Doc. G. Grigas: nuo savadarbio radijo iki visuotinės programuotojų mokyklos

Šiemet sukanka 45 metai nuo pirmųjų programavimo uždavinių paskelbimo Lietuvos spaudoje ir Jaunųjų programuotojų mokyklos gimimo, o nuo sistemingo informatikos mokymo mokyklose pradžios – 40 metų. Vienas kompiuterijos pirmeivių Lietuvoje, informatikos mokymo pradininkas ir vadovėlių autorius doc. Gintautas Grigas, sausį šventęs 90 metų jubiliejų, neabejoja – jei studijas rinktųsi šiemet, stotų į informatiką ir gilintųsi į dirbtinį intelektą. Žymaus informatiko ir pedagogo istorija rodo, kad technologinė pažanga prasideda ne nuo infrastruktūros, o nuo smalsumo, užsispyrimo ir noro būti naudingam. 

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto docento G. Grigo parašyti vadovėliai, programavimo metodikos plėtojimas ir programinės įrangos sulietuvinimas reikšmingai sustiprino programavimo dėstymą ir prisidėjo prie platesnės informatinės kultūros susiformavimo Lietuvoje.

2013 m. už visavertį taisyklingos lietuvių kalbos taikymą visose kompiuterinėse priemonėse ir plačiausiai naudojamų kompiuterinių programų lietuvinimą informatikui, fizinių mokslų daktarui doc. G. Grigui paskirta Kalbos premija. 

„Radiją pasidarėme patys“

Dar mokyklos laikais šeštajame dešimtmetyje Utenoje G. Grigas kartu su bičiuliais sukonstravo radiją, kad galėtų klausytis „Amerikos balso“. 

„Buvau didelis radijo mėgėjas, – prisimena informatikas. – Radijo aparatų beveik nebuvo, o tie, kurie buvo parduodami, turėjo specialiai susiaurintą vidurinių bangų diapazoną, prasidedantį ne nuo 200, o nuo 300 m, kadangi „Amerikos balsas“ transliavo 251 m banga. Radiją pasidarėme beveik iš nieko – iš rankų darbo detalių. Reikėjo dirbti ne pagal instrukciją, o pačiam sugalvoti.“

Netrukus vaikinai galėjo taisyti radijo imtuvus draugams ir kaimynams, kartais net sėkmingiau nei profesionalai: „Rasdavome ir gilesnius defektus, kurių meistrai nesugebėdavo pamatyti.“

Studijos ir pirmieji kompiuteriai 

Įstoti į radijo specialybę tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI) galimybių buvo mažai – radijas viliojo daugelį, o stojančiųjų srautais 1954 m. 12 klasių mokyklą pertvarkant į vienuolikmetę susidarė dvigubas. 

Doc. G. Grigas pasirinko elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko specialybę. Netrukus KPI atsirado nauja, artimesnė programa – elektros prietaisai, ją jis ir baigė, bet, mokslininko žodžiais, tikrasis lūžis įvyko penktame kurse: „Išgirdau, kad yra toks dalykas – kompiuteris. Lietuvoje jų dar nebuvo. Sudomino!“

Išgirdau, kad yra toks dalykas – kompiuteris. Lietuvoje jų dar nebuvo. Sudomino!

Kompiuterių temą baigiamajam darbui pasirinkęs doc. G. Grigas Lietuvoje buvo tarp pirmeivių – nebuvo nei dėstytojų, nei ekspertų. Rašė pats, sudomino ir kitus, išsiprašė atlikti praktiką kompiuterių gamykloje Maskvoje, ten pirmą kartą iš arti pamatė kompiuterį –  dviejų spintų dydžio įrenginį.

Darbo gynimui recenzentas buvo pakviestas iš Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos, kur jau buvo pora darbuotojų, susipažinusių su kompiuteriais, o paskyrimą G. Grigas gavo į Specialųjį konstravimo biurą prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos.

Dvi spintos ir 2000 lempų

Ką tik pastatyta Vilniaus kasos aparatų gamykla 1959 m. pakeitė kryptį ir tapo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, joje įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras (SM SKB). Tuo metu duomenys automatizuotoms sistemoms buvo pateikiami perfokortomis – kortelėmis, kuriose informacija buvo užrašoma išmušant skylutes. Jaunojo specialisto ir jo kolegų laukė negirdėta užduotis – pagerinti kompiuterį.

„Maskviečiai buvo nukopijavę nuo amerikiečių nedidelę skaičiavimo mašiną, norėjo ją modernizuoti. Skaičiavimo mašina turėjo apie 2000 elektroninių lempų, lempos amžius – apie 1000 valandų. Per dieną maždaug viena lempa išeina iš rikiuotės, – prisimena doc. G. Grigas, – nuolat reikia ieškoti, kuri nusilpusi, ir ją pakeisti. Kompiuterio dienotvarkė būdavo tokia – dieną dirba darbą, o po darbo per naktį sėdi technikai, daro profilaktiką, kad kitą dieną kompiuteris gerai veiktų.“ 

Kompiuterį, kuris užėmė 25 kvadratinius metrus, sudarė du įrenginiai – centrinis procesorius ir perforatorius. 

Amerikietiškojo IBM 604 sovietinės kopijos EV80-3M lietuviškasis variantas buvo pažangesnis. „Tranzistoriai tada buvo dar tik užgimę, labai nepatikimi. O diodai buvo geri. Lempas, kurios atlikdavo jų funkciją, pakeitėme diodais. Lempų sumažėjo perpus, vadinasi, ir patikimumas turėjo padidėti dvigubai, – inovaciją prisimena doc. G. Grigas. – Bet mums atrodė – to neužtenka, pradėjome daryti kitą kompiuterį, visai be lempų.“

Lietuviškas atsakas: „Rūta“

Užuot kompiuterį atnaujinę, lietuviai pasirinko ambicingesnį kelią – kurti naują kompiuterį. 1961–1962 m. doc. G. Grigas vadovavo pirmojo lietuviško kompiuterio „Rūta“ projektui. 

„Inžinierius Steponas Janušonis sugalvojo naudoti feritus, sagos dydžio. Kompiuterį, kurį buvome modernizavę, atidėjome į šalį. Darėme viską iš naujo. Tas smarkiai nepatiko užsakovams Maskvoje, – prisimena doc. G. Grigas. – Prasidėjo trukdymai, mums siūlė daryti didelį skaičiuotuvą, kad tai būtų tik aritmetinis įrenginys, ne kompiuteris. Niekas netiko – tai mūsų kompiuterio atmintis jiems per maža, tai vėl kas. Ir lietuviškas vardas netiko.“ Tačiau vietinė valdyba, kuravusi skaičiavimo technikos ir matavimo prietaisų gamybą, projektą rėmė, darbai tęsėsi.

Doc. G. Grigas su šypsena prisimena, kai po poros metų darbo sėkmingai įvyko naujojo kompiuterio bandymai atvykus komisijai iš Maskvos. „Šiek tiek ir pasimuliavome. Buvo formalus reikalavimas, kad prietaisai turi veikti temperatūrai esant nuo +5 iki +30 °C. Nekreipėme dėmesio – mūsų kompiuteris bus naudojamas kambaryje, ne lauke. Tačiau per bandymus pareikalauta, kad kompiuteris tenkintų formalius, jam nebūdingus reikalavimus. Buvo žiema, atidarėme langus, temperatūra nukrito gal iki +10 °C, apsirengę kailiniais pavaizdavome, kad labai šalta. Ir termometrą „nugaravusį“ buvome atsinešę – jis rodė mums naudingą žemesnę temperatūrą. Parodėme, kad ir šaltyje kompiuteris veikia.“

Netrukus Lietuvos specialistai buvo pakviesti į Maskvą dalyvauti ten sukonstruoto panašaus tipo kompiuterio bandymuose ir buvo rimčiausi oponentai. Doc. G. Grigo teigimu, „Rūta“ buvo eksportuojama į kitas socialistinio bloko šalis, o Maskvos analogas liko naudoti tik Rusijoje: „Mūsų kompiuteris buvo mažesnių galimybių, bet patikimesnis ir pigesnis. Taip mes juos pralenkėme.“

„Programavimo pradmenys“ – devintojo dešimtmečio bestseleris 

Norėdamas tęsti mokslinę veiklą doc. G. Grigas turėjo susirasti kompiuterių temą suprantantį disertacijos vadovą. Visoje Sovietų Sąjungoje septintojo dešimtmečio antroje pusėje tai buvo sunkiai įmanoma. Net komandiruotė Taikomosios matematikos institute Maskvoje rezultatų nedavė, bet suteikė pažinčių, kurios pravertė ateityje.

Sužinojęs, kad kompiuteriais domisi mokslininkai, dirbantys mokslininkų miestelyje prie Novosibirsko, doc. G. Grigas siekė siuntimą disertacijos studijoms gauti ten, bet negavo, nes Maskvoje išgirdo, jog mokslo tarybos, kuri reikalinga ginant disertaciją, Novosibirske dar nėra. 

Atkaklus informatikas į mokslininkų miestelį nuvyko savarankiškai. „Išbandžiau -46 °C“,  –  prisimena doc. G. Grigas. Atokiai nuo centro dirbantys mokslininkai buvo pažangesni ir laisvesni nei Maskvoje, bendravimas tęsėsi, novosibirskiečiai organizavo doc. G. Grigo knygos „Programavimo pradmenys“ vertimą į rusų kalbą ir leidybą

Tais laikais buvo norima sukurti įspūdį, kad viskas išrasta Rusijoje.

Knygos tiražas siekė ketvirtį milijono, ją skaitė visoje Sovietų Sąjungoje. „Mes tuo metu jau buvome pasidarę dideli“, – šypsosi doc. G. Grigas.

Informatikas prisimena, kad leidžiant dar kitų dviejų knygų vertimus su Rusijos leidyklomis reikėjo pakovoti už lietuvišką puslapį knygos atvarte. Viena leidykla siūlė neminėti fakto, kad knyga į rusų kalbą išversta iš lietuvių kalbos, ir pateikti, esą, doc. G. Grigas ją parašęs pirmiausia rusiškai. „Tais laikais buvo norima sukurti įspūdį, kad viskas išrasta Rusijoje“, – prisimena autorius.

Jaunųjų programuotojų mokykla: ne naudoti, o programuoti 

Siekis supažindinti Lietuvos moksleivius su kibernetika ir programavimu kilo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Doc. G. Grigo teigimu, pirmasis tai pasiūlė akademikas prof. Laimutis Telksnys, lietuviškų rašto ženklų atpažinimo įrangos kūrėjas, vėliau – interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, grįžęs iš susitikimo profesinėje-techninėje mokykloje. „Jis man tokią idėją pasakė – būtų gerai, kad tie jauni vyrai, užuot gėrę, pasimokytų ko nors ir užsiimtų naudinga veikla. Galvojau, ką jiems pasiūlyti. Gal uždavinių? Pavyzdžiui, faktorialą. Ne suskaičiuoti jį – tą visi moka, bet suprogramuoti – rasti tokį didžiausią skaičių, kurio faktorialas dar telpa į kompiuterio ląstelę. Tai uždavinys, kurį sprendžiant reikia galvoti „iš kitos pusės“.“

Jaunųjų programuotojų mokykla (JPM) gimė iš paprastos, bet pažangios ir radikalios minties: reikia mokyti žmones ne naudotis kompiuteriais (kurių tuo metu jie ir neturėjo), o kurti programas. Šiandien sakytume – būti technologijų kūrėjais ir valdytojais. Tuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Sovietų Sąjungoje informatika mokyklose dar nebuvo sistemingai dėstoma.

1976 m. prasidėję svarstymai apie poreikį mokiniams duoti įdomesnių uždavinių, kuriems spręsti reikėtų kompiuterio, virto plačia diskusija apie neakivaizdinę programavimo mokyklą. Kursas turėjo susidaryti iš dviejų dalių – algoritmavimo pagrindų ir programavimo kalbos. Iniciatyvinėje grupėje 1977 m. dalyvavo tuometinio Matematikos ir kibernetikos instituto (dabar Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutas, VU MIF DMSTI), Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas, KTU) ir Vilniaus inžinerinės statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilnius TECH) atstovai. 

Ginčai 

Diskusijos dėl mokymo metodų kuriant JPM buvo intensyvios. Doc. G. Grigas prisimena, kaip aštuntajame dešimtmetyje įprastas metodas – pradėti nuo blokinių schemų – buvo atmestas. Vietoje jo pasirinktas docento siūlymas mokyti iš karto rašyti programos tekstą. Išsiskyrus nuomonėms, išsiskyrė ir iniciatyvinės grupės informatikai, dalis jų pasitraukė iš JPM kūrimo. 

Ginčų kilo ir dėl programavimo kalbos. Pirmuosius uždavinius informatikas prisimena parengęs tuo metu populiariausia PL/1 kalba, kurią 1964 m. sukūrė kompanija IBM. Tačiau pamatęs, kad nors programavimui PL/1 yra tinkama, bet išaiškinti ją moksleiviams sudėtinga, doc. G. Grigas užduotis pradėjo rašyti iš naujo, pasirinkęs Paskalio kalbą. Lietuvoje, kaip ir kitur Sovietų Sąjungoje, ji tuo metu buvo nežinoma –nebuvo nei šios kalbos transliatoriaus, skirto Lietuvoje paplitusioms rusiškoms operacinėms sistemoms, nei metodinės literatūros. 

Paskalio kalbą, pavadintą prancūzų matematiko Blezo Paskalio (Blaise Pascal) vardu, 1970 m. sukūrė šveicarų kompiuterių mokslininkas Niklausas Virtas (Niklaus Wirth). Jis parengė ir supaprastintą mokymui skirtą Paskalio kalbos variantą.

Su N. Virtu susirašinėjęs doc. G. Grigas padarė Paskalio lietuvišką versiją. „Tai buvo mokyklinė versija, ne visas Paskalis. Gavome ją tiesiai iš N. Virto, pasiūlėme pridėti daugiau ir įmantresnių duomenų tipų. N. Virtas tam pritarė. Palaikėme ryšius“, – prisimena informatikas. 

Prof. Valentina Dagienė, Alma Petrauskienė ir doc. Gintautas Grigas, Paskalio transliatoriaus kūrėjai. Asmeninio archyvo nuotr.

Doc. G. Grigo kartu su kolegomis – pirmiausia su Alma Petrauskiene ir Valentina Dagiene – sukurtas Paskalio poaibio transliatorius, skirtas pradedantiesiems programuotojams mokyti, leido JPM dalyviams rašyti, tikrinti ir vykdyti programas tarptautiniu mastu pripažinta kalba, nepaisant riboto priėjimo prie Vakarų programinės įrangos. 

Doc. G. Grigo pasirinkimas buvo teisingas – Paskalis tapo svarbiu programavimo įrankiu ir padėjo struktūrinio programavimo pagrindus. Bandomasis neakivaizdinis programavimo mokymas 10 Lietuvos mokyklų pradėtas 1980 m., o 1981 m. sausio 27 d. pradėjo veikti JPM.

Programavimo kalba kaip mąstymo forma

Tuo metu gausiu tiražu leistame laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ pasirodė pirmieji uždaviniai. Redakcija uždavinių iš pradžių spausdinti nenorėjo ir nesitikėjo tokios sėkmės – šimtų laiškų, kurie plūdo iš visos Lietuvos. Dalyvių skaičius siekė tūkstančius. Nors JPM buvo skirta moksleiviams, doc. G. Grigas sako žinojęs, kad kartais į uždavinių sprendimą įsitraukdavę ir suaugusieji, kai kurie pasirašydavo savo vaikų vardais.

Nuo pat pradžių JPM siekė mokyti mąstyti. Uždavinius kūrusio informatikos mokymo pradininko tikslas buvo ugdyti loginį mąstymą, išradingumą, tikslų uždavinių sprendimą, formuoti programavimo stilių, kuris aiškus ir suprantamas ne tik mašinoms, bet ir žmonėms. Mokinio darbo rezultatas – programos tekstas, ne kompiuterio išspausdinti programos rezultatai

Du dešimtmečius gyvavusios JPM istorijos etapai atspindi technologijų pažangą ir švietimo kaitą Lietuvoje. 1981 m. pirmą kartą per laikraštį supažindinus moksleivius su programavimu, 1986 m. prasidėjo informatikos integracija vidurinėje mokykloje. 1986–1987 m. per Lietuvos televiziją transliuotos mokomosios informatikos laidos. JPM prisitaikė – orientavosi į sėkmingiausiųjų atranką ir sudėtingesnes užduotis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę JPM prisidėjo prie programų ir vadovėlių atnaujinimo, darė įtaką nacionalinėms informatikos olimpiadoms. 

Sėkmės paslaptis

Paklaustas, kaip nedidelė okupuota šalis, kur pokariu į aukštąsias mokyklas stojo sunkiomis sąlygomis augę jauni žmonės, galėjo tapti informatikos lydere, lenkiančia daug didesnius išteklius ir galią turintį sovietinės imperijos centrą, doc. G. Grigas sako, kad atsakymas užkoduotas klausime „Koks mano tikslas?“.

Informatikas tvirtina tokią pasaulėjautą susiformavęs dar vaikystėje, kai padėdavo tėvams ūkyje ir nuo mažumės savarankiškai dirbo jam pavestus darbus. „Mano tikslas visada buvo padaryti ką nors naudingo. Ir vėliau gyvenime rinkausi ne tuos darbus, kur alga didesnė, o kur įdomiau ir naudingiau. Du kartus sąmoningai perėjau į pareigas su žemesniu atlyginimu – ten jaučiausi reikalingesnis.“

Įprotį ne tik savarankiškai galvoti, bet ir nuolatos domėtis, tyrinėti, studijuoti doc. G. Grigas sako perėmęs iš tėvo. Iki šiol prisimena, kaip dar besimokydamas pradinėje mokykloje laikraštyje pamatė skelbimą apie knygą „Pėdsakai akmenyje“ iš serijos „Pažinkime visatą“, pasakojančią apie gyvybės žemėje atsiradimą: „Susidomėjau ir tėvas susidomėjo – reikia mums tos knygos. Utenos knygyne jos nebuvo. Tai pirmas prisiminimas, kai ne tėvas mane ko nors moko, bet mes abu domimės kartu.“ 

Taip atsirado ir susidomėjimas kompiuteriais: „Jaučiau, kad šitas naujas dalykas bus naudingas.“ 

Vienu iš savo mokytojų doc. G. Grigas vadina akademiką L. Telksnį: „Jis man buvo ne specialybės, bet požiūrio mokytojas. Rašydamas apie dirbtinį intelektą ir kitus dalykus, visada prašydavo peržiūrėti ir kritikuoti, duoti pasiūlymų. Sakydavo – nesvarbu, ar jie bus kvaili, ar kritika neteisinga, jam svarbu žinoti.“

Geru žodžiu informatikas mini Matematikos ir kibernetikos instituto (dabar – VU MIF DMSTI) direktorius prof. Vytautą Statulevičių ir prof. Mifodijų Sapagovą, pasitikėjusius juo: „Jie nenurodydavo, ką turiu daryti, bet pritardavo mano veiklai ir padėdavo įgyvendinti.“

Institute įkurtam Sisteminio programavimo sektoriui, vėliau tapusiam Programavimo metodologijos skyriumi, vadovavęs doc. G. Grigas jau tais laikais sudarydavo sąlygas darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, susirenkant institute kartą per savaitę. Priežastis – darbo efektyvumas. „Esu parašęs daugiau nei 20 knygų, faktiškai visas – namie. Ir uždavinius ten kurdavau“, – sako informatikas. 

Technologijos prasideda nuo žmogaus ir klausimo

Doc. G. Grigo pasakojimas leidžia pamatyti informatikos raidą Lietuvoje ne kaip planuotą sistemą, o kaip gyvą ir save auginantį entuziastų, idėjų ir objektų tinklą, kuriame technologijų plėtra prasideda ne nuo įrankių, o nuo žmogaus ir klausimo – kas šiuo metu būtų visiems naudingiausia? Nuo savadarbių radijo imtuvų iki eksportuojamų kompiuterių, nuo laikraštyje spausdintų uždavinių iki programavimo mokyklos – tai istorija apie iniciatyvą, kuri nepriklausė nuo infrastruktūros, bet kūrė ją.

Savo darbo kabinete doc. G. Grigas išlieka informatikos pasaulio centre. Skamba telefonas – prof. V. Dagienė dalijasi įspūdžiais iš moksleivių olimpiados. Kita kolegė konsultuojasi dėl rašomo mokslinio straipsnio. Paklaustas, kokias studijas rinktųsi dabar, jei būtų abiturientas, doc. G. Grigas neabejoja – tik informatiką. Vis užmeta akį į universiteto programas – ar informatikai gauna pakankamai programavimo įgūdžių. Svarstymai, ar studijos reikalingos laikais, kai programuoti gali robotai agentai, doc. G. Grigui kelia šypseną: „Manote, kad gerų programuotojų nereikės? Negi skaičiuotuvai išstūmė finansininkus ar matematikus?“

Kelis dešimtmečius doc. Gintautas Grigas fotografuoja kristalus ir ledą, yra surengęs parodų Lietuvoje ir užsienyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Rašydamas tekstus spaudai doc. G. Grigas kartais pasitelkia dirbtinį intelektą – patikrina, kaip smarkiai mašina gali suklysti. Jei studijuotų šiandien, tikriausiai gilintųsi į dirbtinio intelekto kūrimą ir naudojimą – ir, kaip ir studijų laikais, būtų tarp pirmeivių. 

„Taip ir būtų“, – linksmai patvirtina informatikas. Dabar jo planuose – autobiografinė knyga, į kurią žada įtraukti mažai kam žinomų nuotykių iš informatikos aušros Lietuvoje. 

„O apie dirbtinį intelektą turiu fantastinės novelės idėją!“

Ar jos pabaiga gera? „Taip, – doc. G. Grigas reikšmingai mirkteli. – Kai kuriems.“