Istorija
Hinc itur ad astra
Vilniaus universitetas įkurtas XVI a., Europoje sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. VU laikomas vienu seniausių Vidurio ir Rytų Europos universitetų. Senojo universiteto istorinė reikšmė turi ir kitą svarbų aspektą. Nuo XIV a. ryčiausiu Europos universitetu du šimtmečius buvo Krokuvos universitetas, o XVI a. šį vaidmenį perėmė Vilnius. Savo intelektiniu ir kultūriniu poveikiu VU peržengė tiek etninės Lietuvos, tiek daugiatautės ir daugiakonfesės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas, skleisdamas mokslo šviesą visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Kai kurie jėzuitiškojo universiteto reiškiniai buvo reikšmingi visos katalikiškosios baroko, o iš dalies ir platesnės Europos mastu – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija, Martyno Smigleckio logikos darbai, retorikos ir teologijos mokyklos.
„Hinc itur ad astra“ – lotyniška frazė, tapusi VU šūkiu. Šio šūkio kilmė glaudžiai susijusi su viena ryškiausių VU mokslo asmenybių. Martynas Počobutas buvo ne tik VU rektorius, pasaulinio garso mokslininkas ir astronomas, bet ir poetas, mėgęs rašyti lotynų kalba. Todėl nenuostabu, kad ant astronomijos observatorijos priestato, kurio statyba jis pats rūpinosi, buvo iškaltos jo sukurtos eilės: „Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra“ (sen. lot. – Šis namas yra Uranijos, eikite šalin, menki rūpesčiai. Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes). Taip architektūroje, moksle ir poezijoje susijungė idėja, kad pažinimas leidžia žmogui pakilti virš kasdienybės ir simboliškai siekti žvaigždžių.
Senojo Vilniaus universiteto epocha
Vilniaus universitetas nuosekliai perėjo iš baroko į apšvietos epochą. Šiam procesui iš esmės nesutrukdė net 1795 m. Lietuvos prijungimas prie Rusijos. XIX a. pradžios universitetas, ne vieno amžininko pastebėjimu, prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Ir ne tik mokslo mokyklomis ir studijų lygiu, bet ir poveikiu visuomenei – universitetas išugdė lietuvių tautinio atgimimo pradininką Simoną Daukantą, taip pat europinio garso poetus, kilusius iš LDK, tačiau tapusius lenkų moderniosios kultūros korifėjais ir tautos pranašais – Adamą Mickiewiczių ir Juliuszą Słowackį. Visi jie buvo ne tik universiteto raidos apogėjaus, bet ir tuo metu ištikusios tragedijos liudininkai – 1832 m., nuslopinus Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija universitetą uždarė. Taip nutrūko istorijos epocha, kurią galima pavadinti senojo VU epocha.
Svarbiausios datos
Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva į Lietuvą atvyko jėzuitai ir 1570 m. įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją.
Balandžio 1-ąją Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Oficialus Vilniaus universiteto pavadinimas – Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu (Jėzaus draugijos Vilniaus akademija ir universitetas).
Jėzaus draugija panaikinama, Vilniaus universitetas tvarkyti perėmė valstybė ir jos sukurta švietimo institucija – Edukacinė komisija.
Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae. VU, kaip ir visa valstybė, įžengė į reformų epochą, kurią nutraukė paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas.
LDK prijungta prie Rusijos imperijos, Vilniaus universitetas pradėtas vadinti Vilniaus vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Vilnensis (1797).
Rusija įvykdė švietimo ir aukštojo mokslo reformą. Vilniaus universitetas gavo statutą, kuris tampa pavyzdžiu kitiems Rusijos imperijos universitetams, ir pavadinamas Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu (Vilenskij imperatorskij universitet – Imperatoria Universitas Vilnensis).
Nuslopinusi Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimą, Rusijos imperijos valdžia uždarė universitetą.
Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos imperijai, atkurti universitetą Vilniuje mėgino besikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių valdžios. Gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą.
Universitetą pavyko atkurti Vilnių užėmusiems lenkams. Jis pavadintas Stepono Batoro vardu (Uniwersytet Stefana Batorego).
Lietuvos universitetas atkurtas Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune ir 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu (Universitas Vitoldi Magni).
Vilnius sugrąžintas Lietuvai, baigėsi lenkiškasis universiteto raidos tarpsnis – į Vilnių kėlėsi lietuviškasis universitetas, pavadinamas Vilniaus universitetu.
Po pirmosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas buvo sovietinamas.
Vilniaus universitetas vėl buvo lietuvinamas, bet jau nacių okupacijos sąlygomis, kol 1943 m. uždarytas.
Po antrosios sovietų okupacijos Vilniaus universitetas atkurtas sovietų valdžios ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu.
Vilniaus universitetas pavadintas Vinco Kapsuko vardu – žmogaus, neturėjusio nuopelnų nei universitetui, nei Lietuvai. Minėdamas 400 metų jubiliejų universitetas vadinosi ilgiausiu per visą savo istoriją vardu – Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, universitetui grąžinta autonomija ir Vilniaus universiteto vardas.
Vilniaus istorijos
Grįžtanti atmintis
Grįžtanti atmintis
Šia iniciatyva pagerbiami Vilniaus universiteto bendruomenės nariai, kuriuos dėl sudėtingos istorijos ir totalitarinių režimų veiksmų pašalino iš universiteto, atėmus galimybę tęsti studijas, tyrimus ar darbą.