Seni javai – naujos galimybės: VU mokslininkė tyrinėja sorų potencialą 

Ar nuo seno auginami javai gali padėti rasti būdų, kaip didinti šiuolaikinio žemės ūkio atsparumą? Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologijos profesorė, Bioarcheologijos tyrimų centro vadovė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė tiria senovinių augalų liekanas, cheminius pėdsakus ir izotopų duomenis, siekdama atkurti primiršto, tačiau ir šiandien reikšmingo javo istoriją. 

Tūkstančius metų daugelyje pasaulio kraštų soros buvo vienas pagrindinių maisto produktų. Jas auginti paprasčiau nei daugelį kitų kultūrinių augalų, tad migruodami ir kurdamiesi naujose žemėse žmonės kartu gabendavosi ir sorų – taip jos paplito skirtinguose žemynuose. Nepaisant ilgos jų istorijos, šiandien soros daugelyje Europos regionų nebėra taip plačiai vartojamos – jų vietą užėmė paprastieji kviečiai, kukurūzai ir ryžiai, o kai kur soros labiau siejamos su paukščių lesalu nei žmonių maistu. 

Viena iš mokslininkų, padedančių iš naujo atrasti sorų istoriją, yra Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė. Ypač daug dėmesio ji skiria tikrajai sorai (Panicum miliaceum) – vienai iš daugelio sorų rūšių. Mokslininkės susidomėjimas šiuo primirštu javu prasidėjo nuo paprastos, bet reikšmingos įžvalgos: kartais net ir mažai dėmesio sulaukiantys organizmai gali padėti atsakyti į svarbius klausimus.  

Pasak G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, biologijoje tam tikriems reiškiniams suprasti pasitelkiami modeliniai organizmai, pavyzdžiui, zebrinės danijos ar vaisinės muselės, tikintis, kad juos tyrinėjant padaryti atradimai padės geriau suprasti ir kitų organizmų gyvybinius procesus. Panašių galimybių mokslininkė įžvelgia ir tyrinėdama tikrąją sorą. Jos manymu, šis javas žemės ūkio tyrimuose galėtų atlikti panašų vaidmenį, nes yra „mažai žinomas, tačiau turi dar neatskleistą mokslinę vertę“. 

Augale slypinti biomolekulinė paslaptis 

Soros auginamos dar nuo priešistorinių laikų. Eurazijoje ir Afrikoje buvo sukultūrinta apie 20 skirtingų jų rūšių. Soros sudarė daugelio bendruomenių mitybos pagrindą gerokai anksčiau, nei pasaulio žemės ūkyje ėmė vyrauti vos kelios javų rūšys. Europoje ir Azijoje ypač svarbią vietą užėmė tikroji sora ir italinė šerytė (Setaria italica). Abi rūšys sukultūrintos maždaug prieš 8 000 metų dabartinės šiaurės Kinijos teritorijoje.  

Pasak G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, soros buvo svarbios dėl savo atsparumo klimato kaitai. Jos greitai subręsta ir gerai pakelia sausrą, todėl jas patogu auginti taikant lanksčius, prie aplinkos sąlygų pritaikomus ūkininkavimo būdus. Tyrinėdami soras mokslininkai gali pažvelgti į praeitį ir geriau suprasti, kaip žmonėms keliantis iš vienos vietos į kitą keitėsi jų mityba ir kaip jie prisitaikydavo prie naujos aplinkos. 

Vis dėlto sorų istorija archeologams ilgą laiką buvo tikra mįslė. Smulkūs jų grūdai dirvožemyje išlieka retai, o net ir juos radus sunku nustatyti, kokią reikšmę soros turėjo žmonių mitybai.  

Daugiau galimybių atsivėrė atradus išskirtinį biocheminį žymenį – miliaciną, pentaciklį triterpeno metilo eterį, glaudžiai siejamą su tikrąja sora.  

„Miliacinas patenka į aplinką ir kaupiasi ežerų nuosėdose. Tirdami šias nuosėdas galime nustatyti, kada praeityje buvo auginamos tikrosios soros – nuo pat jų atsiradimo konkrečioje vietovėje – ir susieti šiuos duomenis su klimato rodikliais. Tiriant miežius, kviečius, kukurūzus ar bet kurį kitą kultūrinį augalą to padaryti negalima“, – paaiškino G. Motuzaitė Matuzevičiūtė.  

Istoriniais mitybos pėdsakais 

Šios molekulės atradimas atvėrė naujų tyrimų galimybių. Cheminiai sorų pėdsakai padeda mokslininkams išsiaiškinti, kur jos buvo auginamos ir kaip naudojamos. Tikroji sora turi dar vieną tyrėjams svarbią savybę – ji priklauso C4 augalų, kuriems būdingas savitas fotosintezės būdas, grupei. Kitaip nei C3 augalai, tokie kaip kviečiai ir miežiai, tikroji sora efektyviau naudoja anglies dioksidą, ypač kai karšta, saulėta ir trūksta vandens.  

C4 augalais mintančių žmonių ir gyvūnų audiniuose, pavyzdžiui, kauluose ir dantyse, susidaro būdingas anglies izotopų santykis. Vis dėlto vien izotopų analizė neparodo, kuris konkretus C4 augalas buvo vartojamas. Pavyzdžiui, kukurūzai taip pat priklauso C4 augalų grupei. Todėl norint nustatyti, kada soros tapo žmonių mitybos dalimi ir kiek plačiai buvo vartojamos, izotopų analizės rezultatus būtina vertinti kartu su archeobotaniniais duomenimis ir biomolekuline analize. 

Pasak G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, tikroji sora yra „archeologams ypač daug informacijos teikiantis augalas“: jos savybės leidžia susieti mitybos įpročius su žmonių judėjimu, bendruomenių tarpusavio mainais ir kintančiais pragyvenimo būdais. Tirdami miliacino pėdsakus, izotopų duomenis ir archeobotanines tikrųjų sorų liekanas, mokslininkai gali atsekti žmonių migracijos kryptis, išsiaiškinti, kuo buvo šeriami gyvuliai, ir suprasti, kaip žmonės prisitaikydavo prie sausrų ar nepastovaus klimato. 

Kaip tikrosios soros išplito ir kodėl vėliau prarado svarbą? 

Tyrimų duomenys rodo, kad soros Europoje plito nevienodai. Vienuose regionuose jos greitai prigijo ir tapo kasdienės mitybos dalimi, o kai kur – net vienu pagrindinių maisto produktų. Kitur soros valgytos tik retkarčiais ir dažnai sėtos susiklosčius nepalankioms aplinkos sąlygoms. 

Sorų paplitimui įtakos turėjo ir kultūriniai veiksniai. Rinkdamosi, ką auginti ir valgyti, bendruomenės vadovavosi savo tradicijomis, kulinariniais polinkiais ir ūkininkavimo būdais. Svarbu buvo ir tai, ar jos palaikė ryšius su kaimyninėmis bendruomenėmis. 

Pasak G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, suprasti, kodėl soros skirtinguose Europos regionuose plito nevienodai, itin svarbu. Tai verčia suabejoti įsitikinimu, kad maisto istorija – tai nuolatinis žengimas pirmyn, „primityvius“ kultūrinius augalus neišvengiamai pakeičiant „geresniais“. Daugelyje vietovių žmonės atsparų, maistingą javą iškeitė į tokį, kuriam reikia daugiau vandens ir derlingesnio dirvožemio. 

Mažėjanti sorų reikšmė daugelyje Europos regionų nebūtinai reiškė, kad jos prarado savo naudingąsias savybes ar maistinę vertę. Kitų javų įsigalėjimą lėmė ekonominės, politinės, religinės ir kultūrinės priežastys. Prekybos ir rinkos sąlygos vis labiau skatino auginti ir parduoti kitus javus – paprastuosius kviečius, rugius, miežius, o ilgainiui ir kukurūzus. Žmonėms vis dažniau renkantis iš šių javų pagamintą maistą, soros pamažu traukėsi iš mitybos raciono. Valstybės prioritetai, o vėliau ir pramoninis žemės ūkis skatino rinktis standartizuotus pasėlius, tinkamus auginti ir parduoti dideliais kiekiais.  

Dėl to mažėjo ir kraštovaizdžio, ir žmonių mitybos įvairovė. Laukai, kuriuose kadaise auginti įvairūs javai, vis labiau vienodėjo. Pamažu nyko ir žinios apie sorų auginimą bei jų paruošimą maistui. Tūkstantmečius bendruomenes padėję išmaitinti kultūriniai augalai ilgainiui atsidūrė žemės ūkio ir mitybos nuošalyje. 

Todėl sorų tyrimai neapsiriboja žemdirbystės istorijos atkūrimu. Šie tyrimai taip pat primena, kad šiandien įprastu ar tradiciniu laikomas maistas nebūtinai toks išliks ir ateityje. 

Daugelyje vietovių soros buvo kasdienis ir svarbus maistas. Vėliau kai kur jos tapo retai maisto ruošoje naudojamu ar net apskritai menkai atpažįstamu augalu. Šie pokyčiai vyko taip pamažu, kad ilgainiui galėjo išblėsti net atmintis apie kadaise svarbų sorų vaidmenį žmonių kasdienybėje. Panašus likimas gali ištikti ir kitus kultūrinius augalus, maisto produktus bei kultūrines tradicijas – tai primena, kokia trapi gali būti žemės ūkio įvairovė. „Tai, kas kadaise atrodė amžina, ilgainiui gali nugrimzti į užmarštį“, – teigė G. Motuzaitė Matuzevičiūtė. 

Senojo javo atgimimas 

Sorų istorija rodo, kad mūsų mitybą lemia ne tik tai, kas geriausiai auga ar yra skaniausia, bet ir ekonomika, politika, kultūros nulemti pasirinkimai bei žemės ūkio sistemos. Kai šios sistemos palankesnės vos keliems kultūriniams augalams, rizikuojame prarasti ir biologinę įvairovę, ir su ja susijusias žinias. 

G. Motuzaitė Matuzevičiūtė įsitikinusi, kad soras iš naujo atrasti verta, tačiau pripažįsta: vien mokslinių tyrimų tam nepakaks. Istorinę sorų svarbą ir atsparumą patvirtinantys duomenys gali tapti atspirties tašku, tačiau žemės ūkio pokyčiams reikia ir naujų politinių sprendimų, ir visuomenės atvirumo kitokioms ateities galimybėms.  

Vis dėlto klimato kaitą patiriančiame pasaulyje soros galėtų padėti siekti tvaresnio ūkininkavimo ir didesnės biologinės įvairovės. „Soros gali padėti paįvairinti auginamus kultūrinius augalus ir taip sumažinti priklausomybę nuo vos kelių pažeidžiamų kultūrų“, – apibendrino G. Motuzaitė Matuzevičiūtė. „Jau pamiršome apie 75 proc. kultūrinių augalų, augintų vos prieš šimtmetį – tiek atskiras rūšis, tiek skirtingas tos pačios rūšies veisles.“  

Kartais žvilgsnis į praeitį gali padėti žengti pirmyn. Tikroji sora buvo vienintelė sorų rūšis, galėjusi augti taip toli šiaurėje – net iki 60° šiaurės platumos. Kylant temperatūrai, atsiveria daug galimybių ją auginti Šiaurės šalyse. Tūkstantmečius soros maitino žmones, nes ištverdavo nepalankias ir sunkiai nuspėjamas sąlygas. Iš naujo atradę jų potencialą, galėtume geriau pasirengti ir ateities nežinomybei. 

Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas Europos mokslo tarybos (angl. European Research Council, ERC) svetainėje. Vertimas į lietuvių kalba publikuojamas gavus autorės leidimą. Originalų straipsnį anglų kalba skaitykite čia.