorius dr. Vytautas Ašeris. 

Darbo vieta darbo vietai nelygu

Pasak dr. V. Ašerio, kokia juokavimo kultūra yra toleruojama, tiesiogiai priklauso nuo pačios darbo vietos – teismo salėje, klebonijoje ir krepšinio klube galioja skirtingos taisyklės. Pats humorą labai vertinantis pašnekovas džiaugiasi turėjęs galimybę dirbti būtent tokiose darbovietėse, kur juokavimas buvo sveikintinas dalykas.

„Reikia pripažinti, kad ne visi humorą darbe supranta vienodai. Kažkada kalbėjau su keletu žmonių iš „Google“ biuro Londone – jie pasakojo, kad darbe juokaujama tik apie orą, galbūt apie sportą per pietų pertrauką, bet tik tiek. Nes nėra humoro už dyką – sunku rasti juokelį, kuris nieko neįžeis, ką nors vis tiek pašiepsi“, – prisimena dr. V. Ašeris.

Vadovo požiūriu, pasak „Vinted“vyresniojo inžinerijos direktoriaus, humoras darbe yra būdas kalbėti apie įvairovę ir įtrauktį – ir kartais tai vienintelis įrankis, leidžiantis pasiekti kai kuriuos darbuotojus: „Tai prisideda prie įtraukios aplinkos kūrimo. Aš taip bandau pasiekti tuos, kurie nuo tos įvairovės suvokimo dar toli. Pajuokavus ir tuos juokelius aptariant, analizuojant, galima lengviau atrasti ryšį. 

Be abejo, reikia nepersistengti – kartais žmonės sako, kad iš savęs pasijuokęs nieko neįžeisi, bet mano patirtis rodo kitaip. Aš esu iš Panevėžio, galėčiau pasijuokti iš savęs, sakyti, kad galiu būti marozas, bet kitas panevėžietis gali vertinti tai kaip netinkamą stereotipizavimą.“

Svarbu įvertinti kultūrinius skirtumus

Dar XX a. kultūrą ir organizacijas nagrinėjęs Geertas Hofstede, o vėliau ir kiti šia sritimi domėjęsi mokslininkai pateikė patogų įrankį šešiems rodikliams skirtingose šalyse ar regionuose lyginti. Kalbant apie juokavimą darbe, esminis rodiklis šioje skalėje yra galios atstumas (angl. power distance). Būtent šis rodiklis leidžia įvertinti, ar humoras – ir koks humoras – gali būti priimtinas tipinėje konkrečios valstybės darbovietėje. 

„Labai svarbu suvokti aplinką, kurioje esi. Pavyzdžiui, Skandinavijoje bendravimo atstumas tarp darbuotojo ir vadovo yra mažas – galima vadovą pašiepti, pajuokauti, bet nieko gero nesitikėk taip padaręs Kinijoje, Japonijoje. O dėl ten vyraujančios santūrumo kultūros niekas tau pastabos nepasakys, gausi tylų minusą. Bet tai nereiškia, kad Skandinavijos šalyse su vadovais nesiskaitoma. Man teko nemažai dirbti su tomis šalimis, todėl galiu pasakyti, kad humoras ten yra tiesiog apgalvotas, geras, vadovaujamasi požiūriu, kad jei dirbam kartu, esame čia kartu įkliuvę, tai pasimėgaukim tuo. Tuo tarpu Anglijoje, Londone, viskas sukasi apie profesionalumą, karjerą, jei nori juokauti – gal kitur“, – pasakoja dr. V. Ašeris.

Pagal G. Hofstede's pateikiamą galios atstumo indeksą Lietuva surenka 42, o, pavyzdžiui, Kinija – 80 balų (1 pav.). Tai rodo, kad lietuviams darbe priimtinesnis horizontalus, atviras, lygybe paremtas santykis, su žema kontrole ir priežiūra, laisvesniu sprendimų priėmimo procesu. Kinijoje būdinga griežtesnė subordinacija, daug galios suteikiama vadovams, jie laikomi autoritetais ir bendravimas vyksta formaliai. „Todėl ten vadovas turi būti labai sąmoningas ir suprasti, kad kuo aukštesnes pareigas eini, kuo aukštesnėje galios pozicijoje esi, tuo juokai mažiau toleruojami. Tai rodo ir formalesnis kreipimasis, ne vardu, o pavarde, pareigomis ar kitais statusą nurodančiais kreipiniais.“

Be abejo, situacija keičiasi lyginant ne tik skirtingų šalių bendravimo kultūrą, bet ir darbą daugiakultūrėse komandose. „Turiu asmeninę istoriją – kai dar dirbau banke, bendradarbiavome su įvairiomis rinkomis – Danija, Švedija, Norvegija, Suomija ir Indija. Vykstant į komandiruotę pastarojoje, mane kolegos perspėjo ir davė patarimų, ko vengti, atkreipė dėmesį, kad Indijoje į vadovą žiūrima kaip į autoritetą, nėra tokio horizontalaus bendravimo kaip Skandinavijos šalyse. Nors tai žinojau, vis tiek paslydau. 

Po darbo dienos vakare nuėjome į barą – jis atrodė labai europietiškai, nesijaučiau kaip užsienyje. Pradėjome kalbėti apie savo laisvalaikio veiklas. Aš ėmiau pasakoti, kad mėgstu kepti mėsą ant grilio, ir išsitraukiau telefoną parodyti, kaip pjaustau mėsą, viską ruošiu. Pastebėjau keistus žvilgsnius, o vienas kolega paklausė, kokia tai mėsa. Tik atsakęs, kad čia jautiena, supratau, kad suklydau, ir atsiprašiau. Taigi net ir smarkiai stengdamasis gali užlipti ant grėblio. Domėtis, pažinti kontekstą ir ruoštis yra svarbu, bet ne mažiau svarbu yra gebėti rasti tinkamą išeitį ir tada, kai nepavyksta. Ar stengiesi taisytis? Ar sakai: „Man nesvarbu, aš nesilaikau jūsų įsitikinimų“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Humoras atskleidžia organizacinės kultūros lygį

Pasak dr. V. Ašerio, apie humoro kultūrą galima spręsti ir iš šalies ekonominės situacijos. Jo manymu, tarp šių veiksnių egzistuoja aiški koreliacija: kuo šalyje žemesni švietimo, BVP ir kiti ekonominiai rodikliai, tuo humoras dažniau būna nepažabotas. Priešingai, labiau išsivysčiusiose ir „rafinuotose“ šalyse humoras tampa labiau apgalvotas ir apdirbtas. Kaip jis pasireiškia, jau priklauso nuo konkrečios kultūros – vienur humoras beveik išnyksta, kitur juokaujama atsargiau, puoselėjant pagarbią ir saugią grįžtamojo ryšio kultūrą.

Vilniaus universiteto partnerystės profesoriaus nuomone, humoras darbe geriausiai veikia, kai darbovietėje puoselėjama grįžtamojo ryšio kultūra. „Kai klausiame, klausome ir išgirstame – veikia ir humoras. Pavyzdžiui, mano galvoje nuolat sukasi įvairūs juokeliai, bet tik kas penktas vertas išvysti dienos šviesą. Tad jei netyčia išsprūsta tas netinkamas, bet po susitikimo prie manęs prieina kolega ir pasako, kad buvo peržengtos ribos, humoras turi gerą šansą veikti – nes kitą kartą būsiu atidesnis dėl konkrečios humoro formos. Labai svarbu sugebėti atsirinkti aplinką – su savo artimiausiu kolega pajuokauji ir nesilaikydamas organizacinės kultūros ribų, bet prieš didesnę auditoriją reikia geriau pagalvoti, apie ką juokauji.“

Būtent todėl, pasak dr. V. Ašerio, apie organizacijos kultūrą, grįžtamojo ryšio kultūrą galime spręsti iš to, kaip juokaujama darbe: „Čia slypi daug dalykų įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, jei pajuokauji netinkamai – ar tau kas nors pasako, ar nutyli? Sako tiesiai ar per vadovą? Sako asmeniškai ar anonimiškai? Ar kalba apie tai su kitais tau už nugaros? Yra plona riba tarp patyčių kultūros ir gebėjimo vienas kitą patraukti per dantį, jaučiantis psichologiškai saugiai.“

Dr. V. Ašeris atkreipia dėmesį, kad vadovaujamas pareigas einantiems asmenims gebėjimas tinkamai juokauti – labai svarbus įgūdis, tiesiogiai siejamas su emociniu intelektu: „Atsiranda gera chemija, kai žmonės juokiasi. Tai rodo ir įvairūs psichologiniai tyrimai – yra labai nedaug pasikartojančių faktorių tarp gerai dirbančių komandų. Dažniausiai kartojasi psichologinis saugumas. Tai parametras, kurį vienaip ar kitaip galima sieti su humoru, nes jie eina koja kojon. Nors konkrečiai kalbu apie IT sritį, nes joje dirbu, bet manau, kad situacija panaši ir kitur.“

Kaip ir apie ką juokauti?

Dr. V. Ašeris pabrėžia, kad ne tik juokų turinys, bet ir priežastys yra svarbios. „Jei juokaujame siekdami pagerinti tarpusavio psichologinį saugumą, sustiprinti pasitikėjimą – tai bus matyti. Ir, prisimenant mano ankstesnį pavyzdį apie pomėgį kepti ant grotelių, dėl mano parodytų nuotraukų niekas nesupyko, nes suprato, kad neturėjau intencijos įžeisti. Bet jei ateičiau norėdamas paauklėti, pašiepti nevalgančius tam tikros rūšies mėsos ar primesti savo tiesą klausdamas: „Kaip jūs galit nevalgyti, kai taip skanu?“, požiūris būtų kitoks. Juokaudamas retai pagalvoji, iš kokios pozicijos ateini, todėl intencijos kartais atsiskleidžia nevalingai. Reikia dirbti su savimi, pažinti aplinką ir sąmoningai galvoti, išlaikyti grįžtamojo ryšio pusiausvyrą. O kai patys nesuprantame ar nepatogiai pasijuntame po kokio juokelio, geriau paklauskime: „Ką turėjai omenyje, ką norėjai tuo pasakyti?“

Nors temų, kuriomis galima ar negalima juokauti, sąrašo nėra, dr. V. Ašeris siūlo juokavimą vertinti kaip patarimus: „Aš niekada neduodu patarimų apie vaikų auginimą. Tai labai jautri tema ir retai pasitaiko, kad turime tobulus santykius su tėvais ir su vaikais. Niekada negali žinoti, kada užlipsi ant jautrios vietos. Tai patarčiau apie vaikus nejuokauti. 

Dar viena tema, padiktuota mano profesinės krypties – matematika ir informatika – verčia pagalvoti apie juokelius, nukreiptus į lytį. Matematikos ir informatikos srityje vis dar dominuoja vyrai, todėl svarbu įvertinti ryšį ir kontekstą. Pavyzdžiui, teko girdėti komentarą, kuris turėjo būti tarsi komplimentas: paklausus, kiek kurse yra moterų, ir paaiškėjus, kad tik apie 10 proc.,  nuskambėjo frazė, kad nors ir nedaug, jos vis tiek puošia kursą. Tai nepagarbu, be to, kuriama nereikalinga koreliacija tarp lyties ir profesinės srities. Dirbame siekdami palaikyti lyčių pusiausvyrą. 5–6 klasėje mergaičių ir berniukų      informatikos būreliuose būna apylygiai, o pirmuose kursuose universitete skaičiai drastiškai išsiskiria. Todėl apie moteriškus ir vyriškus darbus juokauti reikėtų tik labai aiškiai suvokiant, kokiu tikslu tai darome ir kokį efektą tai gali sukelti.“

Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose ir vadovams skirtose konferencijose, skaitydamas paskaitas studentams, dr. V. Ašeris taip pat testuoja humoro ribas ir pastebi, kad juokavimas apie religiją, kaip dažnai minimą „tabu“ temą, jau nebevertinamas taip jautriai: „Juokelius apie religiją ir politiką reikia vertinti atsargiai, bet religija, mano nuomone, yra nueinanti tema. Iš savo patirties sakyčiau, kad dažniausiai žmonės įsižeidžia, kai juokaujama apie sveikatą, ir mažiausiai, kai apie religiją.“

Pašnekovas atliko mažą eksperimentą – skirtingoms auditorijoms skirtuose savo pranešimuose kaskart juokaudavo tomis pačiomis sveikatos, LGBT+ bendruomenės, religijos, rasės ir lyties temomis. Po pranešimų surengęs apklausą jis išsiaiškino, kad jautriausiai auditorijos priima juokelius apie sveikatą (2 pav.).