Dėstytoja dr. Laura Niedzviegienė: „Dėstytojas turi suvokti, kodėl jis šiandien auditorijoje“

Vilniaus universiteto Kauno fakultete vykdoma Audiovizualinio vertimo studijų programa. Tai naujas, Lietuvoje analogų neturintis dalykas. Prieš trejus metus dėstyti Audiovizualinio vertimo studijų programos dalykus buvo patikėta lektorei dr. Laurai Niedzviegienei, kuri tapo geriausia metų dėstytoja. Ši žinia ją pradžiugino ir nustebino – taip įvertinta ji sako įpareigota stengtis ir toliau kuo geriau dirbti savo darbą. Džiugu ne tik dėl dėstytojos pripažinimo – jos studentai taip pat spėjo nuveikti gražių ir prasmingų darbų.

Dr. L. Niedzviegienė paskaitas skaito bakalauro ir magistro studijų programų studentams. Audiovizualinio vertimo programos bakalauro studijų studentams L. Niedzviegienė dėsto vaizdo žaidimų lokalizacijos, vertimų programos ir garsinio vaizdavimo kursus. Audiovizualinio vertimo programos magistrantūros studentėms L. Niedzviegienė padeda gilintis į vertimo technologijų discipliną, o anglų kalbotyros magistrantėms – į medijų ir taikomosios lingvistikos dalykus.

Kodėl tapote dėstytoja, kiek metų jau dėstote, kas Jus paskatino?
Dėstytoja dirbu kiek daugiau nei trejus metus. Pirmą kartą dėsčiau prieš daugiau nei dešimtį metų ir tik vieną semestrą. Tuo metu pati dar studijavau magistrantūroje. Po to pasukau kitu karjeros keliu. Į universitetą jau su dėstytojos statusu grįžau apgynusi disertaciją, 2014 metų pradžioje, kai katedra ieškojo žmogaus, galinčio dėstyti tam tikras disciplinas. Grįžau paskatinta ir padrąsinta dabartinių kolegų.

Audiovizualinio vertimo studijų programa yra naujas, Lietuvoje analogų neturintis dalykas. Kaip šios programos dalis dėstoma garsinio vaizdavimo disciplina. Papasakokite šiek tiek plačiau apie tai.

Lietuvoje garsinis vaizdavimas kaip studijų disciplina pradėtas dėstyti 2014 metų rudenį. Ši disciplina yra Audiovizualinio vertimo studijų programos dalykas. Džiugu, kad ši, nors ir nelengva, bet labai įdomi užduotis buvo patikėta man. 2016 metais išleidome pirmąją kartą audiovizualinio vertimo specialistų, įgijusių ir garsinio vaizdavimo žinių bei įgūdžių.. Su šiais studentais nuveikėme gražių darbų. Keli iš jų buvo pirmieji Lietuvoje gyvai internetu komentavę 2015 metais IBSA Europos golbolo čempionato rungtynes, t. y. atlikę golbolo varžybų garsinį vaizdavimą akliesiems. Tai istorinis įvykis studentams, Universitetui, ir aklųjų sporto pasauliui.

Kokia praktikos reikšmė šiose specialybėse? Ir ką Jūs manote apie praktikos svarbą universitetinėse studijose?

Studentus, ko gero, labiausiai ir motyvuoja tai, kad jie gali mokytis ir praktikuotis realioje aplinkoje, matyti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, o ne mokytis „teoriškai“, tik užsidarius auditorijoje. Juo labiau, kad, baigę studijas (kai kurie – jau studijų metais), jauni žmonės ieško darbo, o čia tik teorijos nebeužtenka. Reikalingi praktiniai įgūdžiai ir tam tikros asmeninės savybės, kurias galima ir būtina ugdyti studijų metais.
Per pratybas dirbame audiovizualinėse laboratorijose, kur kiekvienas studentas turi po kompiuterį. Tada stengiuosi „simuliuoti“ darbines situacijas: skirti netikėtą užduotį, griežtai apriboti užduočiai skirtą laiką be galimybės vėluoti, inicijuoju komandinį darbą, kai ne tik dirbama grupelėse akis į akį, bet ir pasitelkiamos šiuolaikinės komunikacijos priemonės: telefonai, elektroninis paštas, „Google Docs“ platforma, „Facebook“. Beje, į šį procesą kai kada įtraukiami net tie studentai, kurių tą dieną nėra auditorijoje. „Ekstremaliose“ situacijose žmonės ieško sprendimų ir atranda savo stipriąsias puses, be to, pamato, kas sekasi sunkiau. Tada, tikėtina, ir darbo aplinkoje gebės greit „persijungti“, mąstyti kūrybiškai, spręsti problemas čia ir dabar.

Ką iš tokių Jums pačiai reikšmingų Jūsų vadovaujamų studentų darbų galite paminėti? (Pvz. filmų, koncertų, sporto varžybų, olimpiadų įgarsinimai ir pan., pritaikymas regėjimo negalią turintiems asmenims.)
Labiausiai didžiuojuosi studentų sėkmingai įgyvendintais didelės apimties darbais: sporto varžybų, filmų, teatro spektaklių garsiniu vaizdavimu. Kovo mėnesį žmonių su regos negalia auditorija turėjo galimybę dalyvauti jau ketvirtame spektaklyje, kurį tikslinei grupei pritaikė mano studentai, – V. Bareikio režisuotame „Hamlete“. Spektaklio garsinį vaizdavimą atliko Audiovizualinio vertimo ketvirto kurso studentė Kristina Meilūnaitė.
Užplūsta nuostabus jausmas, kai matai, kad studentai dirba su užsidegimu, kad jaučia savo darbo prasmę.

Kas Jums svarbiausia dėstant – kontaktas su auditorija, grįžtamasis ryšys, geras medžiagos išdėstymas?
Svarbu viskas: labai džiaugiuosi, kai auditorija reaguoja, užduoda klausimų, diskutuoja, abejoja, gilinasi į tai, kas kalbėta. Dėstant sunkiausia kalbėti su savimi.

Kokie studentai Jus žavi, o kokiais nusiviliate?
Nusiviliu abejingais, besistengiančiais išsisukti nuo savo pagrindinės pareigos –studijuoti. Žavi atsakingi ir kultūringi. Tai nebūtinai būna patys geriausi studentai. Kartais tai būna tiesiog nuoširdūs žmonės, kurie stengiasi kaip tik gali.

Kokias svarbiausias vertybes stengiatės įskiepyti studentams?
Mano nuomone, ypač svarbu atsakingai žiūrėti į tai, ką darai. To mokau ir savo studentus. Kiekvieną stengiuosi paskatinti, padrąsinti.

Ko sau niekada neleidžiate bendraudama su studentais? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?
Sau neleidžiu elgtis familiariai, į studentus visada kreipiuosi „jūs“. Manau, tai padeda išlaikyti abipusę pagarbą.

Kokią paskaitą laikote pavykusia?
Pavykusia laikau aktyvią paskaitą, kur dalintasi patirtimi, diskutuota. Tada jaučiu, kad auditorijoje praleistas laikas praturtino tiek studentus, tiek mane.

Ar turite savą studentų motyvavimo sistemą?
Norintiems geresnio įvertinimo, skiriu papildomų užduočių, leidžiu studentui įrodyti, kad jis gali geriau. Tiesa, ne visi ta galimybe naudojasi. Būna liūdna, kai matai, kad žmogus gabus, protingas, bet plaukia pasroviui.

Ar mėgstate diskutuoti su studentais?
Taip, geriausiai tai pavyksta su magistrantais. Jie paprastai būna drąsesni, turi daugiau patirties, todėl aktyviau įsitraukia į diskusiją. Manau, kad tai puikus būdas mokytis, dalintis žiniomis.

Kokios patirtys Jums kaip dėstytojai yra pačios įsimintiniausios?
Visada šiltai atsimenu studentus, kurie grįžta po kurio laiko, kai jiems jau nebedėstau. Jie noriai bendrauja, konsultuojasi, dalijasi prisiminimais apie mano paskaitas. Kartą iš kolegų girdėjau, kad kažkuris mano buvęs studentas juokais užsiminė norįs, jog aš jį ar ją įsivaikinčiau. Priėmiau tai kaip savo nuoširdaus darbo įvertinimą.

Kas Jus labiausiai neramina dėstytojo darbe? (Krūviai, mokslinio darbo galimybės, darbas neskaičiuojant valandų rengiantis paskaitoms, mažas atlyginimas ir pan.)
Geram dėstytojui sunku tapti geru mokslininku. Ir atvirkščiai. Norint kokybiškai pasiruošti paskaitoms ir pratyboms, o po to užtikrinti tinkamą grįžtamąjį ryšį (kruopščiai ištaisyti darbus, parašyti komentarus, viską įkelti į MOODLE) užtrunka begalę laiko. Mokslinis darbas vyksta naktimis, savaitgaliais, per atostogas. Darbas „darbe“, t. y. auditorijoje, yra tik nedidelė, „šviesioji“ viso proceso dalis. Labai sunku taip dirbti ir nenuskriausti savo šeimos. Stengiuosi viską planuoti, derinti, kad niekas nenukentėtų, bet tai išties sudėtinga užduotis.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams? Ar šiandieniniai studentai reiklūs žinioms?
Į auditoriją susirenka labai skirtingi žmonės: vieniems reikia žinių, kitiems – diplomo, dar kiti nori tiesiog kažkaip „prastumti“ dieną. Norint, kad visi iš auditorijos išeitų su džiaugsmu, reikia nemažai pasistengti. Dėstytojas turi suvokti, kodėl jis šiandien auditorijoje, kokia jo misija, tada studentai jį vertins, juo tikės, gal net jį pamėgs.

Papasakokite trumpai apie save, savo laisvalaikį.
Su vyru ir trimis vaikais mielai keliaujame po Lietuvą, mėgstame lankytis teatre, kartais žaidžiame stalo žaidimus, žiūrime filmus, kas vakarą skaitome knygas. Vasarą mielai dirbu darže, savo gėlyne. Namuose taip pat turiu daug gėlių – apie 50 vazonų. Rūpinimasis gėlėmis sumažina įtampą, padeda susidėlioti mintims.

 

Dėstytoją kalbino ir interviu parengė Liana Binkauskienė