Rašytoja Dalia Smagurauskaitė: studijos išmokė istorijoje ieškoti žmogaus, konteksto ir pasakojimo

Studijos Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete nėra vien apie tolimus ir grandiozinius istorinius įvykius. Tai studijos apie žmones, jų sprendimus ir inicijuotus procesus, kurių atgarsiai mus pasiekia iki šių dienų. Trys skirtingos VU Istorijos fakulteto bakalauro studijų programos supažindina su įvairiais praeities aspektais. Viena iš jų – Kultūros istorija ir antropologija – kviečia istoriją pažinti ne tik per datas ar faktus, bet ir per žmonių patirtis, kultūrą, idėjas bei pasakojimus.

Dalia Smagurauskaitė – istorinių romanų rašytoja ir komunikacijos specialistė, baigusi Kultūros istorijos ir antropologijos studijas VU Istorijos fakultete, pasidalijo, kaip pasirinko šią programą ir kuo ji gali sudominti kūrybiškus, istorijomis ir kultūra besidominčius žmones.

Nuo mokyklos suolo iki istorinių romanų

VU Istorijos fakulteto alumnė D. Smagurauskaitė yra keturių knygų autorė. Naujausia jos knyga – istorinis romanas „Sugrįžimas į Veneciją“, sukurtas kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio gyvenimo ir kelionės į Šventąją Žemę motyvais. Knyga įtraukta į 10 klasės literatūros vadovėlį ir e. mokymosi platformą. Šiuo metu D. Smagurauskaitė taip pat dirba komunikacijos srityje, rengia įvairius tekstus kaip laisvai samdoma specialistė ir rašo penktąją knygą, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė stipendiją.

Gimusios ir užaugusios Švenčionėliuose D. Smagurauskaitės kelias į istoriją prasidėjo mokykloje – dabartinėje Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijoje. Istorija buvo viena mėgstamiausių jos pamokų. Ji aktyviai dalyvaudavo pamokose, namuose papildomai skaitydavo knygas, ypač domėjosi Egipto istorija. Vyresnėse klasėse VU alumnės dėmesys pakrypo į meno istoriją – XII–XIX a. Europos architektūrą ir dailę. Prie stipraus susidomėjimo istorija prisidėjo istorijos mokytoja Daiva Uzialienė ir dailės mokytojas, skulptorius Marius Grušas.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kodėl nusprendė studijuoti VU Istorijos fakultete, rašytoja pasakoja, kad ją patraukė universiteto vardas ir prestižas, o pati studijų programa pasirodė įdomi: „Norėjau platesnio istorinio, kultūrinio ir socialinio konteksto. Galbūt nuskambės šiek tiek neapgalvotai, bet kol vieni rinkosi praktiškas specialybes, tokias kaip teisė ar verslo vadyba, kurios tuo metu buvo labai populiarios, man buvo svarbu, kad studijos būtų įdomios. Iki šiol manau, kad šis pasirinkimas buvo geras.“

Studijų metai: dėstytojai, kelionės ir pirmieji rašymo impulsai

VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programoje D. Smagurauskaitė studijavo 2003–2007 m. Tuo metu ši programa buvo nauja, o D. Smagurauskaitė priklausė trečiajai jos studentų laidai. Pasak rašytojos, studijos sekėsi gerai, nors prieš sesijas kartais tekdavo susidurti ir su sunkumais. Daugelis paskaitų buvo įdomios tiek dėl turinio, tiek dėl dėstytojų asmenybių. 

„Su dėstytojais sutardavome gerai, galėdavome kreiptis patarimų, pasiūlyti idėjų. Man asmeniškai labai svarbus buvo prof. Nerijaus Šepečio įvertinimas: parašiau netradicinės formos rašto darbą, kuris dėstytojo iniciatyva buvo publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“. Manau, kad iš dalies tai mane padrąsino ir paskatino rašyti. Taip pat vienas įsimintiniausių studijų įvykių – kelių dienų išvyka su dėstytojais po LDK paveldo objektus dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Su kursioke dviese vykome ir į Nesvyžių bei Mirą, todėl mūsų dėstytoja jaudinosi ir prašė pranešti, kai grįšime“, – prisimena rašytoja.

D. Smagurauskaitė iš studijų stengėsi pasiimti kuo daugiau, todėl pasinaudojo ir studentų mainų programa „Erasmus“: „Buvau išvykusi į Vokietiją. Tas pusmetis buvo puikus – paskaitos C. D. Friedricho meno institute, kelionės, vakarėliai su studentais iš viso pasaulio ir t. t. Dabar galimybių gerokai daugiau, bet 2006 m. tai buvo ypatinga patirtis.“

Visavertę studijų patirtį rašytoja įgijo ir bendrabutyje. Nors pirmuosius kelis mėnesius gyveno nuomojamame kambaryje, vos atsiradus laisvai vietai persikėlė į studentų bendrabutį, vadinamąjį „baraką“ Olandų gatvėje. Šalia gyveno ne tik Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentai, bet ir archeologai, istorikai. D. Smagurauskaitė bendrabučio bendruomenę prisimena kaip smagią ir artimą – joje, prireikus, galėjai pasiskolinti ir paskaitų konspektų, ir bulvių, pasiguosti dėl nelaimingos meilės ar triukšmaujančių kaimynų. Viena penktadienio tradicijų buvo kartu eiti pasišokti į „Bix“ barą.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi tuo metu domėjosi dvarais, baigiamąjį bakalauro darbą D. Smagurauskaitė pasirinko rašyti apie Lietuvos dvarų įvaizdį populiariojoje literatūroje ir žiniasklaidoje nuo XIX a. vidurio iki XX a.: „Ieškojau atsakymo į klausimą, koks jų įvaizdis buvo formuojamas viešojoje erdvėje nuo 1863 m. sukilimo iki dabartinių laikų, kaip jis kito keičiantis politinėms santvarkoms ir kodėl. Darbo vadovė buvo prof. Irena Vaišvilaitė. Darbas buvo įvertintas kaip geriausias tų metų baigiamasis darbas ir apdovanotas pinigine premija.“

Smalsumas, atvėręs skirtingus profesinius kelius

Dar studijuodama D. Smagurauskaitė pradėjo žengti pirmuosius profesinius žingsnius. Pirmasis jos darbas buvo kultūros paveldo projektų vadovo asistentės pareigos privačioje įmonėje. Jau tuomet ji suprato, kad galimybių yra daug, tačiau reikia pačiai imtis iniciatyvos. Po studijų D. Smagurauskaitei teko dirbti įvairiose įstaigose ir pozicijose: projektų koordinatore Lietuvos pilių ir dvarų asociacijoje, žurnaliste, TV laidos turinio redaktore, gide Palazzo Vecchio rūmuose Florencijoje. Ji taip pat įkūrė du kelionių žurnalus ir buvo jų redaktorė, o tarptautinėje turizmo parodoje rengė pokalbių su keliautojais rubriką. VU alumnė taip pat šešerius metus gyveno Florencijoje, į kurią išvyko pagal Europos savanorių tarnybos programą. Rašytoja mano, kad studijos prisidėjo prie sėkmingos atrankos į Florencijos savivaldybės projektą, nes veiklos vyko Palazzo Vecchio muziejuje.

„Į kiekvieną iš šių darbų mane atvedė mano pačios iniciatyva ir noras išbandyti save naujame vaidmenyje. Pagrindinis mano variklis yra smalsumas, noras žinoti daugiau ir nuobodulio baimė – kai tik tampa nuobodu, ieškau, kur ir kaip galėčiau save realizuoti naujai. Studijos čia turėjo savo vaidmenį, nes visada buvo įkvėpimo šaltinis. Kai turiu progą mokiniams pasakoti apie studijų pasirinkimą, visada pabrėžiu, kad magistro studijas greičiausiai rinkčiausi kitas, bet bakalauro studijos būtų būtent tokios, kokios ir buvo“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto alumnė.

Dabar D. Smagurauskaitė nelaiko savęs istorike akademine prasme, nes istorija nėra tiesiogiai susijusi su kasdiene jos veikla. Vis dėlto istorija jai yra būdas reflektuoti pasaulį ir įkvėpimo šaltinis, kuriame ji ieško temų pasakojimams, krypčių kelionėms, įdomių asmenybių ir tradicijų. Rašytojai įdomu ieškoti paralelių tarp skirtingų laikotarpių ir stebėti, kaip kai kurie įvykiai, nors ir kitomis formomis, atsikartoja šiandien. Kartais jai perskaityti istoriniai faktai būna tokie neįtikėtini, kad tampa tikra mankšta vaizduotei.

Dalia Smagurauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijos – gebėjimas suprasti pasaulį ir pasakoti istorijas

Pasak D. Smagurauskaitės, Kultūros istorijos ir antropologijos studijos pirmiausia suteikė platų intelektualinį išsilavinimą. Jos išmokė nepasiklysti šaltinių jūroje, ieškoti informacijos, valdyti didelius jos kiekius, analizuoti ir vertinti ne izoliuotai, o platesniame kultūriniame ar politiniame kontekste. Gyvename dezinformacijos laikais, kai viešoji erdvė tampa mūšio lauku, todėl tokie įgūdžiai, pasak rašytojos, šiandien yra dar svarbesni.

„Studijos taip pat suteikė gebėjimą sausus faktus paversti įtraukiančiu pasakojimu. Tai praverčia žurnalistikoje, taip pat rašant knygas ir dirbant komunikacijos srityje. Sakoma, kad dabar viskas yra pasakojimas, o antropologai teigia, kad būtent istorijos leido žmonijai vystytis – mitai, religijos, idėjos. Todėl gebėjimas pasakoti istorijas man yra fundamentalus. Be to, istorija moko pažinti ir suprasti žmones, o tai ugdo empatiją“, – sako ji.

Studijas VU Istorijos fakultete D. Smagurauskaitė rekomenduotų smalsiems žmonėms, mėgstantiems kelti klausimus, analizuoti ir kurti pasakojimus. Tiems, kurie nori sieti gyvenimą su akademiniu pasauliu, ir tiems, kurie dar nėra apsisprendę, ką veiks ateityje. Pasak jos, šios studijos ugdo gebėjimą mąstyti plačiai ir kartu pastebėti detales, todėl tinka tiems, kurie nori plataus išsilavinimo, leidžiančio vėliau prisitaikyti skirtingose srityse. Rašytoja pažymi, kad istorikai dirba visur – nuo valstybės valdymo ir komunikacijos iki IT sektoriaus ar kūrybinių industrijų, o kartais gali būti ir nuomonės formuotojais (influenceriais).

„Visada pabrėžiu, kad didžiąja dalimi sėkmė priklauso nuo mūsų pačių. Kažkada buvau mergaitė iš miestelio ir svajojau aplankyti Kroatiją. O tada vieną dieną, jau būdama keturių knygų autorė, sėdėjau priešais Tadž Mahalą saulei leidžiantis ir galvojau, kiek daug visko įvyko, kad atsidurčiau ten, kur esu. Visam tam reikėjo įdėti pastangų, aktyviai domėtis, praktikuotis, rodyti iniciatyvą, ieškoti galimybių. Nebijoti keisti krypties ir nuolat mokytis. Jei norisi eiti prieš srovę – taip ir daryti. Jei norisi keisti – keisti. Nebijoti suklysti, nes, kad ir kaip šabloniškai skambėtų, vis dėlto blogiau nepabandyti nei pabandžius suklysti. Ir, žinoma, visada svarbu mėgautis“, – sako D. Smagurauskaitė.