SPECTRUM. Kaip Lietuvoje formavosi mitai apie homoseksualumą?

1993 m. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius vyrų santykius, tačiau visuomenės požiūris keitėsi daug lėčiau nei teisinis reguliavimas. Viešojoje erdvėje homoseksualumas dar ilgai buvo siejamas su nusikalstamumu, liga, moraliniu nuopuoliu ir tariama grėsme vaikams. Galima teigti, kad nepriklausomybės pradžioje spauda formavo kalbėjimo apie homoseksualumą normas, o kai kurie tuo metu įsitvirtinę mitai ir stereotipai politikoje reiškiasi iki šiol ir stabdo žmogaus teisių raidą Lietuvoje.

Smalsumą keliantis reiškinys

Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje homoseksualumas retai buvo minimas viešai ir beveik visuomet aprašomas negatyviai, kaip patologija, nusikaltimas ar charakterio yda. 

Tik atkūrus nepriklausomybę išlaisvėjusioje žiniasklaidoje atsirado pliuralistinis diskursas apie trauką tarp tos pačios lyties žmonių. Tačiau bulvarinė spauda minta skandalais, o silpna etinė žiniasklaidos savireguliacija lėmė, kad, siekiant skaitytojų dėmesio, dažnai būdavo peržengiamos profesinės ribos ir LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai) žmonės vaizduoti remiantis įsisenėjusiais stereotipais ir sensacingais (dažnai išgalvotais) pasakojimais.

Dešimtasis dešimtmetis buvo nevienalytis – šalia derėjo ir iš sovietmečio paveldėti įsitikinimai, ir naujos, iš Vakarų atkeliavusios idėjos, ir nuoširdus smalsumas bei atvirumas seksualinių mažumų klausimu. Lietuvos spaudoje buvo mėgstama rašyti apie žymius užsienio LGBT žmones: Eltoną Johną, Ellen DeGeneres, Martiną Navratilovą, George‘ą Michaelą, Daną International. Buvo diskutuojama, ar reiktų leisti tos pačios lyties žmonių santuokas, translyčių žmonių lyties patvirtinimo operacijas, o dienraščiai noriai publikuodavo nuotraukas iš užsienyje vykusių „Pride“ eitynių ir pirmųjų oficialių vienalyčių santuokų ceremonijų. 

1995 m. dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė apie pirmąjį homoseksualių vyrų poros atsiskleidimą – apie savo santykius pasakojo Lietuvos gėjų lygos (LGL) įkūrėjai Vladimiras Simonko ir Eduardas Platovas. Tais pačiais metais atsiskleidė ir pirmoji lesbiečių pora. 1997-aisiais ornitologas Algirdas Knystautas su partneriu Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje atliko neoficialią santuokos ceremoniją. Tuomet net dienraštis „Respublika“ šį įvykį nušvietė gana neutraliai, nors žodį „vedybos“ ir rašė kabutėse. 

Apie grėsmę vaikams

Nepaisant teigiamų homoseksualumo reprezentacijos atvejų, kurie buvo svarbūs LGBT žmonių savivokai ir visuomenės švietimui, spaudoje išliko ir daug žalingų, iš sovietmečio paveldėtų stereotipų. Daugelyje straipsnių seksualinės mažumos (daugiausia spaudoje buvo kalbama apie vyrų homoseksualumą) buvo pristatomos kaip neatskiriamai susijusios su paslaptingu dvigubu gyvenimu, su nusikalstamu pogrindžiu, su lytiniu keliu perduodamomis ligomis (ypač su AIDS) ir su nepilnamečių tvirkinimu – pedofilija. 

Pastarasis stereotipas padarė bene didžiausią žalą ir tebėra įsišaknijęs dalies visuomenės sąmonėje – su juo susijusi ir iki šiol gaji baimė dėl vaikų auginimo tos pačios lyties porose. Šiomis baimėmis remiasi homofobiniai judėjimai, pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvoje vykęs „Didysis šeimos gynimo maršas“, savo veiklą pristatantis kaip vaikų ir tradicinės šeimos apsaugą nuo LGBT „ideologijos“. 

Kaip posovietiniu laikotarpiu įsitvirtino homofobinis stereotipas dėl homoseksualių žmonių tariamai keliamos grėsmės vaikams ir iš kur jis atkeliavo, paaiškina medžiaga, surinkta naudojantis LGL spaudos iškarpų archyvu (nuo 1994 m.) bei kitais archyviniais šaltiniais, ir istoriniai Rytų Europos regiono tyrimai. 

Žodis iš p raidės 

Sovietinėje Lietuvoje vyrų homoseksualumą kriminalizavęs Baudžiamojo kodekso 122-asis straipsnis į viena suplakė tiek laisvu apsisprendimu grįstus dviejų suaugusių žmonių lytinius santykius, tiek prievartinius santykius ir smurtą prieš nepilnamečius. Sovietų Sąjungoje straipsnis įsigaliojo 1934 m., Stalino represijų laikotarpiu, ir iki sovietinio režimo žlugimo buvo plačiai taikomas kaip homoseksualių vyrų persekiojimo priemonė. 

Istoriko Dano Healey tyrimai parodė, kad dar Rusijos imperijos laikais iš senovės graikų pasiskolintas žodis „pederastas“ (Antikoje reiškęs suaugusio vyro santykius su jaunuoliu) buvo homoseksualaus vyro sinonimas. Ilgainiui šis žodis ir įvairūs jo sutrumpinimai tapo ne tik įžeidžiu epitetu, bet ir sovietinių kalėjimų vidinės hierarchinės santvarkos dalimi, buvo vartojami ir KGB bei milicijos kontekstuose, taip pat ir Lietuvoje. 

Šis žodis, kaip ir minėtas stalinistinis įstatymas, prisidėjo prie homoseksualumo ir seksualinio smurto prieš vaikus tapatinimo, kuris tęsėsi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Net 2001 m. išleistame „Tarptautinių žodžių žodyne“ žodis „pederastas“ vis dar pateiktas su dviem reikšmėmis – minėta antikine ir kaip neutralus homoseksualaus vyro sinonimas. Tik 2021 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija jį pripažino menkinančiu ir nevartotinu. 

Sovietinis pseudomokslinis kalbėjimas apie homoseksualius vyrus glaudžiai susiejo homoseksualumą ir jaunuolių lytinį išnaudojimą, ir šis klaidingas prasmių suliejimas išliko ilgai, ypač tarp medicininį ir teisinį išsilavinimą turinčių žmonių. 1989 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ pasirodžiusiame bene pirmajame „šviečiamajame“ straipsnyje apie homoseksualumą, pavadintame „Ta pati lytis“, gydytojas venerologas Jonas Lelis nepagrįstai teigė, kad „maždaug 30–40 % homoseksualistų būdingas labai negeras bruožas – seksualinė trauka prie vaikų ir paauglių. Tai vadinama pederastija.“ 

Psichikos sveikatos specialistai šiandien sutaria, kad seksualinė orientacija – homoseksualumas, biseksualumas, heteroseksualumas – nėra susijusi su seksualiniu potraukiu vaikams (pedofilija), o smurtas apskritai negali būti tapatinamas su seksualine orientacija.

Stereotipų tęsinys

Nenuostabu, kad sovietmečiu įsitvirtinęs klaidingas homoseksualumo ir pedofilijos tapatinimas išliko ir nepriklausomybės pradžios viešajame diskurse. 1990-inių spaudoje šios sąvokos neretai buvo vartojamos kaip sinonimai. Pavyzdžiui, 1995 m. laikraštyje „Sargyba“ buvo išspausdintas straipsnis apie vyro prievartą prieš nepilnamečius, pavadintas „HOMO...“. Tais pačiais metais Lietuvoje nuskambėjo ir Šiauliuose dirbusio katalikų kunigo A. V. seksualinė prievarta prieš jo globoje buvusius nepilnamečius. „Lietuvos ryto“ straipsniuose kunigo veiksmai buvo vadinami „homoseksualiais santykiais“. Dėl tokio neatsargaus sąvokų vartojimo buvo kuriamas įspūdis, kad homoseksualumas yra prievartos prieš nepilnamečius dalis. 

Šį stereotipą padėjo stiprinti ir žiniasklaidoje populiarios sąmokslo teorijos apie moralinę grėsmę, kurią užsieniečiai esą gali kelti Lietuvos jaunimui (pvz., straipsniuose „Pigiai kainuojančių berniukų užsieniečiai ieško Baltijos šalyse“ ir „Vaikinų lytinių aktų įrašai buvo siunčiami į užsienį“). Vienas ryškesnių pavyzdžių – 1994 m. „Respublikoje“ aprašyta jauno lietuvio mirtis Londone. Nors žurnalistas nepateikė jokių faktų, galinčių susieti vaikino tragediją su jam kambarį nuomojusio brito seksualine orientacija, tačiau straipsnyje homoseksualumo ir seksualinio išnaudojimo „įrodymu“ tapo net tokia detalė kaip žydrai puošta lova – mat sovietmečiu žydra spalva buvo siejama su homoseksualumu.

„Supuvusių Vakarų“ leitmotyvas, be abejo, atkeliavo iš ideologinės Sovietų Sąjungos retorikos, kuri siekė pavaizduoti komunistinę santvarką kaip etišką sistemą, o kapitalistines Vakarų Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas – kaip pavojingas moralinės degradacijos vietas. Nors nepriklausomoje Lietuvoje įsivaizduojamieji Vakarai tapo politiniu ir kultūriniu idealu, dalis šių senų stereotipų išliko net ir šaliai pradėjus integracijos į Europos Sąjungą procesą.

Gėjų medžioklė 

Dešimtajame dešimtmetyje spauda LGBT temos atžvilgiu dar nebuvo labai aiškiai susiskirsčiusi, bet naujajame tūkstantmetyje situacija pasikeitė – „Respublikos“ leidinių grupė iškilo kaip homofobinės retorikos ruporas. 2000 m. sausį bulvarinis laikraštis „Vakaro žinios“ pradėjo tikslingą puolimą prieš įsivaizduojamą „slaptą gėjų pasaulį“. Remiantis gandais ir spekuliacijomis, straipsnyje „Žydroji mafija“ aprašyta tariama protekcionizmo sistema žiniasklaidoje ir „aukščiausiose valdžios įstaigose: savivaldybėse, ministerijose, Seime“, kurią neva sukūrė įtakingas pareigas einantys gėjai. Pažeidžiama visuomenės grupė buvo pavaizduota kaip galingas elitas, keliantis grėsmę daugumai, apverčiant, kaip būdinga sąmoksliniam mąstymui, tikrąją galios dinamiką. 

„Vakaro žinios“ išspausdino seriją straipsnių pavadinimu „Gėjai“ (vėliau pervadintą į „Juos vadina gėjais“), kuriuose per tris savaites įvardijo trylika visuomenėje žinomų vyrų kaip homoseksualius. Ši raganų medžioklė visuomenėje sukėlė diskusiją apie žiniasklaidos laisvės ribas, o vienas iš „išviešintųjų“ laimėjo teisinę kovą dėl privatumo pažeidimo. Tačiau patyrusi, kad skandalai skatina pardavimus, „Respublikos“ leidinių grupė per ateinančius metus šią temą eskalavo toliau, pasitelkdama vis agresyvesnę retoriką, žeminančias iliustracijas ir sąmokslo teorijas. 

Per daugiau nei dvi dešimtis metų ši leidinių grupė taip ir nesulaukė atsakomybės dėl neapykantos homoseksualiems žmonėms skatinimo. 

Moralinė panika

Lietuvai pradėjus integracijos į Europos Sąjungą procesą, viešojoje erdvėje sustiprėjo pasakojimai apie tariamą politinę LGBT organizacijų įtaką. „Lietuvos rytas“ rašė, kad narystė Europos Sąjungoje esanti susijusi su reikalavimais legalizuoti tos pačios lyties santuokas. O „Kauno diena“ Europos Sąjungos finansinę paramą LGBT organizacijoms vaizdavo kaip „homoseksualumo propagavimą“, kuris esąs nesuderinamas su Lietuvos nacionalinėmis vertybėmis. 

Ypač didelė moralinė panika buvo sukelta dėl 2003 m. įsigaliojusio naujojo Baudžiamojo kodekso, kuris panaikino 122 straipsnio antrąją dalį ir suvienodino heteroseksualių ir homoseksualių lytinių santykių amžiaus ribą. „Respublikos“ leidinių grupė pasinaudojo šia proga atgaivinti sąmokslo teorijas apie gėjus kaip apie seksualinius grobuonis. Laikraštis „Vakaro žinios“ paskelbė straipsnį, pavadintą „Vaikų tvirkintojams – valdžios dovana“ su paantrašte „Lietuvos gėjai su nepilnamečiais galės mylėtis nebaudžiami“. Šiame dirbtinai sukurtame skandale dalyvavo ir Katalikų Bažnyčia, vis dažniau pasireiškianti spaudoje kaip moralinis autoritetas panašiais klausimais. Vyskupų konferencija 2004 m. paskelbė pareiškimą, kuriame prašė politikų „padaryti viską, kad Lietuva netaptų pedofilų, netradicinės seksualinės orientacijos asmenų ir „sekso turistų“ traukos centru“. Taip toliau buvo trinami skirtumai tarp šių sąvokų.

Homoseksualių žmonių tapatinimas su pedofilija, įspėjimai apie LGBT organizacijas, kurios „propaguoja“ homoseksualumą už ES lėšas ir turi didelę politinę įtaką, ir panašūs žalingi stereotipai, vis pasirodantys nepriklausomos Lietuvos spaudoje, gali būti vertinami kaip 2009 m. priimtų Nepilnamečių apsaugos įstatymo pataisų pranašai. Šis liūdnai pagarsėjęs pagal rusišką „gėjų propagandos“ įstatymo modelį sukurtas teisinis reguliavimas iš esmės sudarė sąlygas Lietuvoje daugiau kaip 15 metų cenzūruoti objektyvią su LGBT žmonėmis susijusią informaciją. 

LGBT žmonių kaip grėsmės vaikams motyvas yra būdingas ir kraštutiniam dešiniajam anti-gender judėjimui, susikūrusiam daugelyje Europos šalių pastaraisiais dešimtmečiais. Šis judėjimas, kuris pakeitė akivaizdžiai homofobišką retoriką abstraktesniu kalbėjimu apie „gender ideologiją“, po 2010 m. atkeliavo ir į Lietuvą, įsitvirtindamas kaip pilietinės visuomenės dalis, dažniausiai besiremianti Katalikų Bažnyčios autoritetu. Kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, Lietuvoje anti-gender propaguojamas naratyvas yra grindžiamas idėja, kad LGBT teisės esančios primestos „Vakarų liberaliųjų elitų“ ir nesuderinamos su vietos tautine kultūra.

Panašu, kad iš sovietmečio paveldėtų stereotipų ir naujojo pasipriešinimo vakarietiškoms vertybėms mišinys, kartojamas viešojoje erdvėje po nepriklausomybės atgavimo, prisidėjo prie to, kad didelė visuomenės dalis vis dar neigiamai žiūri į tos pačios lyties partnerystę, santuoką ir vaikų auginimą. Tai iš dalies paaiškina, kodėl LGBT teisių situacija Lietuvoje iki šiol yra viena nepalankiausių Europoje. 

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-139.