Jei ateitų diena X: kas gintų Lietuvą ir nuo ko tai priklauso

Prieš daugiau nei ketverius metus prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą smarkiai paveikė Lietuvą – daugiau pradėta kalbėti ne tik apie didesnį gynybos biudžetą, karinius įsigijimus, bet ir apie galimybes šalies gyventojams prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo. Nors diskusijų gynybos tema ir konkrečių saugumą stiprinančių veiksmų daugėja, klausimas, ar tai reiškia didesnę piliečių valią karo atveju ginti Lietuvą, lieka atviras. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkas, karybos ekspertas docentas Deividas Šlekys sako, kad šalis gali turėti geriausią kariuomenę, ginkluotę ir generolus, bet jeigu žmonės netikės pergale, nenorės prisidėti prie gynybos, valstybės laukia liūdna ateitis.

Valią ginti lemia gyvenimo kokybė

„Valia gintis ir valia norėti prisidėti prie gynybos yra esminis veiksnys, kuris leidžia valstybėms karuose arba išlikti, arba kristi. Cituojant karo teoretiką Carlą von Clausewitzą, priešas bandys tau primesti savo valią – ir jis laimės tokiu atveju, jei tavo valia įskils, įtrūks, tu sugriūsi, bet jei parodysi ryžtą ir pasipriešinsi, nepasiduosi, netgi patirdamas fizinį skausmą, pralaimėdamas mūšius, priešas ilgai vargs, kol tave įveiks“, – sako karybos ekspertas.

Valios ginti svarbą iliustruoja 2022-ųjų vasarį Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą: „Prieš ketverius metus rusai akivaizdžiai planavo pasiekti greitą pergalę. Vakarų žvalgybos tarnybos, matydamos šalių turimų lėktuvų ir tankų skaičių, taip pat prognozavo greitą karinę Ukrainos griūtį, bet tai neįvyko. Visų nuostabai, ukrainiečiai pasiėmė kas kokį turėjo ginklą – ar iš viso be jo – ir pradėjo priešintis Rusijai.“

Siekdami „išmatuoti“ piliečių valią ginti savo šalį, Vilniaus universiteto profesorė Ainė Ramonaitė, docentas D. Šlekys ir tyrėja Aurelija Tylaitė 2022–2024 m. atliko trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Taivano – tyrimą. Apklausus minėtų šalių gyventojus, paaiškėjo, kad 83 proc. Lietuvos piliečių pritaria, jog šalį reikia ginti ginklu. Tuo tarpu asmeninis pasiryžimas prisidėti prie šalies gynybos Lietuvoje, kaip ir kitose dviejose šalyse, yra mažesnis: 68 proc. Lietuvos gyventojų teigė, kad prisidėtų prie šalies gynybos neginkluoto pasipriešinimo priemonėmis, o apie 34 proc. šalį gintų ginklu.

Doc. D. Šlekio nuomone, nors ginklu šalį ginančiųjų procentas galėtų būti didesnis, tokie apklausos rezultatai nuteikia optimistiškai: „Jeigu kiekvieną procentą konvertuotume į žmogų, tai reikštų, kad trečdalis pilnamečių šalies gyventojų šalį būtų linkę ginti ginklu. Tokiu atveju kalbame apie šimtus tūkstančių žmonių.“

Vis dėlto jis pabrėžė, kad svarbu stebėti bendrą politinę situaciją Lietuvoje ir atkreipti dėmesį į gyvenimo sąlygas, nes nuo to priklauso piliečių nusiteikimas ginti savo šalį arba jos neginti. Mokslininko teigimu, tyrimas parodė, kad piliečių valią ginti šalį lemia tai, kaip jie jaučiasi valstybėje. „Jeigu žmogus nepatenkintas savo gerove, jis yra mažiau nusiteikęs ginti Lietuvą. Nėra taip, kad jis nelojalus ar išdavikas, bet tiesiog sako – kodėl aš tokią valstybę turiu ginti?“ – tyrimo rezultatus pristato doc. D. Šlekys.

„Negalime paneigti, kad žmogus bus labiau linkęs ginti savo valstybę tuomet, kai bent jau nejaus alkio, žinos galintis pasinaudoti valstybės teikiamomis ar finansuojamomis paslaugomis ir jausis saugus. Saugumas čia apima tiek fizinį aspektą, pavyzdžiui, policiją, tiek emocinį – pavyzdžiui, užtikrinimą, kad darbdavys negali engti, o jei taip nutinka, egzistuoja teisinė sistema, galinti apginti žmogų ir atkurti teisingumą“, – sako pašnekovas ir priduria, kad būtent dėl to į gynybą reikia žiūrėti plačiau, nei įsivaizduojama.

Politologo teigimu, svarbu atskirti dvi sąvokas ir procesus – kariavimą (angl. war fighting) ir karą (angl. war). Kariavimas, pasak jo, pirmiausia vyksta fiziškai – ginklu. Jame pagrindinį vaidmenį atlieka kariuomenė, taip pat ginklą turintys ir motyvuoti piliečiai, kurie įvairiais būdais jungiasi prie gynybos struktūrų.

„Tai yra kovinis veiksmas, bet tai nėra visas karas. Karo metu valstybė toliau funkcionuoja – dirba ligoninės, veikia mokyklos, funkcionuoja ekonomika. Taip išeina, kad mes visi prisidedame prie gynybos, todėl ir mūsų visų nusiteikimas, ryžtingumas yra svarbus“, – tvirtina docentas.

Didesnis domėjimasis gynyba = daugiau valios?

Anot doc. D. Šlekio, nors susidomėjimas gynybos temomis per pastaruosius penkerius metus išaugo, kyla klausimas, ar tai reiškia ir padidėjusią piliečių valią ginti šalį. „Domėjimasis ir diskutavimas gynybos temomis, mano manymu, rodo pilietiškumą. Tai rodo, kad žmonėms rūpi, įdomu, bet ar iš to, kad jiems rūpi ir įdomu, tiesiogiai išplaukia, kad kai išmuš valanda „X“, jie visi eis kažką daryti?“ – svarsto karybos ekspertas.

Šalies gyventojų pilietiškumą doc. D. Šlekys vadina banguojančiu – didmiesčiuose jo daugiau, o situacija kitose apskrityse, mažesniuose miestuose yra prastesnė. Nuo ko tai priklauso? „Tai lemia paprasta rutininė kasdienybė. Didmiesčiai turi savo pliusą – jeigu tau nepatiko viena bendruomenė, gali prisijungti prie kitos. Bet jeigu tai maža gyvenvietė, galimybių save realizuoti per įvairias veiklas nėra daug.“

Pašnekovo manymu, valia gintis priklauso ir nuo piliečių pasitikėjimo esama valdžia. „Kartais būna taip, kad kasdienybė, buitis ir tikrai ne visada sėkmingi vyriausybių sprendimai vienam ar kitam socialiniam sluoksniui kelia priešiškumą. Net ir, pavyzdžiui, vykstant protestams kyla klausimas: ar mes protestuojame prieš Seimą kaip instituciją, ar prieš pavienius politikus? Ar mes pykstame ir jau kartais šaipomės iš prezidento Gitano Nausėdos kaip iš asmens, ar kaip iš prezidento? Aš nenorėčiau, kad mes šaipytumėmės iš jo kaip iš prezidento, nes tada tu šaipaisi iš prezidento institucijos, kurioje yra daugiau negu vienas asmuo. Ką tu kritikuoji – konkrečią valdžią ar valstybę?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Vilniaus universiteto politologų tyrimo duomenimis, Lietuvoje labiau šalį nusiteikę ginti jauni žmonės, didesnes pajamas gaunantys piliečiai. Mažiau ginti šalį pasiryžusios moterys, vyresnio amžiaus Lietuvos piliečiai ir kitų tautybių žmonės.

Pašnekovo teigimu, tyrimas parodė, kad apie moterų vietą gynyboje reikia kalbėti strateginiu lygiu: „Kalbant apie tai diskusija dažnai susiaurinama iki visuotinio šaukimo. Apie tai reikia diskutuoti, bet tai yra tik sudedamoji dalis.“ Jis priduria manantis, kad moterys, kaip socialinė grupė, yra labiau pasimetusios ir nežinančios, ką daryti. Vadinasi, trūksta edukacijos – kalbėjimosi, aiškinimo, nuraminimo. 

Pasak eksperto, Lietuvoje trūksta diskusijos ir apie senjorų vaidmenį karo atveju. „Dauguma jų yra tikrai ne pačios geriausios fizinės sveikatos, vadinasi, sunkumų netampys. Ar mes senjorus tiesiog traktuojame kaip bendruomenę, kuri krizės, karo metu yra labiau matoma kaip auka, kuriai reikia padėti, ją evakuoti, išgabenti, ja pasirūpinti? Ar mes ją matome kaip veiklią bendruomenę, kuri gali padėti, pavyzdžiui, IT, maisto gaminimo srityse?“ – kelia klausimą jis.

Kiekvieno indėlis ginant šalį – reikšmingas 

Nors Lietuvoje gausu pilietinio pasipriešinimo mokymų, doc. D. Šlekys sako pasigendantis didesnio šio proceso koordinavimo. Siekiant stiprinti gyventojų valią ginti šalį, pašnekovas priduria matantis poreikį į procesą įtraukti universitetus, akademinę bendruomenę. 

„Yra daug bendruomenių, kurios vykdo panašias veiklas, bet dažnai viena apie kitą nežino. Kartais nuvažiuoji į mokyklą ir paaiškėja, kad ta pati tema čia jau buvo nagrinėta prieš savaitę. Tuomet kyla klausimas – kas turėtų tai koordinuoti? Akivaizdu, kad tam reikia valstybės, Vyriausybės vaidmens. Nors ir buvusi, ir esama valdžia ieško sprendimų, koordinacijos vis dar trūksta: daug entuziazmo ir veiklos, bet per daug dubliavimo ir energijos švaistymo“, – teigia karybos ekspertas.

Pasak jo, svarbu piliečiams pabrėžti, kad kiekvieno jų indėlis karo atveju – reikšmingas: „Pavyzdžiui, jei esi kranininkas, ypač dirbantis su sunkiais didelių gabaritų kroviniais, svarbu pabrėžti, kad tavo darbas yra svarbus ir turi tęstis – juk kažkas turi iškrauti vokišką arba amerikietišką tanką iš laivų ar traukinių. Būti kranininku nėra mažiau svarbu nei sėdėti apkase. Svarbiausia, kad tu prisidedi savo darbu, kuris yra reikalingas valstybei.“

Mokslininkas sako pastebintis, kad Lietuvoje darbai vis dar skirstomi į pirmarūšius ir antrarūšius. Tai, anot jo, kenksminga, nes prasidėjus karui vieni turėtų saugoti sandėlį su maistu, kiti – kalėjimą, o treti, net krentant bomboms ar per pertraukas tarp jų, rasti laiko vaikams paskaityti knygą.

Universitetų vaidmuo

Nuo 2026 m. įsigaliojus Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymui, studentams mažinamos tarnybos atidėjimo galimybės – studentai, įstoję į aukštąsias mokyklas po įtraukimo į karo prievolininkų sąrašus, nebegalės atidėti tarnybos. Tačiau įstojusieji į universitetą galės pasirinkti – arba imti akademines atostogas privalomajai pradinei karo tarnybai atlikti ir taip neprarasti studijų vietos, arba pasinaudoti kitais būdais įgyti karinį parengtumą – pavyzdžiui, dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose arba atlikti savanoriškąją nenuolatinę karo tarnybą.

Šie pokyčiai, anot doc. D. Šlekio, reikalauja tam tikrų namų darbų, kuriuos turės padaryti universitetai. Pirmakursiams jis siūlo teikti daugiau informacijos apie akademines atostogas. Nors tokią galimybę šiuo metu dažniau renkasi paskutinių kursų studentai, dėl įstatymo pakeitimų akademinės atostogos tampa aktualios ir jaunesniems.

Pasikeitus įstatymui, universitetuose neišvengiamai išaugs studentų, tarnaujančių Krašto apsaugos savanorių pajėgose ar dalyvaujančių jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, skaičius. Kadangi tarnyba vyksta savaitgaliais, kyla klausimas, ar tokiu atveju nenukentės studijų kokybė. „Man atrodo, kad kaip tik tai, ko studentai neperskaito literatūroje, gali kompensuoti gyvenimiška patirtis, kurią jie įgyja tarnaudami ir žinias integruodami į diskusijas auditorijose“, – sako doc. D. Šlekys.

Vis dėlto, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarnaujantiems studentams, jo manymu, universitetai turėtų parengti rekomendacines, neprivalomas gaires, kurios leistų lanksčiau derinti studijų ir tarnybos įsipareigojimus. Tai galėtų apimti rašto darbų įteikimo terminų ar egzaminų datų perkėlimą, pateikus tarnybą patvirtinančius dokumentus.

Kaip prisidėti prie gynybos?

Paklaustas, kaip kiekvienas šalies pilietis gali prisidėti prie pasipriešinimo, karybos ekspertas išskyrė kelis būdus:

Privalomoji pradinė karo tarnyba. Į ją šaukiami 18–22 amžiaus vaikinai, kurie nėra įgiję pagrindinio karinio parengtumo, nėra atleisti nuo karo prievolės ir kuriems tarnyba nėra atidėta. Savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą gali 18–39 metų amžiaus vaikinai ir merginos. Tokia tarnyba trunka 9 mėnesius, atskirais atvejais ji gali būti sutrumpinama, bet ne daugiau kaip 3 mėnesiais. 

Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Savanoriškoji karo tarnyba dažniausiai atliekama savaitgaliais, per juos kariai savanoriai palaipsniui mokosi visų su krašto gynyba susijusių dalykų. Karys savanoris vidutiniškai tarnauja nuo 20 iki 50 parų per metus. Į tokią tarnybą gali būti priimami Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Kario savanorio tarnybos sutartis sudaroma ne ilgesniam kaip 4 kalendorinių metų laikotarpiui. Kariai savanoriai per pratybas mokosi kovoti mažais koviniais vienetais jiems gerai pažįstamoje aplinkoje, rengti pasalas, greitus apšaudymus, sabotuoti ir pan.

Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Šie mokymai trunka 3 metus, vidutiniškai 2 savaitgalius per mėnesį. Praktiniai užsiėmimai ar lauko pratybos vyksta kariniuose poligonuose ir įvairiuose kariuomenės padaliniuose mokslo metų pabaigoje. Mokymuose gali dalyvauti tiek vaikinai, tiek merginos, kurie nusprendžia savo studijas paįvairinti prasminga patirtimi. 

Šaulių sąjunga. Tai – savanoriška sukarinta pilietinė organizacija, kurios tikslas – stiprinti valstybės gynybinį pajėgumą ir ugdyti pilietiškumą. Šauliais gali tapti asmenys nuo 18 metų. Taikos metu šauliai ruošiasi visuotinei valstybės gynybai – galima rinktis ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kelią, daugiau kaip 20 specializacijų pagal savo kompetencijas ar norą įgyti žinių. Šaulių sąjungos organizuojamos veiklos vyksta vakarais po darbo ar savaitgaliais.

Karo komendantūros. Komendantūros – taikos metu veikiantis karinis vienetas. Į jas gali užsirašyti visi pilnamečiai Lietuvos piliečiai. Prie komendantūrų prisijungę asmenys rengiami 3–10 dienų per metus. Karo atveju piliečiai, įtraukti į komendantūrų sąrašus ir įgiję karinių įgūdžių, padės ginti savo miestelį ar rajoną, saugos gyvenamojoje aplinkoje esančius svarbius objektus. Komendantiniams vienetams priklausantys asmenys rūpinsis svarbių objektų jų mieste ar rajone apsauga, įrengs ir saugos kontrolės postus, užtikrins komendanto valandos laikymosi taisykles, dalyvaus turto rekvizicijos procese, stebės aplinką, kovos su nelegaliomis ginkluotomis grupėmis. 

Doc. D. Šlekys taip pat siūlo įsitraukti į pilietines organizacijas: „Skautai, Raudonasis Kryžius ar ateitininkai išmokys įvairių dalykų. Labai svarbu priklausyti kokiai nors bendruomenei. Jeigu nesi prisijungęs prie organizacijų, rekomenduoju domėtis valstybės reikalais, sekti žinias, kartkartėmis prisidėti prie akcijų ar savanoriškos veiklos.“

Kitus žurnalo „Spectrum“ tekstus skaitykite čia.

Šis tekstas yra žurnalo „Spectrum“ dalis, todėl jo platinimas, kopijavimas ar kitoks naudojimas galimas tik gavus redakcijos sutikimą