Triukšmas, prie kurio pripratome: kuo jis iš tiesų pavojingas?

Triukšmas dažnai tampa tokia įprasta kasdienybės dalimi, kad jo beveik nebepastebime – jis lydi mus gatvėse, darbo vietose, mokyklose ar net laisvalaikiu. Tačiau specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien neutralus fonas: triukšmas gali turėti tiesioginį poveikį mūsų fizinei ir emocinei sveikatai – nuo klausos pažeidimų iki nuovargio, streso ar net širdies ir kraujagyslių ligų.

Apie tai Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ kalba VU Medicinos fakulteto partnerystės profesorė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė Rita Sketerskienė ir Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų centro vadovas, gydytojas, VU Medicinos fakulteto profesorius Eugenijus Lesinskas.

Kada garsas tampa triukšmu?

Pasak dr. R. Sketerskienės, svarbu suprasti, kad riba tarp garso ir triukšmo nėra vien objektyvus decibelų klausimas – ji susijusi ir su žmogaus patyrimu: „Garsas yra mums malonus, jis gali suteikti teigiamų emocijų, o jau kada peržengia tą ribą, kada mes jaučiame, kad mums tai nemalonu arba pajaučiame kūno reakcijas, tada galime sakyti, kad tai yra triukšmas. Kitaip tariant, triukšmas yra ne tik fizikinis reiškinys, bet ir patirtis, kurią kiekvienas žmogus išgyvena šiek tiek skirtingai.“

Vis dėlto ši problema šiandien yra įgavusi ir labai aiškų visuomenės mastą. Pašnekovė teigia, kad Europos Sąjungoje jau dabar apie penktadalis gyventojų patiria sveikatai žalingą triukšmo lygį, o vertinant pagal griežtesnes Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, šis skaičius dar išauga. Tai rodo, kad triukšmas tampa ne pavieniu nepatogumu, o plačiai paplitusia aplinkos problema.

Triukšmas veikia ne tik klausą

Kalbėdamas iš medicininės perspektyvos, prof. E. Lesinskas pabrėžia, kad triukšmo poveikis pirmiausia siejamas su klausa. Tačiau svarbu suprasti, kad čia reikšmingi du veiksniai – ne tik garsumo intensyvumas, bet ir trukmė. 

„Kalbant apie klausą, svarbu ne tik tai, koks yra garsas, bet ir kiek laiko žmogus yra toje aplinkoje. Net ir mažesnis triukšmas, jei jis veikia ilgą laiką, gali turėti neigiamų pasekmių“, – įspėja gydytojas.

Pasak jo, ilgalaikis ar labai intensyvus garsas pažeidžia jautrias klausos ląsteles, kurios atsakingos už garso perdavimą į smegenis: „Žūsta dalis klausai jautrių ląstelių, o žuvus nervinei ląstelei ji retai kada atsistato. Tai reiškia, kad dalis triukšmo sukeltų pažeidimų yra negrįžtami, o jų poveikis gali išryškėti tik po daugelio metų.“

Pavojus – kasdienybėje

Svarbu tai, kad šiandien triukšmas nebėra tik pramonės ar statybų problema. Didelę jo dalį kuriame patys savo kasdieniais įpročiais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – nuolatinis muzikos klausymasis per ausines. „Dabar kiekvienas kišenėje turi muzikos grotuvą – telefoną. Pats klausymasis nėra žalingas, žalingas yra garsumas, kuriuo klausomasi“, – sako prof. E. Lesinskas.

Anot jo, klausos pažeidimai dažnai vystosi palaipsniui ir ilgą laiką gali būti nepastebimi. Jauname amžiuje net ir sumažėjusi klausa nebūtinai trukdo kasdieniam gyvenimui. Deja, vėliau, natūraliai silpstant klausai, šie pažeidimai tampa gerokai ryškesni. Tai reiškia, kad šiandieniniai įpročiai gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios išryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Triukšmas turi įtakos ir psichikos sveikatai

Dr. R. Sketerskienė pabrėžia, kad triukšmo poveikis neapsiriboja vien fiziniais pažeidimais: „Yra lengviau pažeidžiamos grupės – vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, lėtinėmis ligomis sergantys asmenys. Triukšmas siejamas ir su psichikos sveikata, nuovargiu, neišsimiegojimu, taip pat širdies ir kraujagyslių ligomis.“

Šis poveikis dažnai yra netiesioginis ir kaupiasi palaipsniui. Nuolatinis triukšmas gali trikdyti miegą, didinti įtampą, mažinti gebėjimą susikaupti ir ilgainiui veikti bendrą gyvenimo kokybę. Dėl to triukšmas vis dažniau vertinamas kaip kompleksinis aplinkos veiksnys, turintis įtakos tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.

Triukšmą kuriame ir patys

Kalbėdama apie triukšmo suvokimą, dr. R. Sketerskienė atkreipia dėmesį į svarbų paradoksą: „Žmonės dažnai lengvai atpažįsta kitų keliamą triukšmą, tačiau rečiau susimąsto apie savo pačių elgesį. Tačiau triukšmo problema yra ne tik technologinė ar urbanistinė, bet ir socialinė.“

Todėl vienas svarbiausių sprendimų yra sąmoningumas ir elgsenos pokyčiai. Tai apima tiek kasdienius pasirinkimus – pavyzdžiui, tiek garso lygio kontrolę ar ramesnių aplinkų pasirinkimą, tiek ilgalaikį ugdymą. Neatsitiktinai mokyklose vis dažniau naudojamos priemonės, padedančios vaikams suvokti triukšmo lygį ir jo poveikį.

Pašnekovai pabrėžia, kad triukšmo poveikį galima mažinti tiek individualiai, tiek sisteminiu lygmeniu – nuo miesto planavimo sprendimų iki asmeninių įpročių. Tačiau svarbiausia pradėti nuo suvokimo, kad triukšmas nėra neišvengiamas.

„Jeigu yra galimybė rinktis, tai rinkimės“, – sako dr. R. Sketerskienė, kalbėdama apie ramesnės aplinkos svarbą. Pasak jos, sąmoningas požiūris į aplinką, darbo ir poilsio režimą, kasdienius pasirinkimus gali padėti sumažinti triukšmo poveikį ir prisidėti prie geresnės savijautos.

Ką galime padaryti patys?

Pasak abiejų pašnekovų, pirmiausia svarbu suprasti, kad apsauga nuo triukšmo nėra perdėtas atsargumas ar silpnumo požymis. Priešingai – tai sąmoningas rūpinimasis savo sveikata.

Prof. E. Lesinskas įsitikęs, kad paprasčiausios priemonės dažnai yra visai veiksmingos: ausų kištukai, specialios apsauginės ausinės, trumpesnis buvimas labai triukšmingoje aplinkoje. Net paprasti kištukai gali reikšmingai sumažinti triukšmo poveikį, todėl juos verta naudoti koncertuose, klubuose ar kitose garsiose vietose. Jo teigimu, žmogus pirmiausia pats turi jaustis atsakingas už savo klausą.

Dr. R. Sketerskienė priduria, kad prevencija prasideda ir nuo labai paprastų sprendimų: „Darbo ir poilsio režimo, sąmoningo dienotvarkės planavimo, laiko ramesnėje aplinkoje. Jeigu yra galimybė rinktis, tai ir renkamės. Jei žmogus žino, kad leis laiką triukšmingoje vietoje, jis gali rinktis ten būti trumpiau, naudoti apsaugos priemones arba bent jau suprasti, kokią riziką prisiima.“

Ar ateityje gyvensime tyliau?

Nors visiškai išvengti triukšmo neįmanoma, abu pašnekovai sutinka, kad visuomenė po truputį tampa sąmoningesnė. Daugėja žmonių, kurie vaikams triukšmingose vietose uždeda apsaugines ausines, laisvalaikiu renkasi ausų kištukus ar kitaip saugo klausą. Pasak prof. E. Lesinsko, apsaugos kultūra tikrai stiprėja, nors dar nėra pakankama.

Kalbėdamas apie ateitį, gydytojas neatmeta, kad techninės klausos atkūrimo priemonės bus vis pažangesnės ir vis mažiau matomos, tačiau jis pabrėžia, kad tai neturėtų tapti pasiteisinimu nebesaugoti natūralios klausos. O dr. R. Sketerskienė primena, kad tikrasis tikslas yra ne tiesiog gyventi ilgiau, bet ilgiau gyventi kokybiškai – sveikatai palankesnėje aplinkoje, kur triukšmas yra valdomas, o ne laikomas neišvengiama gyvenimo kaina.