„Tamsios moterys“ ar uolios slaugytojos? Gailestingosios seserys Vilniuje XVIII–XIX amžiuje

Už atnaujintų Sluškų, vėliau Gosievskių, rūmų (Bokšto g. 6) sienų šiandien slepiasi prabangus SPA, elegantiškas restoranas ir biurai. Tačiau kone prieš pustrečio šimtmečio čia virė visai kitoks gyvenimas: šiuose mūruose veikė bent kelios gydymo institucijos. Viena jų – gailestingųjų seserų aptarnauta špitolė (1745–1867 m.), ilgą laiką buvusi didžiausia mieste. Jos raida XVIII–XIX a. sandūroje liudija, kaip stiprėjo profesionalių gydytojų vaidmuo senosiose špitolėse, pamažu virstančiose moderniomis ligoninėmis. Šis pokytis ne tik skatino ligoniams naudingą bendradarbiavimą, sudarė geresnes sąlygas rengti būsimus medikus, bet ir kėlė konfliktus, o kartu lėmė nevienareikšmiškus seserų veiklos vertinimus.

Gailestingųjų seserų veiklos pradžia Europoje

Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų dukterų, arba gailestingųjų seserų, geriausiai žinomų kaip šaritės (nuo pranc. charité – gailestingumas), bendriją 1633 m. įsteigė kunigas šv. Vincentas Paulietis kartu su našle šv. Liudvika de Marijak (Louise de Marillac). Vienuolija atliepė iššūkius, su kuriais susidurdavo to meto Prancūzijos visuomenė, ir nuo pat pirmųjų savo veiklos metų ėmėsi aktyviai tarnauti vargšams, ligoniams ir beglobiams vaikams. Vengdama moterų vienuolių ordinams privalomos klauzūros – izoliacijos nuo pasaulio, kuri būtų apribojusi galimybę atsidėti aktyviai tarnystei, ši bendruomenė taip ir netapo tikru ordinu ir iki pat šių dienų veikia kaip apaštališkojo gyvenimo draugija. Dėl šios priežasties institucijos, kuriose seserys gyveno, buvo vadinamos ne vienuolynais, o namais. Prie jų įprastai būdavo įsteigiamos ir špitolės (modernių ligoninių ir globos namų pirmtakės), kuriose būdavo ir gydoma, ir rūpinamasi tais, kurie ne(be)gali pasirūpinti savimi.

XVII a. viduryje veikė keliasdešimt šaričių namų ir špitolių Prancūzijos ir kitų Europos šalių miestuose. Tarp jų buvo ir Varšuva, kurioje 1652 m. seserys pradėjo veiklą Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos rūpesčiu. Netrukus seserys įsikūrė ir kituose Lenkijos miestuose.

Sąlygos šaritėms įsikurti Vilniuje susiklostė kur kas vėliau, kai Smolensko vyskupas Boguslovas Gosievskis 1744 m. birželio 18 d. fundavo špitolę „vargšams ligoniams ir būtent gatvėse ir prie sienų gulintiems, tačiau nesergantiems užkrečiama liga“. Būsimai institucijai jis dovanojo 100 000 auksinų ir erdvius rūmus tuometinėje Savičiaus gatvėje, kuriuose vėliau buvo įsteigta špitolė, gyvenamosios patalpos seserims ir Šv. Elžbietos, ligoninių ir slaugių globėjos, koplyčia. Nors vyskupas nenurodė paliekąs turtą būtent būsimai šaričių špitolei, tačiau savo valios vykdytojais paskyrė nuo XVII a. pabaigos Vilniuje prie Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios gyvenusius vienuolius misionierius. Ši vienuolija taip pat buvo įsteigta šv. Vincento Pauliečio, misionierius ir šarites siejo glaudūs organizaciniai ir struktūriniai ryšiai, todėl neatsitiktinai jų rūpesčiu į sostinę iš Lenkijoje veikusių namų atvyko pirmosios seserys. Jos ir pradėjo naujosios institucijos steigimo darbus. Pirmieji ligoniai į špitolę buvo priimti 1748 m.

Vilniaus špitolės: kas į jas patekdavo?

Špitolė Savičiaus gatvėje greitai tapo integralia špitolių tinklo, besiformavusio nuo XVI a. pradžios, dalimi. Nors špitolės Vilniuje iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo būdavo neplaningai steigiamos privačia iniciatyva ir jokia centrinės valdžios institucija neprižiūrėdavo jų veiklos, laikui bėgant susiklostė specifinės jų veiklos sritys. Pagrindinė špitolių funkcija buvo gydymas. Iki špitolės Savičiaus gatvėje įsteigimo Vilniuje veikė dar dvi katalikų vienuolių aptarnaujamos špitolės. Bonifratrai nuo 1635 m. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios (Simono Daukanto a. 1) veikusioje nedidelėje špitolėje, kurioje būta iki 20 lovų, gydydavo daugiausia įvairiomis vidaus ligomis sergančius vyrus, rūpindavosi psichikos ligoniais. Kur kas didesnėje iki šių dienų neišlikusioje Šv. Roko špitolėje (Šventaragio ir Barboros Radvilaitės gatvių sankirtoje), kurioje darbavosi Šv. Roko gailestingieji broliai, arba rokitai, taip pat būdavo teikiama pagalba įvairiomis vidaus ligomis sergantiems vilniečiams, tačiau specifinė šios institucijos veiklos sritis buvo lytiškai plintančiomis ligomis sergančių žmonių gydymas.

Šaritės, kurioms buvo draudžiama į špitolę priimti lytiškai plintančiomis ligomis (fundacijos akte minima „užkrečiama liga“) sergančius žmones, savo veiklos pobūdžiu priminė bonifratrus. Kaip liudija negausūs paminėjimai šaltiniuose, pagalba būdavo teikiama vidaus, psichikos ir kitokiomis ligomis sergantiems abiejų lyčių ligoniams, be to, rūpintasi dešimtimis beglobių vaikų, senolių ir neįgaliųjų. Pirmaisiais veiklos metais ligonių skaičius tesiekdavo kelias dešimtis per metus, tačiau jau XVIII a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje į špitolę būdavo priimama ir daugiau nei 1600 ligonių kasmet, todėl ji dažnai būdavo visiškai perpildyta. Viena vertus, tai liudija nuolat augusį pigesnių gydymo paslaugų poreikį, mat pagalbos špitolėse pirmiausia ieškodavo tie, kurie negalėdavo susimokėti už gydytojo paslaugas. Seserys į špitolę priimdavo amatininkus, padienes darbininkes ir darbininkus, tarnaites ir tarnus, kareivius, nuskurdusius kilminguosius ir kitus pažeidžiamus žmones, kurių besiplečiančiame mieste radosi vis daugiau. Kita vertus, tai rodo, kad vilniečiai pasitikėjo seserimis, jiems buvo priimtini jų taikomi gydymo metodai.

Gailestingųjų seserų ir gydytojų nesutarimai

Šaričių špitolėje svarbiausius sprendimus dėl institucijos ūkio ir finansų, pasiskirstymo pareigomis ir kitų klausimų priimdavo bendruomenės vyresnioji. Kitos seserys, kurių vienu metu namuose galėjo būti iki penkiolikos, rūpindavosi špitolės ūkiu, dirbdavo virtuvėje ir slaugydavo ligonius infirmerijose (erdviose „palatose“, kurių XIX a. jau buvo šešios). Vienuolės pačios ligonių negydydavo, todėl samdydavo gydytojus, kuriems špitolė nebūdavo pagrindinė darbo vieta, taip pat naudodavosi miesto vaistininkų teikiamomis paslaugomis. Kaip liudija špitolių išlaidų registrai, toks pat santykis tarp vienuolių bendruomenės ir gydytojų buvo susiklostęs ir bonifratrų bei rokitų špitolėse. Taigi, nors šios špitolės buvo gydymo institucijos, medikai profesionalai nebuvo integrali jų organizacinės struktūros dalis, o sprendimus priimdavo vienuolių bendruomenių vyresniosios ir vyresnieji. Nenuostabu, kad tokiems santykiams buvo būdingas tiek geranoriškas bendradarbiavimas, tiek didesni ar mažesni vienuolių ir medikų nesutarimai, liudiję skirtingų požiūrių, kaip reikėtų tinkamiau gydyti ligonius, susikirtimą.

Dar daugiau priežasčių nesutarti radosi XVIII a. pabaigoje, kai špitolės palaipsniui tapo ne vien gydymo, bet ir medicinos studijų vietomis. Daug įvairiomis ligomis sergančių ligonių, gydomų vienoje vietoje, galimybė praktiškai išbandyti gydymo metodus – visa tai buvo itin reikšminga rengiant būsimus medikus.

Nors pagal šaričių regulą seserys turėjo klausytis jų špitolėse dirbančių gydytojų patarimų, vis dėlto ne visada teigiamai reaguodavo į aktyvią gydytojų veiklą, kurią kartais vertindavo kaip kišimąsi į jų reikalus ir nusistovėjusios tvarkos ardymą. Tokią nuostatą labai gerai liudija 1799 m. lapkričio 24 d. rašytas namų vyresniosios Marijos Egiptietės Šubskytės laiškas Vilniaus vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui, kuriame ji teigė, kad „nė viena iš mūsų savęs negaili, noriai aukoja sveikatą ir gyvenimą, tarnaudamos vargšams ligoniams, ir žino, kaip prie jų prieiti“. Kartu vyresnioji, prašydama vyskupo užtarimo, skundėsi dėl besikeičiančios tvarkos špitolėje: „[...] jokiu būdu negalima leisti, kad įžadus davusios jaunos seserys suktųsi tarp jaunųjų gydytojų, vaistininkų ir ponų daktarų.“

Šaričių konfliktas su Jozefu Franku

Bene geriausiai abipusį nepasitikėjimą tarp šaričių ir medikų atskleidžia 1805 m. įsiplieskęs konfliktas su Jozefu Franku (Joseph Frank), kuris Vilniaus universiteto klinikinės medicinos profesoriumi dirbo 1804–1823 m. ir aprašė čia praleistus metus savo „Atsiminimuose apie Vilnių“. Nuo pat darbo Vilniuje pradžios J. Frankui šaričių špitolė turėjo didelę reikšmę, kadangi joje jis skaitydavo pasisekimo susilaukusias paskaitas, demonstruodavo patologijos atvejus. Vis dėlto seserų kompetencijas ir padėtį špitolėje profesorius vertino kritiškai. Anot jo, špitolė „[…] atrodė apverktinai. Vienai lovai tekdavo du ligoniai, juos net guldydavo ant smėliu barstomų grindų: taip užmaskuodavo nešvarą. Lovos nesunumeruotos, be lentelių sergančiojo pavardei ir diagnozei užrašyti. Oras troškus, nes nėra ventiliatorių; langai dėl šalčio laikomi uždaryti. Ligoniams nenurodoma dieta, – jie valgydavo tai, ką patiekdavo vienuolės.“ Siekdamas ištaisyti šiuos trūkumus ir pagerinti institucijos veiklą, profesorius surengė labdaros koncertą, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos špitolei.

Kitą dieną po sėkmingo koncerto nuėjęs į špitolę jis bandė vyresniajai paaiškinti, kokius pagerinimus norįs čia padaryti. Vis dėlto vyresnioji, anot J. Franko, „išdidžiai“ pareiškusi: „Pone, mes nenorime pakeitimų, kuriuos ketinat čia daryti. Jei geidžiate pakeisti laikinai nesantį mūsų nuolatinį gydytoją, – prašom. Tačiau nemėginkit mums vadovauti. [...] Už pareigų nevykdymą atsakysime prieš vienuolius misionierius.“

Įsiplieskęs konfliktas galiausiai baigėsi tuo, kad įsikarščiavęs J. Frankas, prišnekėjęs „atžagarybių“, daugiau nebeskaitė paskaitų šaričių špitolėje, dėl ko labai sielojosi jo tėvas Johanas Pėteris (Johann Peter). Anot jo, „reikėjo kiek palaukti ir pirmiau ištirti jų santykius su misionieriais. Vertėjo kreiptis į juos (labiausiai apsišvietusius mūsų laikų vienuolius) negu į tamsias moteris.“

Šis medicinos profesoriaus ir vienuolių susikirtimas, – tiesa, reikia turėti omenyje, kad tendencingai aprašytas tik iš J. Franko perspektyvos, – atskleidžia bent du dalykus. Viena vertus, toks abiejų Frankų nepalankus šaričių ir jų veiklos vertinimas atspindėjo, kaip parodė Colino Joneso tyrimas, Vakaruose, visų pirma Prancūzijoje, tarp medikų vyravusį neigiamą požiūrį į gailestingąsias seseris. Jos laikytos nekompetentingomis ir prietaringomis, tapatintos su liaudies žiniuonėmis ar šarlatanėmis. Kita vertus, šis konfliktas gerai parodo, jog seserims bet kuris jų ligoninėje dirbantis gydytojas, kad ir kokia būtų jo pozicija akademijoje, kad ir koks jis būtų garsus, buvo vien samdomas darbuotojas, atsakingas tik už konkrečią institucijos veiklos sritį. Akivaizdu, jog ilgametę patirtį sukaupusios vienuolės manėsi esančios pakankamai kompetentingos, kad galėtų tinkamai pasirūpinti ligoniais ir administruoti špitolę.

Vietinių gydytojų požiūris į šarites

Toks nepalankus ir tendencingas J. Franko vertinimas darė didelę įtaką medicinos istorijos tyrėjams, kuriems tai buvo pakankamas įrodymas, kad padėtis šaričių špitolėje buvusi labai bloga. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai tikrai nebuvo tarp medikų vyraujanti nuomonė to meto Vilniuje. XVIII a. pabaigoje kitas Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis, kritiškai atsiliepęs apie bonifratrų ir rokitų špitoles kaip apie „veikiau kapus gyviesiems, o ne prieglobstį ir pagalbą kenčiantiems“, teigiamai vertino šaričių administruojamą instituciją: „[...] dėl nepaprasto darbo ir pastangų, tokios šventos pasišventusių mergelių tarnystės, kiek leidžia galimybės, išlaikoma geriausia tvarka ir švara.“ Nors špitolė visada esti perpildyta ir tai kenkia ligoniams, jos ūkis ir pastatai, gana didelis vidinis kiemas ir sodeliai, anot A. Sniadeckio, buvo viskas, ko reikia tvarkingai špitolei.

Augustas Liudvikas Bekiu (August Louis Bécu), ėjęs špitolės gydytojo pareigas, savo paskaitoje „Apie špitolių tobulumą“ (1807) dėl suprantamų priežasčių (tai buvo viena iš jo darboviečių) taip pat atsiliepė apie seseris ir jų vykdomą veiklą teigiamai: „[...] ne tik tarnyste ligoniams, bet ir deramu špitolių administravimu priartėja prie geros špitolės idealo.“ Kaip bendrosios patologijos profesoriui, jam buvo ypač svarbu tai, kad jis galėjo mokyti(s) ir būdamas šalia ligonio lovos, ir stebėdamas, kaip ligoniais rūpinasi seserys: „[...] pripažįstu, kad iš jų išmokau kreipti dėmesį į žmonių poreikius. Jos geriausiai juos supranta ir todėl geriausiai geba padėti.“

Palankiai apie seseris atsiliepdavo ir Lietuvos špitolių komisija, atsakinga už globos ir gydymo institucijų administravimą. 1801 m. gruodžio 13 d. posėdyje, konstatavus, kad 1799 m. birželį prie Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Lukiškių priemiestyje duris atvėrusi generalinė špitolė nėra tinkamai administruojama, siūlyta ją perleisti seserims, kurios yra pasižymėjusios „iš pašaukimo kylančiu uolumu gailestingoje tarnystėje“.

Taigi požiūris į gailestingųjų seserų veiklą XVIII–XIX a. Vilniuje buvo nevienareikšmis: jos laikytos ir „tamsiomis moterimis“, nesugebančiomis tinkamai pasirūpinti ligoniais, ir puikiomis administratorėmis bei uoliomis slaugytojomis, iš kurių galėjo mokytis patys medikai. Nepaisant J. Franko įtakos, panašu, kad jo neigiamas vertinimas, nors ir plačiai nuskambėjęs, neturėjo didesnės reikšmės. Pasitikėjimą seserimis liudija tai, kad, be Savičiaus špitolės ir Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos (pradėjusios veikti 1790 m.), šaritėms buvo perleista ir Vilniaus generalinė špitolė, jos pakviestos darbuotis Vilniaus labdarybės draugijoje. Tik po 1863 m. sukilimo iš esmės dėl politinių priežasčių seserys buvo priverstos nutraukti savo veiklą.

Straipsnis parengtas pagal 2025 m. Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijai gauti programą (tema „Špitolės Vilniuje XVIII–XIX a. sandūroje“, sutarties nr. IST-2025-IST-2025-00010).