VU rektoriaus kalba prezidento Valdo Adamkaus jubiliejaus minėjimo proga

Vilniaus universiteto vardu sveikiname Valdą Adamkų ir kaip šalies vadovą, ir kaip Universiteto bendruomenės narį, nuo 1989 m. – Vilniaus universiteto garbės daktarą.  

1989 m. V. Adamkus ėjo JAV Aplinkos apsaugos agentūros penktojo regiono administratoriaus pareigas. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dar buvo likę metai. Būsimasis Lietuvos valstybės vadovas buvo pagerbtas už savo veiklą aplinkosaugos srityje ir jau daugiau kaip dešimtmetį plėtojamus glaudžius ryšius su Vilniaus universitetu. 

V. Adamkus Vilniaus universitete pirmą kartą apsilankė dar 1974 m. Vėlesniame interviu prezidentas tą pirmą viešnagę prisiminė: „Du universiteto profesoriai Romualdas Lekevičius ir Česlovas Kudaba pakvietė mane į universitetą, kaip jie pasakė, siauram rately pasikalbėti apie gamtos apsaugos problemas. Kai mes su rektoriumi pakilome tada man mažai pažįstamais universiteto laiptais į Didžiąją aulą, į ją buvo sunku patekti. Aš ne juokais susijaudinau. Tai išliko atmintyje tartum gražus sapnas.“ 

Jubiliejiniais Universiteto metais, 1979 m. gegužės 7 d., V. Adamkus rašė Č. Kudabai: „Ką gi, matau, kad tikrai švenčiate, o tuo pačiu pagarbiai minite garbingą 400-ąją Universiteto šventę. Sekantį kartą panašaus masto šventė bus tik po šimtmečio, tik gaila, kad mes jau tuo negalėsime pasidžiaugti! Išeivijoje ši sukaktis irgi skamba po „šalis plačiąsias“. JAV prikišau ir aš savo pirštus suorganizuojant ir paruošiant bei surengiant Universiteto ekspoziciją-parodą. Surinkome visą įmanomą surinkti fotografinę bei kitokią medžiagą, liečiančią Universitetą nuo pat jo įsikūrimo dienos. Iš privačių archyvų, ir viešų (net Vatikano rūsių), susidarė fantastiškai įdomios medžiagos, spausdiniai iš septyniolikto šimtmečio, diplomai, net dabartiniai Universiteto įvairiomis progomis išleisti ženkliukai buvo fotografiniu būdu išdidinti ir eksponuoti. Dabar ši paroda po dvi savaites kiekvienoje vietovėje parodyta keliauja nuo Bostono iki Los Angeles. Mažas tai įnašas bendru mastu, bet ir keli lašai papildo tą brangią lietuvišką taurę!“ 

Ta proga kartu su žmona Alma surinko ir išsiuntė Universiteto bibliotekai impozantišką įvairiose pasaulio leidyklose supirktą knygų rinkinį, ko to meto nuo Vakarų atkirstai Lietuvos akademinei bendruomenei labai trūko. 

Per ilgą ir turiningą gyvenimą V. Adamkus užtikrino ir įprasmino keleriopą tęstinumą ir perdavimą – tarp tarpukario ir šiuolaikinės Lietuvos Respublikos, tarp demokratinių Vakarų ir demokratinį kelią pasirinkusios Lietuvos valstybės. 

V. Adamkus yra tikrąja šio žodžio prasme istorinė Lietuvos asmenybė, nes pergyveno įvairius istorijos laikotarpius, labai skirtingais vaidmenimis, bet visuomet tvirtai susijęs su Lietuva ir jai įsipareigojęs. Todėl savo gyvenimu ir įtaka iš esmės prilygsta tiems, kuriuos metaforiškai vadiname valstybės tėvais ir kūrėjais. Asmenybės šimtmetis yra ir Lietuvos istorijos šimtmetis, talpinantis visus laimėjimus, džiaugsmus ir skausmus, viltis ir troškimus.  

Prezidentas V. Adamkus mums primena ir simbolizuoja tarpukario Lietuvos progresą, nesitaikymą su sovietiniu teroru ir okupacija, dipukišką gebėjimą priimti iššūkį, išeivijos nesilpstantį dėmesį gimtinei, galiausiai atkurtos Lietuvos tvirtą pasiryžimą ir entuziazmą grįžti į Vakarų pasaulį. 

V. Adamkus yra laisvos ir optimistiškos Lietuvos simbolis. Gebėjimo atsikurti, atgimti, nepasiduoti ir neišsižadėti savo vertybių simbolis. Jo prezidentavimo laikotarpis yra didžiųjų nepriklausomos, modernios valstybės laimėjimų laikotarpis. Sugrįžimas į demokratinių Europos valstybių šeimą, prisijungimas prie NATO aljanso, lyderystė Rytų partnerystės politikoje, pagarba vakariečių sąjungininkų akyse, vieninga užsienio politikos kryptis ir aiški vertybių sistema, skirianti mus nuo antidemokratinių jėgų. 

Suprasdamas Universiteto svarbą valstybės ir visuomenės gyvenime V. Adamkus buvo aktyvus kaimynas, kuris ne tik nuolat pats lankydavosi Vilniaus universitete, dalyvaudavo svarbiuose renginiuose, bet ir kviesdavo Universiteto žmones į atviras diskusijas. Kai prireikdavo, ieškojo Universitete patarimo ir bendrystės. Savotišku įsipareigojimu tapo dar 1989-aisiais priimtas garbės daktaro vardas. Kai 2016-ųjų gruodį jam buvo simboliškai įteikta ir garbės daktaro toga (nepriklausomybės priešaušriu ši tradicija dar nebuvo atkurta), jis jau buvo visiškai įvykdęs savo bendrystės pareigą Universitetui. Tai politinis lyderis, kuris suprato pozityvią intelektualumo, atvirumo diskusijai idėją. Lyderis, kuris konstruktyvią kritiką – jos negali išvengti joks politikas – priėmė kaip pagalbą ir geros valios ženklą. 

Iš arti tai galėjau stebėti 2017 m. vasario 13 d. perpildytoje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auditorijoje vykusiame susitikime su studentais, kuriame prezidentas ne tik nuoširdžiai dalinosi įvairiais savo asmeninio ir politinio gyvenimo epizodais, bet kartu ir dar kartą išreiškė savo politinį credo – laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė. Turbūt nereikia plačiau aiškinti, kaip šie, atrodytų, paprasti principai šiomis dienomis vėl tapo aktualūs Lietuvai ir pasauliui, primenantys, kad savaime suprantamų vertybių nebūna, kad jas privalu suformuluoti ir įtvirtinti, o po to dėl jų stengtis ir už jas kovoti. 

Šiandien dar daug išgirsime apie V. Adamkų ir kaip apie politiką, ir kaip apie asmenį. Čia paminėsiu tik dar vieną iškovojimą, kuris man labai simpatiškas – 1948 m. jo pasiektas Lietuvos 100 metrų bėgimo rekordas. Sunku deramai išmatuoti šio rezultato vertę sunkios pokario lietuvių emigracijos sąlygomis. Tačiau bet kuriuo atveju tai atspindi veržlų ir dinamišką gyvenimą žmogaus, kuris iš pradžių pasiryžo atgręžti pavergtai Lietuvai veidą, o po to tuo valstybės veidu ir tapti, kai Lietuvai labiausiai to reikėjo.  

Politika – ne vien sprendimai, bet ir politinė kultūra, laikysena, stilius, tai, ką kartais pernelyg siaurai vadiname reprezentacija. Jūsų Ekscelencija Prezidente, Jūs ne tik deramai atstovavote mūsų valstybei, ją reprezentavote, bet ir sutelkėte visuomenę esminiams žingsniams. Jūsų kadencijos metu Lietuva užsitikrino narystę Europos Unijoje ir NATO. Tai yra politinis palikimas, kurį vertiname, gerbiame ir saugome.