„Ne informacija mus gydo“: ar dirbtinis intelektas gali pakeisti psichoterapiją?

Vis daugiau žmonių, susidūrusių su emociniais sunkumais, pirmiausia atsigręžia ne į artimuosius ar psichikos sveikatos specialistus, o į dirbtinį intelektą. Pokalbių robotai prieinami visada, atsako greitai, nevertina, leidžia jaustis anonimiškai. Tačiau ar toks pokalbis iš tiesų gali tapti pagalba – ir kur baigiasi patogumas, o prasideda rizika?

Apie tai naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode pasakoja VU klinikinės psichologijos magistrantė Beata Tiškevič, kviesdama pažvelgti į šį reiškinį ne tik kaip į technologinę naujovę, bet ir kaip į platesnių visuomenės pokyčių atspindį.

Kodėl vis daugiau žmonių renkasi kalbėtis su dirbtiniu intelektu?

Pasak B. Tiškevič, pokalbių robotų populiarumas rodo ne tik technologijų pažangą, bet ir tai, kaip keičiasi mūsų santykis su pagalba, pažeidžiamumu ir bendravimu. Žmonės vis dažniau ieško greitų atsakymų ir saugios erdvės, kurioje nereikėtų iš karto susidurti su kito žmogaus reakcija ar vertinimu.

„Yra duomenų, kad maždaug 5,4 milijono jaunų amerikiečių jau dabar naudoja būtent tuos didžiuosius kalbos modelius savo psichikos sveikatos klausimams spręsti. Ir yra tyrimų, kurie rodo, – dėl to aš labai nustebusi, – kad yra žmonių, kuriems tai didelis prioritetas ir didelis privalumas – psichikos sveikatos klausimus spręsti ne su žmogumi, o būtent su robotu“, – sako VU magistrantė.

Šį pasirinkimą, anot pašnekovės, galima suprasti platesniame kontekste. Jaunesnė karta savo formavimosi metais patyrė pandemijos laikotarpį, kai gyvas bendravimas buvo smarkiai apribotas, o ryšys su kitais dar labiau persikėlė į ekranus. Prie to prisideda ir šiandienos gyvenimo tempas – net ir su artimais žmonėmis vis dažniau bendraujama žinutėmis, o ne gyvai.

Be to, kai kurioms visuomenės grupėms pokalbis su dirbtiniu intelektu gali atrodyti saugesnis dėl patiriamų socialinių nuostatų ar stigmos. Tai gali būti žmonės, kurie yra susidūrę su diskriminacija arba jau patyrę, kad jų jausmai ar patirtys buvo nuvertinti. Tokiu atveju technologija tampa tarsi erdve, kurioje nereikia gintis. Tačiau, kaip pabrėžia B. Tiškevič, būtent čia atsiranda svarbi riba – tai, kas atrodo saugu, nebūtinai iš tiesų padeda. 

Terapija nėra tik apsikeitimas informacija

Kalbėdama apie dirbtinio intelekto galimybes, B. Tiškevič išskiria esminį skirtumą tarp informacijos ir terapinio proceso. Nors pokalbių robotai gali pasiūlyti įvairių patarimų ar struktūruoti atsakymus, jie veikia visai kitu principu nei psichologinė pagalba.

„Tai, kas vyksta pokalbių roboto lange, yra informacijos perdavimas ir apsikeitimas ja. Ir taip, ji kartais gali būti naudinga kaip psichoedukacija – mes ten galime rasti dėmesingo įsisąmoninimo pratimų, jis gali sudaryti mums miego higienos planą. Tačiau jis mūsų nemato, nefiksuoja mūsų veido išraiškų, kaip mes sėdime, kaip keičiasi mūsų balso tonas, kaip keičiasi mūsų gestai, o specialistas visa tai fiksuoja“, – sako ji.

Šis skirtumas nėra vien techninis – jis iš esmės apibrėžia, kas yra terapija. Specialistas stebi ne tik tai, ką žmogus pasako, bet ir tai, kaip jis tai daro: kur sustoja, ką pakartoja, kur atsiranda prieštaravimų, kaip keičiasi emocinis tonas. Taip pat svarbus ir pats santykis – tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių. „Ir apskritai daug mokslinių tyrimų rodo, kad labiausiai terapiniame procese mums padeda ir mus gydo tas ryšys, santykis tarp žmonių“, – pabrėžia B. Tiškevič.

Ji kviečia kritiškai pažvelgti ir į mūsų laikmečio paradoksą: informacijos turime daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau tai nereiškia, kad jaučiamės geriau. „Ne informacija mus gydo ir mums padeda, nes mes gyvename tiesiog didžiuliame informacijos pertekliuje, jos yra labai daug. Tai kodėl mes tada vis dar kenčiame? Ir kai kurie žmonės įvardija, kad kenčiame vis labiau, vis daugiau vienatvės, vis daugiau tam tikrų psichikos sunkumų patiriame. Jeigu informacija gydytų, tai mes turėtume dabar būti visiškai laimingi, bet ne – ne informacija yra esmė“, – teigia VU studentė.

Tai, ko technologija negali atkurti

Kalbėdama apie terapijos esmę, B. Tiškevič itin aiškiai įvardija, kodėl dirbtinis intelektas negali būti laikomas lygiaverčiu pakaitalu. Terapija nėra vien problemos „išsprendimas“ ar racionalus išanalizavimas – tai procesas, kuriame svarbus emocinis išgyvenimas ir santykio buvimas.

„Atsiranda problema, kai mes į dirbtinį intelektą žvelgiame kaip į lygiavertį terapeutą, nes terapija yra ne tai, kad mes išanalizuojame savo problemą ir išmąstome kelią iš jos. Daug kas vyksta emociniame lygmenyje, kai mes leidžiame sau išjausti emocijas, susijusias su mūsų gyvenimo patyrimu. Būtent tai yra gydantis efektas – būti paliudytam kito žmogaus“, – sako ji.

Klinikinės psichologijos magistrantė priduria, kad šį procesą net sunku tiksliai apibrėžti žodžiais: „Viename straipsnyje radau tokį labai nuostabų aprašymą, kad kitas žmogus paliudija mano kančią ir lyg ir pasiima dalį jos, ir leidžia sau keistis per tą kančią, ir tame procese mes abu pasikeičiam. Labai sunku rasti žodžius šitam procesui. Gal ir dėl to tai yra įrodymas, kad tai absoliučiai skirtingi dalykai.“

Ar dirbtinis intelektas visada yra saugus pašnekovas?

Nors dirbtinis intelektas gali atrodyti kaip neutralus ir saugus pašnekovas, B. Tiškevič pabrėžia, kad tam tikrais atvejais jis gali ne tik nepadėti, bet ir pakenkti. Ypač tada, kai kalbama apie sudėtingesnius psichikos sveikatos sutrikimus.

„Tyrimai rodo, kad dažnai dirbtinis intelektas yra linkęs validuoti idėjas, kurios gali dar labiau pagilinti žmogaus psichikos būklę, kuri yra pavojinga“, – atskleidžia pašnekovė. Tokiais atvejais specialisto vaidmuo yra visiškai kitoks – ne patvirtinti žmogaus patyrimą, o padėti jam išlaikyti ryšį su realybe. Dirbtinis intelektas, veikdamas pagal įsitraukimo ir „palaikymo“ logiką, gali šią ribą peržengti.

Ne mažiau svarbus ir privatumo klausimas. „Mes nežinome, kur ši informacija nukeliauja ir nukeliaus, tad, kalbant apie pokalbių robotus, yra svarbus ir privatumo bei konfidencialumo klausimas“, – sako B. Tiškevič. Skirtingai nei terapijoje, kurioje galioja aiškūs etikos principai, šiuo atveju žmogaus pateikiama informacija tampa dalimi technologinių sistemų, kurių veikimo logika dažnai nėra iki galo skaidri.

Kai atsakymas tampa svarbesnis už tikslumą

B. Tiškevič nesiūlo visiškai atsisakyti dirbtinio intelekto įrankių, tačiau ragina atskirti jų paskirtį: „Pokalbių robotai galėtų labai praversti informacijai sužinoti, knygų, žurnalų nuorodoms. Tai galėtų būti kaip ir papildinys.“ Pasak pašnekovės, problema atsiranda tuomet, kai šios priemonės pradedamos suvokti kaip lygiavertė alternatyva specialistui. Tokiu atveju, anot jos, išnyksta suvokimas, kad tai – visiškai skirtingi procesai.

„Gal net sudėtinga lyginti pokalbių robotą ir specialistą, nes tai yra visiškai skirtingi procesai“, – sako ji ir primena, kad vienu atveju vyksta informacijos apsikeitimas, o kitu – užmezgamas santykis. Studentė atkreipia dėmesį ir į patį dirbtinio intelekto veikimo principą – jo polinkį visada pateikti atsakymą, net ir tada, kai jo neturėtų būti: „Aš pastebėjau, kad dirbtinis intelektas yra kaip toks žmogus, kuris nori visiems įtikti ir, užuot kartais pasakęs „aš nežinau“, visaip suksis ir žongliruos, kad tik pateiktų atsakymą.“

Šis ypatumas svarbus ne tik teoriniu lygmeniu – jį patvirtina ir tyrimai. Vertinant skirtingas dirbtinio intelekto sistemas nustatyta, kad apie 45 proc. atsakymų turėjo bent vieną klaidą. „Buvo pastebėtas tam tikras netikslumas įvairiose platformose, tad ir kaip informacijos šaltinį šias platformas reikėtų vertinti su atsarga. Nes visa tai dar tik vystosi, adaptuojasi. Esame dar pačioje pradžioje šių technologijų“, – sako B. Tiškevič.

Todėl, anot VU klinikinės psichologijos magistrantės, svarbiausia ne tai, ar dirbtinis intelektas gali atsakyti į klausimus, o tai, kaip mes patys tuos atsakymus vertiname ir kokią vietą jiems suteikiame savo gyvenime: „Reikėtų ne pulti stačia galva, o kritiškiau pažvelgti į tai.“