Rugsėjo 8 d. prieš 100 metų: valstybinė Vytautinių šventė

Tarpukario Lietuvoje valstybinės šventės buvo svarbi priemonė, padėjusi formuoti visuomenės santykį su Lietuvos istorija, valstybingumu ir nacionaline tapatybe. Viena iš tokių švenčių tapo rugsėjo 8-ąją minima Tautos diena, kurios reikšmė ypač išryškėjo artėjant 1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms.

Iki tol rugsėjo 8-oji buvo siejama su bažnytine Švč. Mergelės Marijos Gimimo švente. Tačiau artėjant 1930 m., kai buvo minimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) 500-osios mirties metinės, viena iš iniciatyvų buvo šią datą paversti kasmetine švente-minėjimu, taip įprasminant ir neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnaciją. Tautos diena, kaip pažymi Dangiras Mačiulis, ilgainiui tapo Smetonos režimo remiamu kolektyvinės atminties projektu, kuriuo siekta vis labiau įtvirtinti nacionalizmo ideologiją Lietuvos visuomenėje tarpukariu.

Šios šventės idėja visuomenėje pradėta aktyviau skleisti dar 1929 m. Rugsėjo 13 d. laikraštyje „Tautos kelias“ raginta „ruoštis tinkamai apvaikščioti vieno didžiausių Lietuvos genijų Vytauto Didžiojo sukaktuves“. Gyventojai buvo kviečiami šventei puošti langus ir balkonus, statyti iškilmių vartus ir kitaip prisidėti prie viešojo šventės įprasminimo. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat kvietė garbingus svečius, tarp jų – profesorių Pfitznerį iš Prahos, parašiusį Vytauto Didžiojo politinę biografiją, profesorių Malinovskį, profesorių Mychailą Hruševskį iš Ukrainos ir kitus.

Vytauto Didžiojo atminimas buvo įtvirtinamas ir Kauno viešojoje erdvėje. Universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, o viena iš miesto gatvių pavadinta Vytauto prospektu. Jį iki iškilmių buvo planuojama baigti grįsti, sutvarkyti ir oficialiai atidaryti. Tarpukario spaudoje taip pat nemažai dėmesio skirta Vytauto Didžiojo atvaizdo kelionei po Lietuvą. Straipsniuose pabrėžta, kad provincijoje jį pasitikdavo tūkstančiai žmonių, susirinkusių iškilmingai sutikti istorinio Lietuvos valdovo atvaizdą. Aprašymuose dažnai akcentuotas žmonių susijaudinimas, o kai kuriuose net minima, kad iškilmių dalyviai renginį stebėjo su ašaromis akyse.

Didžiausios iškilmės vykdavo Kaune, tačiau jų ceremonialas įvairiais metais iš esmės išliko panašus. Šventės išvakarėse būdavo rengiami koncertai, o rugsėjo 8-ąją, miestui pasipuošus vėliavomis ir kitais valstybingumo simboliais, žmonės rinkdavosi į rytines pamaldas. Vėliau minios susiburdavo Petro Vileišio aikštėje, kur vykdavo iškilmingos pamaldos, skambėdavo orkestrų muzika, sveikinimo kalbą sakydavo prezidentas Antanas Smetona, aidėdavo artilerijos šūviai, o iškilmes vainikuodavo kariuomenės paradas. Vakare valstybiniuose teatruose būdavo rengiami įvairūs vaidinimai ir koncertai.

Kiek kitokia šventė buvo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tautos dienos proga didesnių iškilmių tuomet nebuvo organizuojama – tai buvo neramumų Europoje ir susitelkimo metas. Vis dėlto visuomenė ir toliau puošė namus bei gatves įvairiais valstybingumą simbolizuojančiais ženklais. 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, oficialiai organizuojamos Tautos dienos šventės nebeliko, nors visuomenė, neabejotina, šią datą dar galėjo minėti privačiai.