„Aš tai jau kažkada patyriau“: kas iš tikrųjų vyksta smegenyse per déjà vu?

Trumpas, bet intensyvus jausmas, kad dabartinė situacija jau kažkada buvo išgyventa, pažįstamas daugeliui žmonių. Déjà vu dažniausiai trunka vos kelias sekundes, tačiau per tą laiką spėja sutrikdyti įprastą laiko, atminties ir realybės pojūtį. Nors populiariojoje kultūroje déjà vu neretai pristatomas kaip paslaptingas fenomenas, kognityviniai tyrimai leidžia jį demistifikuoti, pateikdami empiriškai pagrįstą, bet ne mažiau įdomų paaiškinimą.

Pats terminas déjà vu yra kilęs iš prancūzų kalbos ir pažodžiui reiškia „jau matyta“. Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docento Vytauto Jurkuvėno, toks terminas gali šiek tiek klaidinti: „Déjà vu atveju mes nebūtinai esame ką nors matę ar patyrę anksčiau, veikiau išgyvename pažįstamumo pojūtį be realaus prisiminimo. Ištinka jausmas, kad situacija pažįstama, bet kartu labai aiškiai suvokiame, kad paties įvykio neprisimename.“

Ne sistemos klaida, o evoliucijos kompromisas

Kaip aiškina doc. V. Jurkuvėnas, déjà vu nėra nei praeitų gyvenimų aidas, nei „kontaktas“ su paraleline tikrove. Tai trumpas nesutapimas tarp kelių smegenų sistemų, kurios kasdien dirba kartu, kurdamos mūsų patiriamą realybę. Paprastai šis darbas vyksta nepastebimai, tačiau kartais skirtingi mechanizmai pateikia prieštaringą informaciją. Būtent tada pajuntame déjà vu.

„Déjà vu dažnai vadinama „atminties klaida“, tačiau toks apibūdinimas yra pernelyg supaprastintas. Mūsų smegenys nėra sukurtos veikti kaip kompiuteris, kuris tiksliai įrašo, saugo ir atkuria informaciją“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, mūsų atmintis netobula, tačiau ji ir nėra sukurta tokia būti. „Atmintis susiformavo evoliucijos metu kaip sistema, kurios pagrindiniai tikslai – efektyvumas, greitis ir gebėjimas prognozuoti. Todėl mūsų pažintinė sistema veikia tikimybiškai – dažniausiai labai patikimai, bet kartais neišvengiamai pasitaiko mažos tikimybės nesutapimų.

Šiame kontekste déjà vu nebūčiau linkęs vadinti klaida ar broku. Greičiau tai yra mūsų pažintinės sistemos savybė. Ji parodo ne atminties silpnumą, o tai, kokia sudėtinga yra visa sistema. Jeigu mūsų atmintis veiktų taip, kaip veikia kompiuterio atmintis, tai mums kainuotų per daug išteklių. Todėl evoliuciškai susiformavo ne maksimalus tikslumas, o lankstesnis veikimo būdas“, – teigia doc. V. Jurkuvėnas.

Prognozuojančios smegenys ir pažįstamumo perteklius 

Šį tikimybišką veikimo principą ypač aiškiai atskleidžia dar viena esminė pažintinės sistemos savybė – nuolatinis prognozavimas. Pasak psichologo doc. V. Jurkuvėno, smegenys nuolat bando nuspėti, kas vyks po akimirkos, po kelių sekundžių ar net tolesnėje ateityje. Tai vyksta tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai ir atlieka labai praktišką funkciją – leidžia taupyti biologinius išteklius ir greičiau prisitaikyti prie aplinkos.

Šis mechanizmas ypač aiškiai matomas kalboje. Klausydamiesi sakinio, mes ne pasyviai laukiame kito žodžio, o nuolat jį prognozuojame. Mokslininkas pabrėžia, kad taip pat prognozuojame ir kasdienes situacijas – vaizdus, žmonių elgesį, aplinkybes. Atpažindami aplinką, mes nuolat spėliojame, kokia informacija pasieks smegenis toliau, ir pagal tai formuojame savo suvokimą.

Déjà vu gali atsirasti tada, kai ši prognozavimo sistema sukuria itin stiprų pažįstamumo signalą. Situacija atrodo tokia, kurią smegenys tarsi jau atpažįsta, nors realiai ji nėra buvusi patirta. Gavus daugiau informacijos, paaiškėja, kad prognozė neatitinka tikrovės – atsiranda nesutapimas tarp to, ko smegenys tikėjosi, ir to, kas iš tiesų vyksta.

Svarbu tai, kad tokiais atvejais kita pažintinė sistema gana greitai įvertina šį nesutapimą. Jei nepasireiškia kiti neurologiniai sutrikimai, smegenys paprastai greitai atpažįsta, kad pirminė prognozė buvo netiksli, ir koreguoja suvokimą. Dėl šios priežasties déjà vu dažniausiai trunka trumpai ir nesukelia ilgalaikių padarinių.

Kai viena sistema sako „atsimenu“, o kita – „ne“

Svarbus déjà vu paaiškinimo aspektas – tai, kaip skirtingos smegenų sistemos sąveikauja tarpusavyje. Pašnekovo teigimu, mūsų pažintinė sistema nėra centralizuota. Egzistuoja skirtingi mechanizmai, atsakingi už atpažinimą, už konkrečių epizodų atgaminimą, už patikrą ir už informacijos integravimą į bendrą pasaulio vaizdą.

„Šios sistemos veikia santykinai autonomiškai, ir tai yra didelis privalumas. Šį principą galima palyginti su valdžių padalijimo principu, kai valstybės valdžios galios paskirstomos skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę. Kaip valstybei naudinga, kad sprendimai nėra priimami vieno centro, o kyla iš skirtingų institucijų sąveikos, taip ir mums naudinga, kad smegenyse nėra vieno „centrinio valdytojo“, diktuojančio vienintelę tiesą“, – tvirtina mokslininkas.

Toks pasidalijimas suteikia lankstumo ir leidžia sistemoms tarpusavyje „konkuruoti“, priimant geresnius sprendimus. Tačiau ši autonomija reiškia ir tai, kad kartais sistemos gali nesutarti. Déjà vu ir yra tas trumpas momentas, kai viena sistema sako „aš tai atpažįstu“, o kita – „aš to neprisimenu“.

Tai – ne paslėptas prisiminimas

Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį ištinkant déjà vu atlieka medialinė smilkininė sritis, kuriai priklauso ir hipokampas – struktūros, dalyvaujančios formuojant atmintį ir generuojant pažįstamumo signalus. Vis dėlto, kaip pabrėžia pašnekovas, būtų klaidinga déjà vu aiškinti vien kaip hipokampo „suklydimą“.

Pažįstamumo jausmas ir konkretus prisiminimas nėra tas pats. Kaip aiškina doc. V. Jurkuvėnas, galima patirti, kad situacija atrodo pažįstama, bet kartu suvokti, kad jokio konkretaus epizodo atmintyje nėra. Šis neatitikimas atsiranda todėl, kad skirtingi mechanizmai smegenyse atsakingi už pažįstamumo signalą ir už prisiminimų atgaminimą. Todėl galima jausti pažįstamumą net ir neturint jokio realaus prisiminimo, su kuriuo jį būtų galima susieti. Prie šių procesų prisideda dar ir kitas lygmuo – metakognityvinės sistemos, leidžiančios įvertinti patį neatitikimą. Būtent jos padeda suprasti, kad patiriamas jausmas nesutampa su realia patirtimi, ir leidžia suvokti déjà vu kaip neįprastą, bet nebūtinai problemišką reiškinį.

Svarbu déjà vu nepainioti su kitais atminties reiškiniais, kurie kartais minimi greta, bet veikia iš esmės kitaip. Vienas jų – vadinamasis rašytojo Marcelio Prousto efektas, aprašytas romane „Prarasto laiko beieškant“, kai kvapas, skonis ar kitas juslinis dirgiklis netikėtai sugrąžina ryškų prisiminimą iš praeities. Tokiu atveju atmintis iš tiesų atgamina konkretų epizodą, net jei jis iškyla nevalingai. 

„Prousto efektas yra tikras prisiminimas, tik jis atsiranda nesąmoningai. Déjà vu atveju atsiranda pažįstamumo pojūtis, bet nėra jokio prisiminimo, kurį būtų galima atgaminti. Tai leidžia suprasti, kad déjà vu nėra paslėptas prisiminimas“, – sako doc. V. Jurkuvėnas.

Pažinimo triukšmas ir jo reguliavimo mechanizmai

Nors déjà vu gali pasireikšti visiškai kasdienėse situacijose, šio reiškinio tikimybė padidėja esant tam tikroms būsenoms. Doc. V. Jurkuvėno teigimu, nuovargis, stresas ar miego trūkumas sustiprina vadinamąjį „triukšmą“ smegenų sistemose – neišvengiamus informacijos apdorojimo netikslumus, būdingus biologinėms sistemoms.

Neuronai niekada neperduoda informacijos idealiai tiksliai, tačiau įprastomis sąlygomis šios smulkios paklaidos nuolat koreguojamos. Didelė dalis pažintinės sistemos darbo skirta būtent šiam triukšmui valdyti: nereikšmingiems signalams slopinti, klaidoms taisyti ir informacijai struktūrinti. Ypač svarbus čia yra miegas – viena jo funkcijų yra optimizuoti atminties sistemas ir sumažinti per dieną susikaupusį triukšmą.

Kai miego trūksta arba organizmas patiria ilgalaikį stresą, šie mechanizmai ima veikti prasčiau. Silpnėja ir slopinimo, arba inhibicijos, sistema, koordinuojanti skirtingų smegenų procesų veiklą. Dėl to pažįstamumo, prisiminimų atgaminimo ir patikros mechanizmai gali lengviau išsiderinti tarpusavyje, o tikimybė patirti déjà vu padidėja.

Šis reiškinys kartu primena, kiek daug psichikos procesų vyksta už sąmonės ribų. Kaip pažymi psichologas, sąmonė nėra pagrindinis pažinimo „variklis“ – veikiau stebėtoja, gaunanti jau apdorotą informaciją. Déjà vu tampa akimirka, kai šis paprastai nematomas darbas trumpam iškyla į paviršių.

Signalas apie konstruojamą realybę

Populiariojoje kultūroje déjà vu neretai aiškinamas kaip ryšys su paralelinėmis tikrovėmis ar alternatyviomis savęs versijomis. Pasak pašnekovo, tokie pasakojimai daugiau pasako apie mūsų vaizduotę ir kultūrinius naratyvus nei apie tai, kaip iš tiesų veikia smegenys. Vis dėlto kaip metaforos jie gali būti prasmingi.

Šiame kontekste galima prisiminti Jorgeʻės Luiso Borgeso apsakymą „Sodas išsišakojančiais takais“, kuriame laikas vaizduojamas kaip nuolat besidauginančios galimybės. Smegenys iš tiesų nuolat renkasi tarp skirtingų interpretacijų: kaip suprasti situaciją, ko tikėtis toliau, kaip naują informaciją susieti su ankstesne patirtimi. Be šio nuolatinio atrankos proceso mes paprasčiausiai pasimestume informacijos sraute.

Déjà vu šiuo požiūriu galima suprasti kaip momentą, kai viena iš galimų interpretacijų trumpam „pralenkia“ realybę. Tai nereiškia, kad egzistuoja kita tikrovė, bet primena, jog mūsų patiriama realybė nėra tiesiogiai duota – ji nuolat konstruojama. Galiausiai, déjà vu nėra atminties defektas ar paslėptas signalas iš kito pasaulio. Tai trumpa akimirka, kai skirtingos smegenų sistemos nesutampa tarpusavyje. Šis nesutapimas greitai išnyksta, tačiau leidžia pažvelgti į tai, kaip sudėtingai ir dinamiškai veikia mūsų pažintinė sistema.

Šis tekstas yra žurnalo „SPECTRUM“ dalis, todėl jo platinimas, kopijavimas ar kitoks naudojimas galimas tik gavus redakcijos sutikimą