Grįžtanti atmintis - Istorinis kontekstas
Vilniaus universitetas vykdo moksliniu istoriniu tyrimu paremtą iniciatyvą, kuria siekia prisiminti ir pagerbti bendruomenės narius – studentus ir darbuotojus, kurie XX amžiaus totalitarinių režimų laikotarpiu buvo pašalinti iš universiteto. Nacių ir sovietų okupacijų metu šimtai žmonių neteko galimybės baigti studijas, tęsti mokslinius tyrimus ar pedagoginę veiklą vien dėl tautybės, politinių pažiūrų ar okupantų nustatytų kriterijų. Simbolinis Atminties diplomas skirtas įamžinti jų atminimą ir pripažinti universiteto atsakomybę už praeities įvykius, kartu skatinant atvirą ir kritišką požiūrį į instituciją formavusią istoriją.
Lietuva prarado valstybingumą ir tapo totalitarinių režimų socialinių bei politinių eksperimentų arena. Vilniaus universitetas susidūrė su sunkiu išbandymu, kai pradėta ardyti akademinė bendruomenė, pašalinant ideologiškai netinkamus dėstytojus ir studentus.
Prasidėjo pirmieji akademinio personalo atleidimai dėl politinių motyvų. Keletas profesorių pašalinta iš darbo, tačiau akcija nespėjo įsibėgėti dėl lojalių režimui kadrų trūkumo.
Studentų „valymas“ pagal socialinius ir politinius kriterijus buvo ribotas, tačiau per rudens semestrą universitetą paliko beveik 800 studentų. Tikslus priverstinai pasitraukusių skaičius nežinomas.
Masiniai trėmimai SSRS teritorijoje palietė Vilniaus universiteto bendruomenę. Daugelis dėstytojų ir studentų buvo deportuoti, tačiau tikslios aukų apimtys lieka neaiškios.
Nacių okupacijos metu visi žydų tautybės dėstytojai ir studentai pašalinti iš universiteto. Per pirmuosius okupacijos mėnesius dėl rasinių ir politinių motyvų prarasta apie trečdalį akademinio personalo ir tūkstantis studentų. Daugelis pašalintų žydų tautybės narių tapo Holokausto aukomis.
Lietuvos universitetai, įskaitant Vilniaus universitetą, uždaryti vokiečių okupacinės valdžios, kuri kaltino lietuvių intelektualus trukdant mobilizaciją į SS legioną.
Sovietų okupacija sukėlė naują krizės etapą. Baimindamiesi represijų, į Vakarus pasitraukė kelios dešimtys dėstytojų ir studentų. Naujus mokslo metus pradėjo tik penktadalis anksčiau buvusių studentų ir maždaug pusė akademinio personalo.
Sovietinės represinės struktūros pradėjo dėstytojų areštus, siekdamos išgauti informaciją apie kolegas ir paveikti akademinę bendruomenę. Daug mokslininkų represuota, kiti buvo atleisti dėl politinių motyvų.
Įvestos griežtos priėmimo į universitetus taisyklės, pirmenybę teikiant jaunuoliams iš lojalių režimui šeimų. Tai užkirto kelią daugeliui gabių jaunuolių, ypač humanitarinių specialybių srityje.
Lietuvių literatūros katedros byla tapo okupacinio laikotarpio simboliu. Penkios darbuotojos pašalintos iš universiteto dėl politinio spaudimo, universiteto bendruomenės daliai pritariant ar netgi talkinant. Šis epizodas parodė sovietinės ideologijos įsigalėjimą Vilniaus universitete.