Paveldas, kraštovaizdis ir tapatybė: „Arqus“ studentai Vilniuje tyrinėjo Europos praeitį

Kas lemia tokį įvairų kultūros paveldo vertinimą? Kas sprendžia, kurie praeities pėdsakai liks matomi, o kurie išnyks visam laikui? Būtent į šiuos klausimus bandyta atsakyti Vilniaus universitete birželio pradžioje vykusioje pavasario mokykloje „Prieštaringas paveldas, ginčytini kraštovaizdžiai ir Europos tapatybė“ (angl. Dissonant Heritage, Contested Landscapes and European Identity). Keturių dienų intensyvioje programoje dalyvavo 30 magistrantų ir doktorantų iš šešių „Arqus“ aljanso universitetų. Jie nagrinėjo, kaip skirtingai interpretuojama Europos praeitis atsispindi jos kraštovaizdžiuose ir kaip tai formuoja šiandieninį Europos tapatybės suvokimą.

Pavasario mokyklą organizavo „Arqus“ darbo grupė „Gyvosios laboratorijos: Europos paveldas“ (angl. Living Labs: European Heritage), kuriai vadovauja Vilniaus universiteto profesorė Marija Drėmaitė kartu su Leipcigo universiteto mokslininkėmis dr. Steffi Marung ir dr. Janine Kläge. Į renginį susirinko magistrantai ir doktorantai iš Leipcigo, Meinuto, Minjo, Padujos, Vilniaus ir Vroclavo universitetų. Dalyviai atstovavo įvairioms mokslo sritims – nuo meno istorijos ir kultūros studijų iki politikos mokslų, urbanistikos bei mobilumo tyrimų – ir į diskusijas įnešė skirtingų akademinių perspektyvų bei asmeninės patirties.

Programą rengė ir dalyvius priėmė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas bei jo (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centras (PAScapes). Tačiau svarbiu mokymosi lauku tapo ir pats Vilnius – gyvoji laboratorija, kurioje buvo praktiškai nagrinėjamos pavasario mokyklos temos.

Nuo auditorijos iki miesto erdvių

Programą sudarė kelios teminės dalys, kuriose paskaitas ir diskusijas papildė išvykos į tyrimų vietas. Pirmoji programos dalis buvo skirta prieštaringai vertinamam universitetų paveldui. Padujos universiteto profesorė Giuliana Tomasella kalbėjo apie tai, kaip universitetai sprendžia sudėtingo istorinio palikimo klausimus, o Granados universiteto profesorius David Martín López aptarė Iberijos diktatūrų palikimą Ispanijos ir Portugalijos miestų kraštovaizdžiuose bei jų kolonijinį paveldą.

Vėliau dėmesys krypo į socializmo laikotarpio urbanistinį kraštovaizdį. Leipcigo universiteto profesorius Arnold Bartetzky skaitė pagrindinę paskaitą, kurioje analizavo, kaip socialistinės architektūros paveldas suvokiamas, transformuojamas ir ginčijamas Vidurio bei Rytų Europoje. Popiet dalyviai teorines įžvalgas tikrino praktikoje – lankėsi Lazdynuose, viename ryškiausių Vilniaus socialistinės architektūros mikrorajonų.

Daugeliui dalyvių būtent ši išvyka padėjo teorines diskusijas susieti su juos supančiu miestu. „Arqus“ ambasadorė iš Padujos universiteto Anastasia Donatelli pabrėžė, kad galimybė savo akimis pamatyti aptariamus objektus padėjo geriau suvokti šio paveldo sudėtingumą:

„Pamatyti seminaruose analizuotą socialistinę architektūrą buvo nepaprastai vertinga – teorinės sąvokos tapo apčiuopiamos, o sudėtingas šio paveldo palikimas atsiskleidė daug aiškiau. Narystė „Arqus“ aljanse leido suprasti, kaip mums pasisekė būti tokių prasmingų iniciatyvų dalimi.“

Apsilankymas Lazdynuose paskatino ir platesnes diskusijas apie tai, kaip skirtingos Europos visuomenės prisimena, perinterpretuoja ar kartais sąmoningai vengia kalbėti apie savo XX a. istoriją. Tos pačios vietos atsiskleidė iš architektūrinės, politinės, socialinės ir asmeninės perspektyvų, primindamos, kad ginčytinas paveldas retai gali būti aiškinamas vienareikšmiškai.

Minjo universiteto doktorantė Chisoka Simões teigė, kad pavasario mokykla padėjo geriau pamatyti tiek Europos skirtumus, tiek bendrus iššūkius:

„Didžiausią įspūdį paliko galimybė pamatyti tiek įtampas, tiek sąlyčio taškus skirtingai interpretuojant XX a. Europą, kurią formavo autoritariniai režimai. Atvykusi iš Portugalijos – šalies, turinčios imperinę, kolonijinę ir fašistinę praeitį – galėjau apmąstyti skirtingų režimų, įskaitant komunistinius, hegemoninį poveikį visuomenei. Vos per kelias dienas pasidalijome problemomis, taikomais įrankiais ir galimais sprendimais, dar kartą įsitikindami tiek šių uždavinių mastu, tiek tuo, kad Europos kultūriniai prieštaravimai tebėra mūsų bendras iššūkis.“

Kita programos dalis buvo skirta po Holokausto susiformavusiems kraštovaizdžiams. PAScapes tyrėjų įvadines paskaitas papildė išvykos į buvusio Vilniaus geto teritoriją ir muziejų „Dingęs štetlas“ Šeduvoje – vietas, kuriose žydų gyvenimo pėdsakai išlikę, tačiau dažnai lieka nepastebėti.

Šios išvykos dar labiau pagilino pagrindinius pavasario mokyklos klausimus, kadangi dalyviai buvo kviečiami pasvarstyti ne tik apie tai, kas yra išsaugoma, bet ir apie tai, kas buvo ištrinta, nutildyta ar šiandieniniame kraštovaizdyje tapo beveik nebematoma.

Meinuto universiteto doktorantas Dimitrios Roupas dalijosi, jog šios išvykos buvo glaudžiai susijusios su jo moksliniais interesais:

„Man, kaip Holokausto tyrėjui, šie apsilankymai leido dar geriau suprasti, kaip atmintis, kraštovaizdis ir paveldas siejasi tarpusavyje. Vaikščiodamas erdvėse, kuriose žydų gyvenimo pėdsakai vis dar išlikę, bet dažnai nepastebimi, svarsčiau apie atmintį, įamžinimą ir tai, kaip sudėtinga istorija gali būti ir matoma, ir kartu nepastebima.“

Savaitę užbaigė apskritojo stalo diskusija „Kritinio paveldo studijos: ateities kryptys tarpregioniniame kontekste“ (angl. Critical Heritage Studies – Future Pathways in Cross-Regional Perspectives), kurią vedė dr. S. Marung, prof. M. Drėmaitė ir dr. J. Kläge. Diskusijoje buvo apibendrintos pagrindinės savaitės temos ir kartu iškelti nauji būsimo bendradarbiavimo klausimai.

Vilniaus universiteto architektūros istorijos ir kultūros paveldo profesorė M. Drėmaitė pabrėžė, kad ši pavasario mokykla dar kartą parodė, jog sudėtingos istorinės atminties klausimai yra aktualūs visai Europai:

„Paskaitos, diskusijos ir išvykos atskleidė, kokią svarbią vietą visose Europos šalyse užima istorinė atmintis ir su traumine ar nepageidaujama praeitimi susijusios paveldo vietos ir kokios jos šioms šalims yra būdingos. Kiekviena šalis ir regionas XX a. patyrė įvykių, kurių atmintį komplikavo ir keitė besikeičiantys politiniai režimai.“

Europos tapatybė – nuolatinis dialogas

Ši pavasario mokykla peržengė savo pačios programos ribas. „Arqus“ aljansas remiasi idėja, kad skirtingos jo narių istorinės patirtys nėra kliūtis – priešingai, jos yra viena didžiausių aljanso stiprybių. „Arqus“ universitetai į bendrą dialogą atsineša unikalų istorinių patirčių derinį: posocialistinį ir pofašistinį paveldą, pokolonijines patirtis ir universitetų, pačių išgyvenusių vis dar sunkiai į Europos istorinio paveldo diskursą įsiliejančius istorinius lūžius, perspektyvas.

Būtent šios skirtingos perspektyvos sudarė prielaidas Vilniuje vykusiam kritiniam lyginamajam dialogui – istorinėse auditorijose, judriose gyvenamųjų rajonų gatvėse, buvusio Vilniaus geto tyloje ir kelionėje autobusu į nedidelį Lietuvos miestelį, kur prieš 85 metus buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė.

Vroclavo universiteto doktorantas ir „Arqus“ ambasadorius Samet Kayar šią patirtį apibūdino kaip priminimą, kad Europos tapatybė nėra nekintanti – ji nuolat apibrėžiama iš naujo.

„Man asmeniškai vertingiausia buvo galimybė šiuos ginčytinus kraštovaizdžius aptarti būnant pačiose vietose kartu su kolegomis iš įvairių šalių. Tai leido praktiškai įsitikinti, kad Europos tapatybė nėra statiška sąvoka – tai nuolatinis dialogas, kurį formuoja mūsų interpretacijos apie šiuos materialius istorijos ženklus.“

Europos paveldas yra itin turtingas, daugiasluoksnis ir vis dar keliantis daugybę klausimų, tad Vilniuje vykusi pavasario mokykla buvo tik vienas platesnių diskusijų apie šį paveldą etapų. Remdamasi visos savaitės diskusijomis ir dalyvių įžvalgomis, „Arqus“ darbo grupė jau planuoja naujus bendrus kultūros paveldo mokymų formatus. Kaip parodė ši savaitė, vietų, istorijų ir požiūrių, kuriuos dar verta tyrinėti, yra neišsemiamai daug. O svarbiausia – šis darbas tik prasideda.